Pavasarį Seimui pateiktas ilgai lauktas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas. Nors įstatymo projektas viešojoje erdvėje sukėlė daug diskusijų, panašu, kad jo svarstymas kuriam laikui atidėtas, kol sprendžiami kiti, geriau atstovaujami klausimai.
Esu trijų vaikų mama. Tvirtai tikiu, kad Reprodukcinės sveikatos įstatymas – labai svarbus kiekvienai moteriai ir vyrui: tiek tiems, kurie nusprendžia turėti daugiavaikę šeimą, kaip aš, tiek tiems, kurie vaikų turėti nenori arba jų nori susilaukti tada, kai tam yra pasirengę.
Šiame tekste noriu grįžti prie disksusijos, kuri, mano nuomone, buvo vienpusė: daug dėmesio skirta demonizuoti teisę planuoti nėštumą, o vaikų turėjimas ar net prievolė jų turėti buvo pateikiami kaip siekiamybė, kuriai įstatymas trukdytų. Kaip mama jaučiuosi nejaukiai, kad mano pasirinkimas turėti vaikų yra priešpastatomas kitų moterų pasirinkimui jų neturėti, kad mano pasirinkimas tampa priežastimi riboti kitų moterų pasirinkimus.
Esu tikra, kad daliai žmonių jau net sunku įsivaizduoti, kad teisė nutraukti nėštumą ar teisė nusipirkti kontraceptinių tablečių nėra tokios senos ir savaime suprantamos.Tačiau būtent šios teisės ir šie pasirinkimai, kuriuos be kitų dalykų įtvirtintų įstatymas, kėlė daugiausiai pasipiktinimo konservatyviau mąstančių žmonių bei bažnyčios atstovų ratuose. Nepaisant to, kad visa širdimi palaikau ir palaikysiu moters apsisprendimą nutraukti ar neturėti nėštumų, šį kartą noriu atkreipti dėmesį į kitą reprodukcinių teisių ir reprodukcinės sveikatos pusę – į pasirinkimą turėti vaikų, į motinystę.
Juk būtent motinystė įstatymų oponentų diskusijose pristatoma kaip priešprieša siūlomiems pokyčiams. Motinystė pateikiama kaip pagrindinis tikslas, kurį turėtų skatinti valstybė ir kuriam trukdo minimas įstatymas. Buvo patogiai pamirštama ar sąmoningai ignoruojama, kad įstatyme numatytas 6 straipsnis „Saugi motinystė“, kuriame įtvirtinama tokia nuostata: „Pagarbios ir saugios motinystės užtikrinimas. Kiekviena nėščioji ir gimdyvė turi teisę į saugią, kokybišką ir pagarbą užtikrinančią sveikatos priežiūrą nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiu, įskaitant psichologo konsultacijas“. Pirmą kartą Lietuvoje įstatymiškai užtikrintume, kad nėštumo ir gimdymo priežiūra privalo būti paremtos pagarba moteriai, kad jos teisė tiek į fizinį, tiek į emocinį saugumą nesibaigia ties gimdykla, kad žmogaus teisės nenustoja galioti ligoninėje. Pirmą kartą pripažintume, kad moteris motinystės patirtyse irgi turi teisę rinktis, spręsti ir turėti labiausiai jos poreikius atliepiančią sveikatos priežiūrą. Kad jos emocinė sveikata yra neatsiejama nuo fizinės sveikatos priežiūros. Argi ne sveikintinas žingsnis, jei sakome, kad valstybei svarbu, kad žmonės norėtų susilaukti vaikų?
„Motinystę globojančių gimdyvių sąjunga“ yra atlikusi Lietuvoje gimdžiusių moterų apklausą „Mano gimdymas“. Apklausa buvo vykdoma kas metus ir šiuo metu turime išanalizuotus 2019-2024 m. gimdžiusių moterų apklausos duomenis. Apklausoje kasmet dalyvauja apie 6-7 procentus tų metų gimdyvių. Tai reikšmingas skaičius, kuris parodo, kaip moterims svarbu, kad jų gimdymų patirtys būtų išgirstos. Kasmet turime tą patį skaičių: nors apie 80% moterų vertina savo gimdymo patirtys kaip teigiamas, apie 6-9% moterų teigia, kad patyrė gąsdinimus, 11-13% – patyčias; 3-4% – prievartą . Taip, kalbame apie akušerinį smurtą. Apie jį kalbos periodiškai grįžta į viešumą, kai kuri nors gimdyvė išdrįsta papasakoti savo patirtį. Tačiau dažnai su šiomis patirtimis moterys lieka vienos: dėl visuomenės požiūrioje, kad gimdymo metu moteris neturi jokių teisių, kad gimdyvė nėra įgali daryti sprendimų, kad visi sprendimai turi būti priimami tik medicininio personalo. Reprodukcinės sveikatos įstatymo projekte numatytos nuostatos, kurios įpareigotų keisti požiūrį: įstatymu būtų įtvirtinta, kad moteris nėra gimdymo procedūros objektas, o pagrindinė dalyvė, kuri turi teisę gauti aiškią ir tikslią informaciją apie procedūras ir galėti priimti informuotą sprendimą.
Įstatymas taip pat įtvirtintų ir moters teisę rinktis gimdymo būdą. Didžiuliai postūmiai šiose srityse buvo anksčiau padaryti pačių moterų, kurios jungėsi į iniciatyvines grupes tiek dėl gimdymo namuose įteisinimo, tiek dėl teisės gimdyti, pasirenkant Cezario pjūvį. Nepaisant vis girdimo visuomenės susirūpinimo dėl per mažo gimstamumo, nei vienas iš šių pokyčių neatėjo lengvai, reikalavo didžiulio iniciatyvas iškėlusių moterų darbo bei iki šiol nėra dengiamas privalomojo sveikatos draudimo lėšomis – t.y. techniškai turėdamos galimybę rinktis, realiai moterys vis dar yra ribojamos finansiniais barjerais. Nors galima ginčytis, kiek įstatyme pateiktos nuostatos yra deklaratyvios, o kiek realiai įveiklinamos, mažiausiai ką jis suteiktų, tai pagrindą įtvirtinti moterų teises įstatyminėje bazėje, nuo kurių būtų galima atsispirti įgyvendinant tolesnius reikalingus pokyčius, keičiant paslaugų teikimo tvarkų aprašus.
Supriešinus motinystę su moters teise planuoti nėštumą ir nepastoti arba nutraukti nėštumą turime situaciją, kuri iš principo kenkia visoms moterims. Neturėdami Reprodukcinės sveikatos įstatymo ne tik išlaikome sunkesnį priėjimą prie nėštumo planavimo priemonių, bet ir norinčioms vaikų neužtikriname teisės į saugią ir pagarbią nėštumo bei gimdymo patirtį. Kitų šalių patirtis – Lenkijos ar JAV – rodo, kad bandymas riboti sprendimus dėl reprodukcijos, daro tiesioginę įtaką norui turėti vaikų.
Atidėdami šį įstatymo svarstymą ir priėmimą, ribojame ir moterų teisę į saugią motinystės patirtį. Todėl svarbu ne tik deklaruoti rūpestį Lietuvos demografine padėtimi bei mamomis, bet ir imtis realių veiksmų: grąžinti Reprodukcinės sveikatos įstatymą į darbotvarkę, pateikti konkrečių siūlymų, kaip plėtoti Saugios motinystės dalį, bei palaikyti įstatymo priėmimą.
Šis komentaras parengtas įgyvendinant projektą „GrassRoots” (nr. 101140032), kuris iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis. Komentare išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei Europos Komisija negali būti laikoma atsakinga už komentaro turinį.
1