Neapykantos nusikaltimai ir neapykantos kalba – kokių priemonių imasi Lietuva, siekdama mažinti problemos mąstą?

Nors oficiali statistika rodo, kad neapykantos nusikaltimai Lietuvoje yra pavieniai, tačiau situacija nėra tokia gera, kaip rodo skaičiai. Specialistai sako, kad nukentėję asmenys ne visada kreipiasi į teisėsaugos institucijas, o atsakingi pareigūnai ne visuomet moka atpažinti tokio pobūdžio nusikaltimus. Vis dėlto, pastaraisiais metais valstybės institucijos ir įstaigos deda pastangas nepalikti neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos nuošaly – priešingai, mokosi juos atpažinti ir užkirsti kelią.

Daugiau apie atsaką į neapykantą ir gerųjų praktikų pavyzdžius šiemet bus galima išgirsti gruodžio 10-ąją organizuojamame Nacionaliniame žmogaus teisių forume. Šiuos klausimus aptarsiančioje sesijoje dalyvaus ir savo žiniomis dalinsis Goda Jurevičiūtė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų vadovė.

Pamokantys užsienio šalių pavyzdžiai

Pasak G. Jurevičiūtės, skirtingos šalys, kovojančios su neapykantos nusikaltimais ir neapykantos kalba, gali pasiūlyti skirtingų gerųjų praktikų. Itin teigiamai vertintinos Jungtinės Karalystės strategijos.

„Pavyzdžiui, šioje šalyje tiek prokuratūros, tiek ir policijos pareigūnai nuolat rengia susitikimus su neapykantos nusikaltimų pažeidžiamomis bendruomenėmis, per kuriuos aptaria nukentėjusiųjų asmenų patirtis bei pristato atliktų tyrimų ir teisme išnagrinėtų konkrečių bylų rezultatus. Tai leidžia įvertinti, ar esamas teisinis reglamentavimas atliepia nukentėjusiųjų patirtis, aptarti padarytas klaidas ir sėkmės istorijas, o toks atvirumas didina visuomenės pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis, informuotumą, kas skatina nukentėjusiuosius netylėti ir pranešti apie patirtus nusikaltimus“, – sako G. Jurevičiūtė.

Pašnekovės teigimu, Lietuva neturi kovos su neapykantos nusikaltimais ir neapykantos kalba veiksmų plano, kaip, pavyzdžiui, yra pasirengusi Ispanijos Karalystė. Tai – keleriems metams į priekį suplanuotos tiek teisėsaugos pareigūnų mokymų, tiek paramos aukoms ir pranešimų skatinimo, tiek ir prevencijos veiklos. Mūsų šalyje, kaip pasakoja G. Jurevičiūtė, tai galėtų būti atskira šiuo metu rengiamo Nediskriminavimo skatinimo 2021–2023 metams veiksmų plano dalimi, į veiklas įtraukiant skirtingas institucijas ir nevyriausybines organizacijas.

Lietuvoje į kovą su neapykantos nusikaltimais einama iš lėto

Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovė pastebi, jog kovos su neapykantos nusikaltimais ir neapykantos kalba strategiją turinčios valstybės jas rengia remdamosios nuolat atliekamais tiek kiekybiniais, tiek kokybiniais tyrimais, tačiau pastarųjų Lietuvoje itin pasigendama.

„Pavyzdžiui, policijos pareigūnai ir prokurorai ne itin išmano neapykantos nusikaltimų, nukreiptų prieš asmenis su negalia specifikos, tačiau nesant duomenų apie šiuos nusikaltimus nėra klausiama: „Kodėl jų nėra? Ar mes ko nors nepraleidžiame? Ar užtikriname nuo neapykantos nusikaltimų nukentėjusių asmenų, turinčių negalią, teises? Gal vertėtų atlikti viktimologinius tyrimus ir pasitikrinti?“ Vietoj to, pasirenkama informacijos nebuvimą laikyti įrodymu, kad problemos tiesiog nėra“, – pripažįsta G. Jurevičiūtė.

Vis dėlto, situacija Lietuvoje palengva keičiasi, o gerųjų praktikų pavydžiai vis dažniau pritaikomi ir Lietuvoje. G. Jurevičiūtė pasakoja, jog pastaraisiais metais Lietuvos policijos mokyklos kursantams, teisėsaugos pareigūnams (policijos pareigūnams ir prokurorams) bei teisėjams  buvo organizuoti mokymai neapykantos nusikaltimų tema. Be to, šiemet didžiuosiuose šalies miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje) buvo surengti teisėsaugos pareigūnų ir neapykantos nusikaltimų pažeidžiamų bendruomenių susitikimai, per kuriuos pareigūnai turėjo galimybę išgirsti įvairių bendruomenių, įskaitant romų, žydų, asmenų su negalia, musulmonų, LGBT+ ir užsienio studentų, atstovų patirtis.

Prie teigiamų praktikų, anot pašnekovės, galima būtų paminėti ir prie Vidaus reikalų ministerijos suburtą darbo grupę veiksmingam atsakui į neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą skatinti, tarp kurios narių yra tiek nevyriausybinių organizacijų, tiek ir valstybės institucijų bei įstaigų atstovų. Vienas iš prisiimtų šios grupės įsipareigojimų – rengti metines viešai skelbiamas ataskaitas apie neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos situaciją Lietuvoje, kas padės didinti visuomenės informuotumą apie šias nusikalstamas veikas, įvertinti valstybės padarytą progresą šioje srityje ir planuotis tolesnius būtinus veiksmus.

Šalies pareigūnai jau turi specialiai parengtą mokymų kursą

G. Jurevičiūtė įsitikinus, jog kovai su neapykantos nusikaltimais ir neapykantos kalba būtinos valstybės institucijų ir įstaigų bei pilietinės visuomenės atstovų bendros pastangos. Nors šis procesas ne visada yra sklandus ir reikalauja kompromisų, tačiau judėjimas į priekį įmanomas tik pripažįstant kovos su neapykanta motyvuotais nusikaltimais svarbą ir dedant bendras pastangas.

Kaip vieną iš bendrų pastangų NVO ir valstybės institucijų bei įstaigų bendrų pastangų rezultatų galima paminėti parengtą nuotolinę mokymų programą pareigūnams. Kurso metu daug dėmesio skiriama ne tik neapykantos nusikalstamų veikų poveikio nukentėjusiems asmenims ir visuomenei nagrinėjimui, bet ir praktiniams tyrimo aspektams. Per kelis šimtus pareigūnų ir policijos kursantų su kurso medžiaga susipažino kontaktinių mokymų metu, o jų pagrindu parengtas nuotolinis kursas nuo šiol prieinamas ir Lietuvos policijos mokymosi sistemoje. Ten jį studijuoti gali ne tik kursantai, bet ir jau dirbantys policijos pareigūnai.

„Džiugu, kad rengiant kursą pavyko suburti šios srities ekspertų komandą. Į paskaitų rengimą įsitraukė policijos pareigūnai, prokuroras, teisininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, žmogaus teisių ekspertai. Planuojama, jog kitais metais šį kursą išeis bent keli šimtai šalies pareigūnų ir policijos mokyklos kursantų“, – teigia ji.

Mokymų medžiagoje – ir įvairių neapykantos simbolių aiškinimas

Teigiama, kad neapykantos nusikaltimas yra bet koks nusikaltimas, kuris padarytas dėl išankstinių neigiamų nuostatų prieš tam tikrą asmenį ar asmenų grupę, kuriuos vienija tas pats bruožas. Pasak G. Jurevičiūtės, šios nusikalstamos veikos įrankiu gali būti ne tik specifiniai veiksmai ar žodžiai, bet ir  simboliai. Neapykantos nusikaltimų vykdytojai neretai siekia aiškiai pasiųsti žinią, kad jų pasirinkti taikiniai ir bendruomenės, kurioms šie priklauso, visuomenėje yra nepageidaujami, todėl jų metu dažnai naudojami išankstines neigiamas nuostatas, šališkumą ar neapykantą išduodantys simboliai bei šūkiai, frazės.

Pavyzdžiui, prieš keletą metų du vaikinai sukėlė didelį rezonansą šalyje, kai gatvėje užpuolė Vilniuje gyvenantį ekvadorietį šaukdami „Lietuva lietuviams“. Tuosyk jie net į teismą atėjo nešini plakatais su rasistiniais šūkiais ir tam tikromis skaičių kombinacijomis.

„Anuomet prieš ekvadorietį rasistinį išpuolį įvykdžiusių asmenų teisme buvo pademonstruoti skaičiai „14/88“. Kaip žinia, po skaičiumi 14 slypi baltųjų viršenybės atstovų anglų kalba naudojama 14 žodžių frazė: „Mes turime apginti savo žmonių egzistenciją ir mūsų baltųjų vaikų ateitį“ (angl. We must secure the existence of our people and a future for white children). Šio skaičiaus naudojimas greta simbolio 88, slepiančio frazę „Šlovė Hitleriui“ (Heil Hitler) dėl to, kad abėcėlėje „H“ raidė yra aštuntoji, ir užrašo „Lietuva lietuviams“ nekelia jokių abejonių dėl šių simbolių reikšmės, ir kaltininkų nacistinių pažiūrų. Teisėjai, nagrinėdami vieno iš nuteistųjų apeliacinį skundą, savo nutartyje pasirėmė kaltininkų elgesiu teismo posėdžio metu ir šiuos simbolius aiškiai įvardijo kaip nacistinius“, – pasakoja Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų vadovė.

Ji akcentuoja, kad minėti atskiri skaičiai neutraliame kontekste nieko neigiamo nereiškia, tačiau pareigūnai mokomi suklusti, jei tokie simboliai pastebimi nusikaltimo vietoje, todėl neatsitiktinai simbolikos reikšmės taip pat įtrauktos į mokymų kursą. Pagal mokymų medžiagą kursantai ir pareigūnai mokomi atkreipti į juos dėmesį, nes tai yra vieni esminių įrodymų, leidžiančių atpažinti neapykantos motyvą.

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą #MesVisi. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneriai – Lietuvos policijos mokykla, Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Europos žmogaus teisių fondas. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Projekto viešinimo veiklas taip pat remia Švedijos institutas ir Švedijos karalystės ambasada Vilniuje. Europos Komisijos ir kitų finansuotojų pozicija nebūtinai sutampa su tekste pateikiama nuomone.