Lygių galimybių įstatymas numato 14 diskriminacijos pagrindų, tačiau lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė sako, kad translyčių žmonių apsaugai užtikrinti to nepakanka.
Su kokiais sunkumais susiduria translyčiai žmonės Lietuvoje?
Translyčiai asmenys yra viena iš labiausiai stigmatizuojamų visuomenės grupių. 2023 m. Eurobarometro tyrimo duomenimis, 65 procentai translyčių žmonių per paskutinius metus iki apklausos susidūrė su diskriminacija dėl lytinės tapatybės įsigydami prekes ar paslaugas. Tai reiškia, kad daugeliui mūsų tokie įprasti, kasdieniai veiksmai kaip apsipirkimas parduotuvėje ar ėjimas į kirpyklą, translyčiams asmenims tampa iššūkiu. Jie ir jos nuolat susiduria su pažeminimu, negali vienodai su kitais gauti reikalingų paslaugų.
Tos pačios apklausos rezultatai rodo, kad absoliuti dauguma translyčių asmenų darbe yra susidūrę su neigiamu nusistatymu dėl savo lytinės tapatybės, trečdalis jų dažnai arba visada vengia lankytis tam tikrose vietose, nes bijo dėl savo saugumo.
Kaip bežiūrėtume, tokį nesaugumą sukelia diskriminacinis aplinkinių elgesys. Įtakos turi ir tai, kad translyčiai asmenys sudaro labai mažą visuomenės grupę. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus asmenys arba žmonės su negalia, nors tai nėra homogeniškos grupės, yra daug didesnės, tad visuomenei labiau pažįstamos, nors tai ir neapsaugo nuo stigmų. Visgi objektyvios informacijos būtent apie translytiškumą tikrai trūksta, todėl vyrauja neigiamos nuostatos.
Ar Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba yra gavusi skundų arba sulaukusi kitų kreipimųsi būtent dėl asmens lytinės tapatybės?
Nors tikrai dažnai žmones konsultuojame šiais klausimais, gautus skundus, ko gero, galėtume suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Svarbu paminėti, kad Tarnyba dar tik keletą metų garsiai komunikuoja apie galimybę translyčiams asmenims pateikti skundus – juos mes tiriame kaip diskriminaciją dėl lyties.
Tyrėme atvejį, kai translytis vyras užsisakė vyriško kirpimo paslaugą ir kirpykloje dar kartą aiškiai pasakė, kad pageidauja būtent vyriško kirpimo, bet galiausiai jam buvo pritaikyta moteriško kirpimo kaina. Tuomet kirpėja pasakė, kad neskirsto žmonių pagal plaukų ilgį ir mato, jog atėjo moteris, todėl ir turės sumokėti už moterišką kirpimą.
Trans bendruomenės vėliava, asociatyvi nuotr., Unsplash
Dar vienas skundas buvo gautas dėl galimybės gauti automobilio draudimą. Kreipėsi translytė moteris ir pasidalino, kad pasikeitus asmens tapatybės dokumentus, po vadinamosios teisinės tranzicijos, jai pradėtos taikyti nepalankios draudimo sąlygos. Pasikeitus lyties žymą ir asmens kodą dokumentuose, dėl techninių niuansų jai nebebuvo skaičiuojamas vairavimo stažas ir gerokai išaugo automobilio draudimo kaina. Draudimo bendrovė tą kartą problemą greitai išsprendė dar tyrimo metu.
Ši situacija labai gerai iliustruoja, kad net įvykus socialinei ir teisinei tranzicijai, kliūtys translyčiams žmonėms neišnyksta. Kad ir dėl techninių niuansų, o ne žmogiškojo faktoriaus, translyčio žmogaus teisės yra labai ribojamos. Ir toliau tenka visai nepažįstamiems žmonėms atskleisti informaciją apie savo privatų gyvenimą.
Kodėl yra svarbu, kad Lygių galimybių įstatymas visgi būtų papildytas lytinės tapatybės apibrėžimu?
Minėtus skundus tyrėme remdamiesi dviem teismų sprendimais. Pirmasis yra Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriame pabrėžiama, kad viena iš draudžiamos diskriminacijos formų yra žmogaus teisių suvaržymas dėl jo lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos (Konstitucijos 29 straipsnis). Kitu sprendimu Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pasisakė, kad diskriminaciją dėl lyties draudžiančių direktyvų apsauga turi būti taikoma ir translyčiams asmenims.
Visgi, taikoma praktika nėra pakankama. Kyla abejonių, ar pasikeitus kontrolieriui arba kontrolierei, skundai dėl lytinės tapatybės būtų nagrinėjami toliau ir kokios vertybinės pozicijos būtų laikomasi. Tai yra labai neužtikrinta pažeidžiamos visuomenės grupės apsauga. Be to, įstatymas turi siųsti aiškią žinutę.
Kokią žinią siųstų įstatymas?
Taip mes, valstybė ir visuomenė, translyčiams asmenims pasakytume: „Jus esate ginami įstatymo ir valstybei rūpi, kad galėtumėte jaustis saugiai“.
Vien lytinės tapatybės įvardijimas siųstų žinią darbdaviams, švietimo įstaigoms ir prekių bei paslaugų teikėjams, kad jie privalo užtikrinti lygias galimybes visiems žmonėms, tobulinti savo vidinius procesus, šviesti kolektyvus ir kitaip stengtis sukurti saugią aplinką. Taip pat svarbu, kad būtų numatytas, planas, reagavimo mechanizmas, griežtos priemonės tiems atvejams, kai translytis žmogus patiria žeminantį elgesį. Dabar tokio tiesioginio įvardijimo nėra ir proaktyviai veikia tik kelios organizacijos, kurios mato ir suvokia saugios aplinkos, LGBTI+ žmonių įtraukties svarbą bei naudą.
Trans bendruomenės protestas, asociatyvi nuotr., Unsplash
Tarnybos atliktas kokybinis tyrimas atskleidė, kad translyčiai asmenys darbo santykiuose susiduria su daugybe iššūkių, įskaitant diskriminaciją dėl savo lytinės tapatybės, tačiau apie ją nėra linkę pranešti. Kodėl taip yra?
Viena vertus, kaip mums sufleruoja tyrimai, diskriminacija ir žeminantis elgesys yra tokie dažni, kad galiausiai pradedama juos priimti kaip neišvengiamą gyvenimo dalį. Gyvenant realybėje, kurioje diskriminacija nuolat pasikartoja, labai sunku patikėti, kad kreipiantis pagalbos kas nors pasikeis. Kita vertus, kai įstatyminėje bazėje translyčiai asmenys iš esmės yra nematomi, tikrai gali trūkti užtikrintumo ir pasitikėjimo, kad jo ar jos saugumu bus pasirūpinta, kad įvairios garantijos vienaip ar kitaip bus užtikrintos. Nepadeda ir tai, kad žmonės nėra girdėję apie sėkmingus savo teisių gynimo atvejus.
Nemažai translyčių asmenų yra pažeidžiami ne tik dėl savo lytinės tapatybės, bet ir dėl socialinės padėties, tad natūraliai gali kilti klausimas: „O kas, jei teisių gynimas nuves į teismus arba kitaip taps viešas?“ Iš mūsų teiktų konsultacijų ir neseniai atlikto tyrimo akivaizdu, kad kartais po tranzicijos net tikrai kvalifikuotiems žmonėms be užuolankų pasakoma, kad tokių kaip jie organizacijoje nepageidauja. Tokie dalykai vyksta ir mažesniuose miestuose – jei žmogus, kuris apie savo translytiškumą neatvirauja, pateiks skundą dėl patirtos diskriminacijos, ši informacija gali greitai išplisti ir tuomet tame mieste įsidarbinti taptų praktiškai neįmanoma. O dažniausiai žmonių prioritetas yra susirasti darbą, kad galėtų toliau gyventi savo asmeninį gyvenimą.
Ar galime tikėtis, kad translyčių asmenų situacija Lietuvoje artimiausiu metu pagerės?
Kuo daugiau mitų ir baimių veikia požiūrį į tam tikrą visuomenės grupę, tuo sunkiau yra pasiekti pokyčių teisiniame lygmenyje. Tam reikia aktyvaus visuomenės informavimo ir politinės valios. Šiandien tenka apgailestauti, kad translyčiai žmonės visose gyvenimo srityse susiduria su daugybe iššūkių. Tikiu, jog ilgainiui bus suvokta, kad translyčių asmenų teisių užtikrinimas niekieno kito teisių apsaugos nesumažina, ir pavyks pasiekti realių teisinių pokyčių.
