Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk portalą manoteises.lt!

Ir tau patinka manoteises.lt? Paremk portalą, skirdama (s) 1,2 % gyventojų pajamų mokesčio Lietuvos žmogaus teisių centrui. Nes kiekviena istorija svarbi!

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Skaitinys

Judėjimo prieš abortus tyrinėtoja: abortas yra politikos, o ne moralės klausimas

Mergaitė prieš abortus nukreiptoje demonstracijoje 2013 m. JAV, wikimedia nuotr.

Mergaitė prieš abortus nukreiptoje demonstracijoje 2013 m. JAV, wikimedia nuotr.

Kristina Rūkaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro tyrimų vadovė | 2024 03 19

Mažai kas dvejoja, kad Vakarų visuomenėse  įsivyravo dvejopas požiūris į abortus. Vieniems – tai moters teisės rinktis, kitiems – moralinis gyvybės apsaugos klausimas. Vis dėlto ši takoskyra ne tokia jau ir sena, o jos susiformavimas Jungtinės Amerikos Valstijose – gerokai politiškesnis ir istoriškai turtingesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Apie judėjimo už gyvybę ir prieš abortą ištakas bei taktikas kalbėjomės su Oklahomos universiteto docente Jennifer L. Holland. Mokslininkės specializacija – lyties ir seksualumo istorija, prieš ketverius metus ji parašė reikšmingą monografiją „Mažytis tu: Vakarų pasaulio judėjimo prieš abortus istorija“ (angl. Tiny You: A Western History of the Anti-Abortion Movement).

Jennifer L. Holland, asmeninio archyvo nuotr.

Jennifer L. Holland, asmeninio archyvo nuotr.

Norėčiau pradėti nuo mokyklinės knygelės, kuri įkvėpė jūsų knygos pavadinimą – „Mažytis tu“. Papasakokite plačiau, apie ką ši knygelė, koks buvo jos tikslas ir, svarbiausia, kokia buvo ir tikriausiai tebėra jos reikšmė bei pasekmės?

„Mažytis tu“ pavadinimas kilo iš nedidelės brošiūros, skirtos jauniems žmonėms ir mažiems vaikams JAV mokyklose. Tai buvo viena iš daugybės knygų-žaislų, kuriuos kūrė ir vis dar kuria kovos prieš abortus judėjimas, ypač nuo 90-ųjų. Šių priemonių tikslas – priversti jaunus žmones ir vaikus ne tik aktyviai mąstyti apie abortų problemą, bet ir labai asmeniškai susitapatinti su vaisiumi, kuriam buvo atliktas abortas. Šioje konkrečioje knygelėje buvo teigiama, kad viskas, kas tu esi, jau buvo susiformavę pastojimo metu, o iliustracijose rodomas vaisius yra mažytis tu. Kartu buvo rašoma, kad abortas nutinka tada, kai tėvai išsigąsta gimimo ir nusprendžia nužudyti savo vaiką.

Tad iš esmės jauni žmonės buvo skatinami galvoti apie abortą kaip apie žmogžudystę. Negana to, kūdikiai, gimę po 1973-iųjų, buvo laikomi išgyvenę abortų holokaustą – jie gimė, o kiti ne. Tai vienas iš daugelio būdų, kuriais judėjimas prieš abortus bandė atnešti abortų politiką į kasdienį žmonių gyvenimą, skatinti žmones susitapatinti, atpažinti save negimusiame vaisiuje.

Kokiais dar būdais judėjimo prieš abortus aktyvizmas reiškėsi kasdieniame žmonių gyvenime? Kodėl kasdienybės dėmuo čia ypač svarbus?

Kasdienis gyvenimas ir yra ta esminė erdvė, per kurią šis judėjimas skleidėsi. Dažnai yra daroma prielaida, kad aktyvizmas prieš abortus savaime kyla iš religingų žmonių. Be abejo, judėjimas prieš abortus yra įsišaknijęs katalikybėje, ir vis dėlto, judėjimui tikrai reikėjo daug nuveikti tam, kad 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose religingi žmonės į jį įsitrauktų.

Vienas pirmųjų judėjimo žingsnių buvo prieš abortus nukreiptus argumentus ir teiginius padaryti religinės pasaulėvokos dalimi. Aktyvistai lankydavosi bažnyčiose, dalindavo vaisiaus lėles, vaisiaus smeigtukus, rodydavo labai atvirai prieš abortus nukreiptus vaizdo įrašus tiek suaugusiems, tiek vaikams sekmadienio mokyklose. Žmonės ilgainiui ėmė jaustis taip, tarsi jų, kaip religingų žmonių, tapatybė yra apipinta prieš abortus nukreipta politika. Tad katalikams, o vėliau baltiesiems evangelikams ir net mormonams, tapo praktiškai neįmanoma nesitapatinti su argumentais prieš abortus dėl savo priklausymo religinei bendruomenei.

Kitas svarbus dalykas, paveikęs daugelio žmonių nusiteikimą prieš abortus, buvo minties išpopuliarinimas, kad abortai daro žalą moterims, o ne joms padeda. Su šiuo argumentu taip pat buvo aktyviau artikuliuojamas atsakomybės ir kaltės klausimas. Aktyvistai ilgą laiką stengėsi nekreipti dėmesio į nėščias moteris, sutelkdami dėmesį į vaisiaus vizualizavimą ir panašius veiksmus. Tačiau 9-tajame dešimtmetyje jie sugalvojo, kad moterys, svarstančios nėštumo nutraukimą, arba asmenys, kurie jį atlieka, yra taip pat abortų aukos. Tai ypač aktyviai imama „pardavinėti“ krizinio nėštumo centruose – netikrose klinikose, kurios ėmė sparčiai dygti visose valstijose 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir gana greitai skaičiumi aplenkė abortų klinikas.

Šie centrai pritraukia apie abortą svarstančias moteris ir tada sako „žiūrėk, abortas tau nepadeda, tau skauda, sunku ir dėl to tu turėsi kažką panašaus į potrauminį streso sutrikimą, jei jį pasidarysi.“ Toks naratyvas pritraukė daugybę žmonių į judėjimo gretas – tarsi aš, prisijungdama prie šios veiklos, gelbėju moteris, esu moterų teisių judėjimo dalis, kadangi abortas kenkia moterims ir iš tikrųjų yra daugelio platesnių problemų priežastis.

Daugelyje JAV įstatymų šių centrų paslaugos įtvirtintos kaip moterų apsauga, pagalba moterims ar moterų teisė žinoti. Krizinio nėštumo centrų, ypač pradžioje, buvo sunku išvengti bent kiek domintis nėštumo nutraukimu – jie atrodė kaip abortų klinikos, nes siūlė nemokamą pirmąją pagalbą, nemokamą nėštumo testą, o vėliau, gavę daugiau finansavimo, ir nemokamą ultragarsą ar lytiškai plintančių ligų testus. Tai ypač pritraukė žmones, neturinčius prieigos prie sveikatos priežiūros, tad veikė kaip masalas siekiant įtraukti žmones į savo orbitą. O tada siekė pakeisti jų sąmonę įteigiant, kad vaisius yra kūdikis, o kūdikiai turi teises ir bet kas, išskyrus gimdymą, bus ne tik žmogžudystė, bet ir žala asmeniui, siekiančiam nėštumo nutraukimo.

2022 m. Lietuvoje taip pat turėjome subtilų bandymą nutiesti kelią krizinio nėštumo centrų, kaip informacijos ir pagalbos teikėjų, institucionalizavimui įstatyminiame lygmenyje.

Būtent, Jungtinėse Valstijose jie gauna labai daug pinigų. Pradžioje juos remdavo privačios iniciatyvos, tačiau ilgainiui jie ėmė gauti daug valstybės lėšų. Valstybės pinigai šiuo atveju yra praktiškai nukreipiami į radikalų judėjimą prieš abortus, prisidengiant tuo, kad jie suteikia medicininę pagalbą ir tuo pačiu sprendžia abortų problemą, yra neutrali alternatyva abortų klinikoms ir pagalba moterims. Nors iš tiesų jų darbas yra be galo politiškas.

Kas nutiko, kad krizinio nėštumo centrai taip išplito JAV?

Aš manau, kad aktyvistai jautė, kad tai yra tarsi priešakinės abortų linijos, kur iš tiesų yra sustabdomi abortai, perkalbant moteris. Papildomas svarbus dėmuo buvo tai, kad centruose bene visas personalas buvo ir yra moterys. Įsivyravo stipri mintis, kad tai yra vieta, kur moterys gali kalbėtis su moterimis, kad moterys, kurios žino visa tiesą apie vaisiaus gyvenimą iš savo asmeninės patirties, gali patarti kitoms moterims. Tai buvo tarsi švelnesnė aktyvizmo prieš abortus versija – be riksmų ir abortų klinikų durų blokavimo.

Kokį moters, svarstančios nutraukti nėštumą, paveikslą piešia judėjimas prieš abortus?

Jis nėra nuoseklus. Kadangi judėjimas gimė tuo pačiu metu, kada ėmė augti ankstyvasis feminizmas, iš pradžių aktyvistai negalėjo tiesiogiai pulti moterų. Jeigu jie tai darė ne viešai, o per privačią plotmę, kalbėdami apie bausmes už paleistuvystę ar panašiai. Nes daugelis žmonių iš tiesų ilgą laiką galvojo, kad abortas ir kontracepcija yra mėginimas maskuoti ne santuokoje patiriamus lytinius santykius.

Tačiau tai nebuvo vieša judėjimo retorika. Ilgą laiką moteris jie apskritai ignoravo, teigdami, kad jos buvo apgautos partnerių, šeimos ir galiausiai visos visuomenės. Bet maždaug 80-aisiais išvystomas daug išsamesnis moters-aukos pasakojimas – sukuriamas vadinamasis poabortinis sindromas. Nors Amerikos medicinos asociacija, Amerikos psichiatrų asociacija niekada jo nepripažino ir teigė, kad tokio sindromo nėra, judėjimui tai nebuvo svarbu. Pradedama vadovautis fundamentalia nuostata, kad moterims pačioms bus tik geriau, jei jos išnešios vaisių.

Tad moters paveikslas judėjimui išlieka galvosūkiu. Ar ji smurtautoja, ar ji auka? Tokiais baisiais atvejais, kada 12 -13 metų prievartos aukos turi išnešioti vaiką arba palikti valstiją, judėjimas prieš abortus neturi jokių atsakymų ir renkasi kelią tai visiškai ignoruoti. Jie žino, kad tai – empatiją keliantys atvejai ir tiesiog nėra logikos, kuri morališkai pateisintų kovą prieš abortus tokiais atvejais. Todėl vienintelis dalykas, kurį jie gali pasakyti – taip nėra.

Judėjimas prieš abortus neabejotinai veikia skirtingai skirtinguose kontekstuose ir tai, ką jūs analizuojate yra, žinoma, unikalu JAV atvejui. Tačiau ar jūsų manymu judėjimas turi tam tikrų universalių bruožų, aktualių kitiems kontekstams?

Manau, kad judėjimas yra eksportavęs daugybę dalykų, o tam ypač svarbiu kanalu buvo Katalikų bažnyčia. Galbūt rasinė politika skiriasi kituose kontekstuose, bet įsivaizduoju, kad dauguma judėjimo argumentų yra labai panašūs ir kitur. Nežinau, ar tai atspindi Lietuvos atvejį, tačiau judėjimas prieš abortus, nors ir kalba demokratijos ir teisių kalba, labai lengvai bičiuliaujasi su anti-demokratiniais judėjimais. Kalbėdamas apie pilietines teises, judėjimas Amerikoje ėjo greta palaikančiųjų baltųjų viršenybę.

Nors iš pažiūros taip nepasirodytų, konservatoriška politika mėgsta taip vadinamąją didelę valstybę, t. y. gausų mokesčių mokėtojų pinigų surinkimą ir jų perskirstymą. Tačiau mėgsta ją tol, kol ji paremia abortų draudimą, tradicinę šeimą, baudžia LGBT+ asmenis, vienišą motinystę ir panašius dalykus. Tai dar aiškiau parodo, kad abortų klausimas yra ne moralės, o politikos klausimas.

Pabaigai noriu nukeliauti į šiuos laikus ir paprašyti jūsų refleksijos apie tai, kas vyksta šiuo metu. Turiu galvoje JAV Aukščiausiojo Teismo panaikintą įsipareigojimą visoms valstijoms užtikrinti moterų teisę į abortus ir tai lydinčius įvykius. Ar turėtume juos interpretuoti kaip sėkmingą judėjimo prieš abortus tęsinį?

Šie įvykiai buvo neabejotina judėjimo prieš abortus pergalė. Buvo panaikintas beveik 50 metų trukęs precedentas, o tai yra labai retas atvejis JAV teisinėje sistemoje. Tačiau precedento panaikinimas nėra galutinis judėjimo tikslas – tikslas yra absoliutus abortų draudimas visoje šalyje. Dabartiniai įvykiai padarė šį klausimą kiekvienos atskiros valstijos klausimu. Tai reiškia, kad judėjimo prieš abortus darbas nėra baigtas, tačiau aš manau, kad tai taip pat padarė dalykus labiau komplikuotais būtent pačiam judėjimui. Esant įsipareigojimui užtikrinti moterų teisę į abortus, judėjimas galėjo prižadėti, kad uždraudus abortus išsispręs bene visos kitos didžiosios problemos, kaip kad seksualinė prievarta, rasizmas ar panašiai. Tačiau panaikinus šį precedentą, judėjimo šalininkai turi įrodyti, kaip iš tiesų pagerėjo padėtis žadėtose srityse.

Būdama didžiule pergale, tai taip pat tapo ir didžiule sveikatos sistemos krize. Pastarieji įvykiai ne tik žeidžia daugelio žmonių gyvenimus, bet ir stipriai apsunkina valstybės aparatą. Moterys, norinčios nutraukti nėštumą, turi keliauti didžiulius atstumus į valstijas, kur tai atlikti yra legalu. Taip jos rizikuoja būti patrauktos teisinėn atsakomybėn, taip pat rizikoje atsiduria ir žmonės, kurie padėjo šiai moteriai ar net tie, kurie teikė jai nėštumo nutraukimo paslaugą. Visa tai turi būti stebima, aiškinamasi, kam priklauso teisinė atsakomybė už tokius veiksmus ir panašiai, o tai yra didelių valstybės institucijų pajėgumų reikalaujantys procesai.

Hipotetiškai tai tuo pačiu yra galimybė reprodukcinio teisingumo aktyvistams. Kadangi piliečių valia kiekvienoje valstijoje atspindėtų gerokai kitokią situaciją, negu kad buvo nuspręsta Aukščiausiame Teisme, šie įvykiai yra didžiulė paskata jiems mobilizuotis ir veikti. Anksčiau galėję jaustis saugiai dėl galiojančio precedento, dabar aktyvistai turi visas galimybes paveikti ateinančius rinkimus į savo pusę.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki