Skaitinys

Namai toli nuo namų: ką sužinojome naujųjų vilniečių diskusijoje

Susikurti namus ten, kur neplanavai atsidurti, vieniems gali skambėti kaip iššūkis, kitiems – kaip galimybė pradėti viską nuo pradžių. Ar Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai laiko Lietuvą savo namais? Ko reikia, kad vieta taptų namais?

Diskusijos akimirka, Severinos Venckutės nuotr.

Šiuos klausimus „Nyla“ podkasto komanda kėlė atviroje diskusijoje spalio 19-ąją Vilniuje, Ramintojos bažnyčioje, kurioje dalyvavo naujieji vilniečiai, atvykę į sostinę iš daugiau nei 10-ies skirtingų šalių.

Iššūkiai atvykus

Pradžia naujoje šalyje ne visada reiškia lengvą kelią. Diskusijos dalyviams vieni pagrindinių iššūkių kilo bandant užmegzti ryšį su vietiniais ir ieškant būsto. Musulmonams kliūtimi susirasti namus tampa ir jų religija – nuomojančius būstą žmones tai gąsdindavo.

Žurnalistas Redwan Eid, pabėgėlis iš Sirijos, prisiminė, kad būsto paieškos jam tapo pirmuoju išbandymu atvykus į Lietuvą: „Brokeris, kuris su manimi bendravo dėl būsto paieškų, pasakė, kad žmonės, sužinoję kokia mano religija, nenorėdavo man nuomoti būsto. Sulaukiau ir pasiūlymo savo religiją nuslėpti, tačiau nesutikau to padaryti.“

Šiandien jis nuomojasi būstą iš šeimininkų, kuriems jo religija nebuvo svarbi – taip dar kartą patvirtinant, kiek reiškia asmeninės žmonių nuostatos. Jos Lietuvoje nėra palankios musulmonams. Anot ką tik paskelbto Etninių tyrimo instituto tyrimo, trečdalis lietuvių nesutiktų nuomoti būsto šios religinės bendruomenės nariams.

Singapūrietė Wanzhen Koh Lietuvoje gyvena daugiau nei ketverius metus. Pirmoji jos stotelė buvo Kaunas, bet čia jai nepavyko susikurti pilnaverčio gyvenimo.

„Jaučiausi izoliuota”, – prisimena jauna moteris, sulaukusi reakcijų ir į savo išvaizdą. „Buvo nutikimų, pavyzdžiui, vaikai autobuse timptelėjo mano plaukus ir pavadino „kiniete“. Net vienas darbo elektroninis laiškas man atėjo su pavadinimo „kinietė“. Nesitikėjau to.“

Persikėlusi į Vilnių ji pamažu susikūrė socialinį ratą žmonių, priglaudė šuniuką iš vietinės prieglaudos ir pramoko lietuvių kalbos. Šiandien Wanzhen tiek Lietuvą, tiek Singapūrą vadina savo namais. „Turiu šimtą procentų abiejų – tad iš viso turiu 200% namų“, – juokauja ji.

Rusas Vsevolod Chernozub, politikos ekspertas, apkaltintas opozicine veikla ir turėjęs trauktis iš Maskvos prašyti politinio prieglobsčio Lietuvoje, sako, kad jam buvo kiek paprasčiau: padėdavo tai, kad rusai panašesni į lietuvius, nei žmonės iš tolimesnių šalių.

Kaip bebūtų, Vsevolod prisimena, kad jam atsikrausčius į naują būstą, kaimynai su juo kalbėjo tik angliškai, tačiau geriau susipažinus ėmė kalbėtis ir rusiškai: „Pradžioje esi svetimas, vietiniams reikia suprasti, koks esi žmogus tam, kad bendrautų su tavimi atvirai ir nuoširdžiai”.

Redwan Eid tiki, kad patys paprasčiausi žodžiai ištarti vienas kitam gali užmegzti ryšį: „prisimenu, kai po treniruotės sporto klube tiesiog valgiau rūbinėje ir vienas lietuvis man palinkėjo „skanaus“. Buvo labai gera tai išgirsti. Nes paprastai aš kalbinu kitus, o ne mane. Reikia tiesiog pralaužti ledus, kad žmones pažintum.“

Prieglobstis Lietuvoje

Sunku apibendrinti Lietuvoje gyvenančių užsieniečių patirtis ne tik dėl to, kad žmonės atvyko iš skirtingų šalių, bet ir dėl to, kokie skirtingi keliai juos atvedė į Lietuvą. Vieniems tai darbas ar meilė, kitiems – pabėgimas nuo karo ar politinio persekiojimo, pavertęs Lietuvą saugiu prieglobsčiu.

Redwan Eid į Lietuvą atvyko bėgdamas nuo karo savo šalyje. Prieš tai jis gyveno Damaske, pėsčiomis kirto Sirijos ir Turkijos sieną: „Pamenu, su savimi turėjau knygas, žodynus. Jei būčiau žinojęs, kad kelionė bus tokia ilga, nebūčiau jų ėmęs.“

Prieglobsčio prašytojams skirta perkėlimo programa atvedė Redwan į Lietuvą, šalį, apie kurią jis prieš tai niekada nebuvo girdėjęs. Savo kelią Lietuvoje pradėjęs Pabradės ir Ruklos centruose, siras šiandien gyvenimą kuria Vilniuje.

Turkas Senturk Celik į Lietuvą atvyko, nes turėjo palikti savo šalį dėl politinių priežasčių: „Organizacija, kurioje dirbau, vieną rytą tiesiog virto valdžios priešu”.

Senturk Celik, Severinos Venckutės nuotr.

Senturk prisimena, kad vos atvykus, gyvenimas Lietuvoje buvo slogus. Senturk gyveno Pabradėje įkurtame Užsieniečių registracijos centre. Laiką, praleistą ten, jis prisimena kaip itin sudėtingą patirtį.

„Tu atvyksti šoke, praradęs viską, pradedi nuo pradžių. Tau reikia pagalbos, jautrumo, tu nori buti suprastas. Bet atvykus į Pabradę situacija nebuvo gera. Nežinau, kaip yra šiandien, bet kai ateini prie durų ir ten tave pasitinka kariai, yra sunku, nenori to matyti. Situacija neatrodė pozityvi.“

Šiandien jis jaučiasi daug geriau – Vilniuje, po dviejų metų gyvenimo atskirai, apsigyveno ir jo šeima, o pats Senturk dirba kirpėju.

Prieglobsčio prašytojų situacija Pabradės Užsieniečių registracijos centre diskusijas kelia jau ne vienerius metus. Ten gyvenantys žmonės pasigenda palankesnių kasdienio gyvenimo sąlygų: nuo maitinimo iki galimybės laisvai judėti centro teritorijoje bei už jo ribų.

Lina Grudulaitė, dirbusi ir Pabradėje, Rukloje, o šiuo metu esanti menų agentūros „Artscape” bendruomenių koordinatorė, teigia, kad situacija po truputį gerėja, tačiau yra ir nemažai ką išspręsti. Jos nuomone, tai, kad prieglobsčio prašytojai ir pabėgėliai gyvena šalia karinių bazių Pabradėje ir Rukloje yra problematiška – dauguma žmonių į Lietuvą atvyksta su trauminėmis patirtimis, kurias tokia kaimynystė gali sustiprinti.

Ir nors gyvenimas Pabradės Užsieniečių registracijos centre prieglobsčio prašytojams yra laikinas, niekada nėra tiksliai žinoma, kiek tai užtruks – dvejus mėnesius ar dvejus metus.

Būti dvejuose namuose

Diskusijoje klausėme, ar galima vienu metu turėti dvejus namus ir abiejuose jaustis savu?

Libanietis Abdo Zein Al Abedeen, įgijęs ir Lietuvos pilietybę, pasakoja, kad šio klausimo dar vis sulaukia dažnai. „Kai skrendu i Libaną, sakau, kad skrendu namo, taip pat kai skrendu į Lietuvą – tiesiog sakau, kad skrendu namo. Žmonės manęs klausia, kaip tu vienu metu gali tureti dvejus namus? Atsakau, kad tai paprasta – pavyzdžiui, turi savo šeimą, myli savo tėvą, motiną, myli ir savo brolius ir seseris, tačiau ta meilė kiek kitokia. Tą patį galima pritaikyti ir namams.“

Kuomet vieni diskusijos dalyviai pasakojo apie tai, kaip grįžta aplankyti savo namų, kiti apie grįžimą kol kas gali tik svarstyti. To padaryti neleidžia susiklosčiusios aplinkybės, politinė situacija jų šalyse. Redwan Eid sako, kad labai nori grįžti į Siriją: „Niekas nenori mirti šalyje, kuri nėra jų.“

Kaip bebūtų, žinojimas, kad Lietuvoje gali užsitikrinti geras ateities perspektyvas ir turėti galimybę vis aplankyti Siriją taip pat yra kelias, kuriuo siras žurnalistas mielai rinktųsi eiti: „Aš esu labai atviras žmonėms ir šaliai, galiu paversti Lietuvą savo namais.“

Diskusijos akimirka, Severinos Venckutės nuotr.

Rusas Vsevolod Chernozub teigia, kad jo namai yra Maskva, tačiau ten grižti galėtų, jei tik situacija Rusijoje pasikeistų. Nepanašu, kad artimoje ateityje šis planas gali išsipildyti, tad Lietuva tampa vieta, kuri gali tapti namais, įsiminsiančiais visam gyvenimui – namais toli nuo namų.

Išgirskite visą diskusiją (anglų kalba) ČIA.

Straipsnis yra No More Bricks in the Wall kampanijos, vykdomos Snapshots from the Borders projekto rėmuose, dalis. Šis projektas, skatinantis visuomenės sąmoningumą migracijos ir solidarumo temomis, yra vykdomas 28 ES šalyse.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai