Šią savaitę Lietuvos žiniasklaidoje virė diskusijos apie Telšių Žemaitės gimnazijoje dorinio ugdymo pamokose mokytojos išdėstytą informaciją neva homoseksualūs asmenys yra žudikai ir kanibalai, propaguojantys oralinį seksą ir fistingą. Viena vertus, džiugu, jog visuomenė neliko abejinga ir sureagavo į įžeidžiančią ir jokiais moksliniais šaltiniais nesiremiančią informaciją, dėstomą pamokų metu, kita vertus šis skandalas – tik ledkalnio viršūnė.
Visgi, šioje visoje istorijoje labai svarbi dabartinė LR švietimo ir mokslo ministerijos pozicija dėl lytinio ugdymo mokyklose. Naujos Vyriausybės programoje numatyta dar kartą peržiūrėti ir koreguoti Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąją programą, kuri net nebuvo pradėta įgyvendinti. Šįkart ministerija nebegali klysti, tad labai svarbu, kad eskpertai, tobulinsiantys šią programą, neturėtų diskriminacinių nusistatymų atskirų visuomenės grupių atžvilgiu. Deja, kaip bebūtų gaila, bažnyčios atstovai ir su ja susijusios organizacijos jų turi, todėl pagaliau tai reikia pripažinti ir atsiriboti nuo šios įtakos.
Praėjusių metų spalio 25 d. LR švietimo ir mokslo ministro įsakymu buvo patvirtinta Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendroji programa, kurioje minima, jog dorinio ugdymo pamokos „sudaro sąlygas ugdyti savojo Aš suvokimą, savo vertės jausmą ir savigarbą, bendravimo ir bendradarbiavimo šeimoje, mokykloje ir darbe etiką bei kultūrą, puoselėti savitarpio pagalbos, pagarbos, teisingumo, pakantumo nuostatas, dorovingą emocijų raišką, draugystę ir meilę“, o dorinio ugdymo mokytojai yra vieni iš programos įgyvendintojų. Paviešintas Telšių Žemaitės gimnazijos atvejis, kur dorinio ugdymo mokytoja siejo kanibalizmą su homoseksualumu bei su kontraversiškomis seksualinėmis praktikomis, tik parodo, kad neprofesionaliai dėstoma lytinio ugdymo programa, kurioje nesiremiama patikrinta moksline informacija, o mokytojai nėra tinkamai paruošti kalbėti šiomis temomis, gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Panašu, kad Telšių Žemaitės gimnazijoje besimokantys mokiniai turi kur kas kritiškesnį mąstymą pateikiamai informacijai nei patys mokytojai.
Kalbant apie Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąją programą, svarbu pažymėti, kad pilietinės visuomenės atstovai dar jos ruošimo metu kritikavo jos turinį dėl šios grindimo religinėmis nuostatomis, tačiau tąkart buvusi Švietimo ir mokslo viceministrė Natalja Istomina patikino, kad remiamasi „mokslu“, kad siekiama išklausyti visas suinteresuotas šalis. Negana to, programa buvo kritikuojama ir dėl to, kad nebuvo aišku, kas ir kaip ruoš būsimus programos įgyvendintojus – mokytojus. Apie tai nebuvo diskutuojama ir darbo grupėje. Vėliau mokytojų ruošimas programos įgyvendinimui buvo priskirtas Ugdymo plėtotės centrui ir Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centrui. Pastarasis Centras į darbo grupę, svarstant ruošiamą programą, nebuvo įtrauktas ir apie numatytą atsakomybę teigia nieko nežinojęs.
Tačiau tuokart LR Švietimo ir mokslo viceministrė Natalija Istomina buldozeriu stūmė Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąją programą tvirtindama, kad mokyklos metų metus laukia šios programos, kad niekas mokinių nediskriminuos ir nežemins, o dėstoma informacija bus aktuali, grįsta mokslu ir naudinga mokiniams. Deja, tuo viceministrės darbas ir pasibaigė, o pati programa buvo padėta į stalčių užmarštin. Programa turėjusi startuoti šį rugsėjo mėnesį mokyklose nesulaukė nei viešųjų finansų, nei mokytojų kvalifikacijos ruošimo seminarų organizuojamų Ugdymo plėtotės centro ar Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro.
O tuo metu pseudomokslininkai ir religijos šalininkai ėmėsi valstybės darbo. Nepaisant to, kad naujosios Vyriausybės programoje vėl numatyta tobulinti ir keisti programą (10 straipsnis: „Kartu pastebime ir tuos programos netobulumus, kurie yra taisytini, kad būtų pasiekti programoje užsibrėžti tikslai“) viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad Vytauto Didžioje universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakultetas jau vasario mėnesį pradėjo vykdyti „Lytiškumo ugdymo ir jaunimo rengimo šeimai kursus“, į kuriuos kviečiami pedagogai iš visos Lietuvos, o pabaigę šiuos kursus, jie įgis Švietimo ir mokslo ministerijos pripažintus kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimus, kurie suteiks galimybę mokyti vaikus ir paauglius lytinio švietimo klausimais. Tačiau ar tikrai VDU Katalikų teologijos fakultetas yra tinkamiausias mokytojų kvalifikacijos tobulinimui? Juk akivaizdu, kad pateikiama informacija yra šališka ir atstovaujanti tik Katalikų bažnyčios nuomonei, kuri yra grįsta ne mokslu, o religinėmis dogmomis. Rasti pavyzdžių nėra sudėtinga. VDU Katalikų teologijos fakultete dėsto Andrius Narbekovas ir Birutė Obelenienė, kurie lytinius santykius ir šeimos kūrimą savo anksčiau ruoštuose metodiniuose leidiniuose aiškino tik per santuoką, o susilaikymą ir skaistumą traktavo kaip vienintelę tinkamą kontraceptinę priemonę. Dėstant „Lytiškumo ugdymo ir jaunimo rengimo šeimai kursus“ yra remiamasi tokių autorių darbais kaip Gintautas Vaitoška. Šis psichologas yra yra ne kartą teigęs, kad homoseksualumas – išgydoma liga.
Nerimą kelia ir tai, kad visai neseniai balandžio 26 d. Seime vyko konferencija „Šeimos instituto reguliavimo perspektyvos Lietuvoje: sociologiniai ir teisiniai aspektai“, kurią organizavo viešai savo finansavimo šaltinių neatskleidžianti organizacija „Laisvos visuomenės institutas“ (LVI). Į ją LVI pasikvietė autoritetingų mokslininkų smarkiai sukritikuotą JAV sociologą Marką Regnerusą, įrodinėjusį, kad tos pačios lyties šeimose augantys vaikai yra labiau linkę nusikalsti. Svarbu atkreipti dėmesį, kad šios organizacijos atstovai ne kartą pasisakinėjo darbo grupėje, rengiant Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąją programą praėjusiais metais. Nors tuo metu viešojoje erdvėje viceministrė Natalja Istomina teigė, kad darbo grupė yra labai įvairi ir atstovaujanti skirtingas visuomenės grupes, tačiau stebint darbo grupės posėdžius ryški persvara atiteko katalikiško požiūrio atstovams. Matant panašias tendencijas naujame Seime, susidaro įspūdis, kad peržiūrint Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąją programą ir vėl gali būti pamiršta remtis moksliniais argumentais, greičiau ieškoma pseudomokslo „nusišnekėjimų“ siekiant pagrįsti ir įgalinti religines dogmas. Tad vėlgi, labai svarbu kaip naujoji LR Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė organizuos esamos programos koregavimą ir ar atsižvelgs ir ankstesnės vadovybės padarytas klaidas.
Dar kartą grįžtant prie pačios programos verta pažymėti, kad dar prieš patvirtinant programą visuomenės išsakyta kritika, kad jos preambulė yra labai abstrakti ir palieka daug vietos spekuliacijoms, pasitvirtina. Telšiuose įvykęs įvykis yra liūdnas pavyzdys, kaip neparuošti ar netinkamai paruošti mokytojai gali iškreipti informaciją, o gal net padaryti sunkiai atstatomą žalą vaikams, o kaip bus toliau pamatysime. Lieka retorinis klausimas, ar dorinio ugdymo pamokose gali būti nešališkai ugdomi mokiniai apie sveikus lytinius santykius ir pagarbą žmogui.
Simona Gaidytė yra Lietuvos žmogaus teisių centro projektų vadovė.