Margarita Jankauskaitė: nesantuokiniai vaikai – anoks mūsų laikų fenomenas

Dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ pristatoma juosta „Pavainikė“, pasakojanti apie XX a. pradžios Švediją: bendruomenė atstumia merginą, kuri skurde ir netekėjusi pagimdo dukrą. Nuo „tų laikų“ praėjo šimtas metų, visuomenė pasikeitė, tačiau, kaip teigia Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, pokyčiai nebūna tiesiniai, tad ir dabartį vertinti turėtume nevienareikšmiškai.

Rodiklis – ekonominė nepriklausomybė

Pažangos Lietuvoje tikrai esama, bet kol išlieka sąvokos „santuokoje“ ir „ne santuokoje“ gimę vaikai (tokias kategorijas pateikia ir Statistikos departamentas), pasak M. Jankauskaitės, diskriminacijos neišvengsime. „Dalis žmonių gali teigti, kad stigmos nebėra, pakitusi įstatymų bazė neriboja vaikų teisių, tačiau vis dar turime atvejų, kai pastojusi paauglė išvaroma iš namų arba bijo prisipažinti artimiesiems, nes numato tokio atsivėrimo pasekmes“, – komentuoja ji.

Jei vaiką augina pasiturinti miesto moteris, supama išsilavinusių žmonių, tikėtina, kad nei ji, nei jos atžala nesusidurs su neigiamu požiūriu. Pagrindinės to priežastys – ekonominis savarankiškumas ir miesto aplinka, kurioje žmonės mažiau linkę kištis į kaimynų asmeninį gyvenimą.

Šiandien moterys jau turi galimybę įgyti gerą išsilavinimą, gauti darbą ir gyventi be tėvų ar sutuoktinio paramos. Tačiau, ne paslaptis, vieniša motinystė gana stipriai padidina skurdo riziką ir nepasiturinčios moterys atsiduria nepavydėtinoje situacijoje – socialinė bei ekonomė padėtis tampa dingstimi smerkti ir šeiminį jų statusą.

„Kai gyveni mažame kaimelyje, kur visi žino, kokiomis progomis ir kiek kartų kas su kuo buvo susitikęs, situacija vienokia. Bet įsikūrus didmiestyje, kaimynas, jei to nepasakysi pati, tikrai nesužinos, kas tu – našlė, išsiskyrusi, vienišė, kiek apskritai vyrų buvo tavo gyvenime. Taigi atsiranda pasirinkimo laisvė, o aplinkiniams, vertinant motinystę, svarbesniu tampa elgesio rezultatas – prižiūrėti vaikai ar ne“, – aiškina M. Jankauskaitė.

Viešojoje erdvėje vis dar pasitaiko bandymų moters vertę apibrėžti per šeimą ir santuoką. Ekspertė ne kartą patyrė, kad nerandantys svarių argumentų oponentai griebiasi kraštutinumų. Jie atkreipia dėmesį į pavardę (mergautinę jos galūnę) darydami išvadą, kad moteris vaikų neturi, todėl „nieko neišmano ir apie gyvenimą“. Vis dar tikima, jog ši kritika turėtų ypač skaudinti ir žeisti, bet tokia „tendencija“ slopsta pakitus viešiesiems autoritetams. Anot M. Jankauskaitės, kalbant apie šeimos ir santuokos suvokimą, mąžta Bažnyčios įtaka ir didėja per televiziją matomų „žvaigždžių“ poveikis, kurios tuokiasi, skiriasi, vienos augina vaikus ir vis tiek spinduliuoja džiaugsmu.

Praeities ženklai

Dabartyje egzistuojančios ir besikeičiančios nuostatos, susijusios su moters „prievole“ ištekėti bei susilaukti vaikų – įsišaknijusių ekonominių ir moralės tradicijų pėdsakų rinkinys.

Senmergės stigmą, vertinant istoriškai, galima susieti su finansine moterų priklausomybe. Kai moteris buvo nesavarankiška materialine prasme, jos likimu turėjo pasirūpinti tėvas arba broliai. Todėl į netekėjusias moteris žiūrėta kaip į ekonominę naštą, kurios skubėta atsikratyti per santuoką. Dėl to ir buvo nuosekliai formuojama vieša nuostata, kad net ir nenusisekę šeiminiai santykiai yra geriau nei „senmergystė“.

Biologinei vaikų kilmei ypač daug dėmesio skiriama tuomet, kai siekiama garantų, jog šeimos turtas neatiteks „svetimiems“, rūpinamasi giminės „grynumu“ ir tęstinumu. Taip atsitiko, kad „sargybinio“ funkcija nuo seno užkrauta moterims. Kontroliuojant jų įsčias ir seksualumą siekiama, jog „mus“ ir „juos“ skirianti riba nebūtų peržengta.

„Paprastai, vadovaujantis tokia logika, teigiama, kad „mūsų“ moterys yra gražios ir dorovingos, o kitų grupių atstovėms būdingas palaidumas. Taigi moterys vertinamos kaip vartų, skiriančių etninius ar klasinius tapatumus, „sargai“. Pavyzdžiui, kuriant buržua klasės tapatumą, pasitelkta griežta seksualumo kontrolė, leidžianti buržua moteris susieti su dorovingumu, o darbininkes su seksualinių impulsų kontrolės stoka ir pasileidimu. Tačiau buržua vyrai galėjo laisvai naudotis pastarosiomis, nerizikuodami būti apkaltinti, nes visuomet kaltos tik paleistuvės“, – aiškina Lygių galimybių plėtros centro ekspertė.

Bet ir šiandien, ir praeityje gyvenimas buvo daug sudėtingesnis, nei mėginama apibrėžti norminiais postulatais. „Klausydama močiutės pasakojimų, turėjau progą įsitikinti, kad ne santuokoje gimę vaikai nėra mūsų laikų „išradimas“. Pamenu, klausiausi tų spalvingų gyvenimo istorijų ir nejučia pagalvojau, ar kaimelyje buvo bent viena troba, kur augtų tik biologiniai poros vaikai. Viena greit ištekėjo, sužinojusi, kad pastojo nuo vyruko, kuris neketino tuoktis; antra susilaukė kūdikio, kol sutuoktinis kalėjo dėl bendradarbiavimo su naciais. Jam grįžus, pora visus vaikus augino drauge. Panašių pasakojimų apstu, todėl turėtume skirti, kas yra „viešoji moralė“ (paprastai reikalaujanti kažką „dėl tvarkos“ pasmerkti), ir kas yra gyvenimas. O šis – margas kaip genys, todėl ir nepraranda savo žavesio“, – apibendrina M. Jankauskaitė.

Knutte‘o Westero juosta „Pavainikė“ – „Nepatogaus kino“ programos „Kokia tavo istorija?“ dalis. Po seanso spalio 26 d. Panevėžyje vyks diskusija „Lytinis (ne)ugdymas Lietuvoje?“. Renginys prasideda 17:30 kino centre „Garsas“.

Interviu parengtas remiant Europos Sąjungos „Rights, Equality and Citizenship Programme and Pilot Projects 2014“ programai. Už teksto turinį yra atsakingas žmogaus teisių portalas Manoteises.lt, tekstas neatspindi Europos Komisijos nuomonės.