aktualijos

Neapykanta rinkimuose: radikalios partijos mažos, bet neapykanta subtiliai koduojama ir didžiųjų partijų šūkiuose

Rinkimai – metas, kai partijos pristato savo savo idėjas bei partijų programas. Tačiau kai kurios politinės jėgos šį laikotarpį išnaudoja ir neapykantai skleisti: menkindami ir dėl visų visuomenės problemų kaltę versdami vienai ar kitai grupei.

Apie tokių strategijų veiksmingumą Lietuvoje festivalyje „Nepatogus kinas“ diskutavo  Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė, politologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis ir rašytojas bei publicistas Aidas Puklevičius.

Pažeidžiamos socialinės grupės – papildomiems rinkimų taškams užsidirbti

Anot Jūratė Juškaitės, nubrėžti skirtį tarp to, kada politinė jėga tiesiog išreiškia savo vertybinę poziciją, o kada pasitelkia pažeidžiamą visuomenės grupę politiniams dividendams pelnyti  –  nėra lengva. Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė pabrėžia, kad neapykantos prieš tam tikras bendruomenes kurstymu galima laikyti ne tik tai, ką draudžia ir netoleruotinu elgesiu laiko įstatymai – kai tam tikros visuomenės grupės yra viešai pozicionuojamos kaip išstumtinos ar nereikalingos, o gyvenimas be jų tampa politinės partijos kampanijos tikslu. „Svarbu nepamiršti ir švelnesnių pavyzdžių, kai yra legitimizuojamos neapykantą potencialiai kurstančios idėjos, bei paverčiamos kurios nors politinės jėgos kultūros dalimi, o tai nebūtinai sulaukia baudžiamojo persekiojimo, lieka tik moralinis klausimas“, – pažymi J. Juškaitė.

Jūratė Juškaitė, diskusijos akimirka.

Anot pašnekovės, akivaizdžias, neapykanta grįstas strategijas rinkimuose dar neseniai Lenkijoje naudojo valdantieji, teigę, kad „lenkiškas vertybes“, „tradicinę šeimą“ reikia apsaugoti nuo LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai) „propagandos“: „Toks politinės žinutės formulavimas pabrėžia, kad LGBT asmenys negali ir neturėtų būti lygiaverčiai pilietinės Lenkijos visuomenės nariai, kad ši bendruomenė yra ideologija, grėsmė visuomenei. Lenkijos politikų pasisakymai, kad ši bendruomenės grupė yra tarsi iš vidaus veikiantys kenkėjai-parazitai, stipriai asocijuojasi su neapykantos strategija, kuri buvo taikoma ir nacionalsocialistų 1930 m. Vokietijoje.“

Radikalias jėgas į politiką dažniausiai atveda pablogėjusi ekonominė situacija

Profesorius Lauras Bielinis teigė, kad nors daugelis politinių partijų Lietuvoje tiesiogiai nepropaguoja neapykantos, distancijos formavimo su kokiomis bendruomenės grupėmis,  marginalizacijos procesas kai kurių grupių atžvilgiu vis tiek vyksta: „Tai ir yra pagrindinis dalykas kuris formuoja tą pagrindą, į kurį atsiremia ryžtingesnės ir radikalesnės politinės jėgos. Tokios politinės partijos jau formuoja aiškią neapykantos ideologiją, labai ryškų emocinį santykį su tam tikra bendruomene, o iš to gali išplaukti daug neigiamų dalykų“, – teigia L. Bielinis.

L. Bielinis pabrėžia ir socialinės-ekonominės bazės stokos svarbą neapykantai plisti  – jeigu žmonės ekonomiškai gyvena stabiliai, didelių neramumų sukurstyti neapykantą nepavyks.  Kol kas, anot politologo, Lietuvos politinėje arenoje vienai radikaliai politinei jėgai vietos nėra: „Šiandien mes turime gana platų diapazoną politinių partijų – sąraše net septyniolika partijų, dar keletas regioninių. Tai yra daug, ir jos atstovauja labai plačioms visuomenės plotmėms, todėl negalima sakyti, kad dar yra vietos radikaliai politinei jėgai, kuri viską nušluos.“

Lauras Bielinis, diskusijos akimirka.

Vis dėlto politologas neneigia, kad atsiradus svariam argumentui, pavyzdžiui, jei smarkiai pablogėtų ekonominė situacija, padėtis galėtų greitai pasikeisti: „Tarkime, staiga nėra iš ko mokėti pensijų – iš karto gali atsirasti politinė jėga, lyderis, kuris šitą situaciją išnaudotų savo vėliavai nešti. Tada savaime atsiras priešpriešos, toms jėgoms žmones padalinus į blogus-gerus ir konfliktas išlįs į dienos šviesą“, – sako profesorius.

Didesniam politiniam sujudimui trūksta vieno priešo?

Aidas Puklevičius Lietuvos visuomenę įvardijo kaip gana neutralią, mažai įsitraukusią į politiką, todėl, anot jo, šalyje sunku sutelkti ir neapykanta grįstą politinį sujudimą: „Dabar pasaulyje politinis pasidalijimas vyksta kitu pagrindu nei seniau – tarsi sena prieš nauja, kaimas prieš miestą, globalizacija prieš protekcionizmą ir pan. Buvo bandoma ir lietuviams šį modelį įdiegti – už seną, už tradiciją, už kaimą. Nežinau, ar tai turi ryšį su lietuvių elgesiu apskritai – užuot bandę eliminuoti kliūtį, mes esame linkę nuo jos bėgti – galbūt dėl to neišeina Lietuvoje sukelti to, kas vyksta visoje Europoje. Galbūt didesniam politiniam sujudimui trūksta vieno priešo? Vis dėlto priešą tarsi lengva būtų sugalvoti, bet gyvenimas šiuo metu nėra toks blogas, kad žmonės pradėtų jo ieškoti“,– sakė publicistas.

„Pandemija, jei ji būtų buvusi tokio masto, kaip ispaniškasis gripas, būtų galėjusi tapti priežastimi susiformuoti radikaliai politinei jėgai – tokie sukrėtimai gali sukurti palankią terpę plisti neapykantos „baciloms“, – priduria A. Puklevičius.

Aidas Puklevičius, diskusijos akimirka.

Nors įvairios apklausos rodo, kad lietuviai vis dar priešiškai nusiteikę prieš romus, LGBT žmones, buvusius kalinius, ir atrodo, kad emocinis neapykantos užtaisas visuomenėje tikrai egzistuoja, vis dėlto A. Puklevičius įžvelgia pozityvią tendenciją: „Keičiasi demografija – jaunimo kompanijoje rasistinės ar homofobinės idėjos, pasisakymai dažnai tampa netoleruotinais. Nors gali atrodyti, kad kalbame didmiesčio burbulo kontekste, kaimas persikelia į miestą, ir, nepaisant to, kad ši grupė išlaiko kaimiškas pažiūras, susipažinimo su įvairiomis socialinėmis grupėmis procesai vyksta bei pamažu aiškėja, kad tarp mūsų panašumų yra daugiau negu skirtumų.“

Neapykantos elementų esama ir didžiųjų partijų  pasisakymuose

Nors J. Juškaitė pažymėjo, kad ypač radikalias, neapykanta grįstas idėjas Lietuvoje kol kas dar galima sieti su smulkiomis partijomis, tačiau žmogaus teisių ekspertė siūlė atkreipti dėmesį į didžiųjų politinių partijų komunikaciją ir kaip jose marginalizuojamos įvairios bendruomenės.

„Didžiosios Lietuvos partijos neapykantos idėjas visgi tinkamai užkoduoja, moderuoja, bet vis tiek įtraukia į partijų šūkius ir programas. Žvelgiant iš žmogaus teisių perspektyvos, nesunku aptikti tam tikrus nelygiateisiškumo elementus šūkiuose, ir nors jie nėra tokie akivaizdūs, manau, visi suprantame, kas slypi už tokių frazių, kaip „Tau, šeimai ir valstybei“.“

„Idėjos, kuriomis yra bandoma paneigti žmogaus teisių universalumą dažnai atsiranda ir tam tikrų partijų, jų atstovų pasisakymuose – tokie konstruktai kaip „lyties ideologija“. Į Lietuvos politikų lūpas jie ateina iš struktūrų ir šaltinių, kuriomis Lietuvos politikai yra linkę pasitikėti, pavyzdžiui, Vatikano“, – reziumavo J. Juškaitė.

Visas diskusijos įrašas ČIA.

Šiais metais festivalis „Nepatogus kinas“ parengė diskusiją apie neapykantą programą. Spalio 13 d., 18.30 val. festivalis kviečia stebėti diskusiją „Žodžio laisvė ir neapykantos ribojimas – mirtini priešai?“, spalio 14 d., 15 val. „Kova su neapykanta: kaip padėti sau ir kitiems?“, spalio 15 d., 18.30 val. „Ko nesuprantame apie neapykantą?“. Diskusijos transliuojamos „Nepatogaus kino“ ir Lietuvos žmogaus teisių centro paskyrose „Facebook“.

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą #MesVisi. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneriai – Lietuvos policijos mokykla, Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Europos žmogaus teisių fondas. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Projekto viešinimo veiklas taip pat remia Švedijos institutas, Švedijos karalystės ambasada Vilniuje ir EVZ fondas.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai