Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Nekarantinas ir smurtas: semantika, baudžiamasis kodeksas ir prevencija

Daan Stevens/ Unsplash nuotr.

Aistė Klimašauskaitė | 2020 04 08

Karantino metu ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje pranešama apie didėjančią smurto artimoje aplinkoje grėsmę. Smurtas nėra karantino metu atsiradęs fenomenas. Šis straipsnis yra apie tai, kad ne tik mes patys, bet ir ekspertai negeba atpažinti kai kurių smurto formų.

Dažnai atpažinimui kliudo stereotipai, duomenų trūkumas ar net semantika. Todėl straipsnio tikslas yra kelti klausimus apie tai, kaip mūsų kalba riboja mūsų gebėjimą atpažinti smurto formas. Taip pat, kaip žiniasklaida ir policija dalyvauja stereotipų skatinime. Galiausiai, turime kelti tyrimų smurto tema stygiaus klausimą, kuris daro įtaką bendram ekspertų ir instancijų gebėjimui atpažinti problemas ir imtis prevencijos.

Neseniai Akmenės rajono gimnazijoje buvo sumuštas mokinys, o Visagine sumušta mokytoja. Visagino užpuolimo atveju žiniasklaidoje pasigirdo keletas potencialių mokytojos užpuolimo priežasčių, nuo psichikos sutrikimo iki tautinės neapykantos. Deja, Akmenės rajono mokinio sumušimo atveju žiniasklaidoje nepasigirdo jokių priežasčių, tai buvo pristatoma tiesiog kaip sumušimas. Mokyklos direktorius netgi pajuokavo, kad galbūt tai buvo vaidyba. Garsių žmonių taip pat ir ministro A. Monkevičiaus reakcija į Visagino įvykį ir jokios reakcijos į Akmenės įvykį lyg ir rodytų, kad smurtas tarp mokinių yra įprastas, dažnas įvykis su kuriuo tiesiog reikia gyventi.

Mokyklose jau gal keleri metai vyksta įvairūs prevenciniai veiksmai prieš patyčias. Ar patyčios yra smurto forma, kuri apima ir fizinį smurtą? Ar atpažįstame patyčias ir kaip smurtą? Pavyzdžiui, amerikietiškas „bully“ atitiktų mūsų patyčių mokykloje įsivaizdavimą, tačiau jo reikšmė neturi atitikmens mūsų kalboje. Šis amerikietiškas veiksmažodis arba daiktavardis („bully“) apjungia pasikartojantį fizinį ir psichologinį smurtą. Deja, anglų-lietuvių kalbų žodyne jo reikšmė siūlo tokius vertimus kaip „triukšmadarys“ arba „peštukas“. Ar mažybinė žodžio peštukas forma jums kelias asociacijas su ilgą laiką trunkančia psichologiniu ir fiziniu smurtu? O triukšmadarys arba triukšmo darytojas? Mūsų naudojamas atitikmuo „patyčios“ taip pat neturi stiprių, neigiamų asociacijų. Patyčios dažnai siejamos tik su psichologiniu smurtu. Kaip tokia semantika daro įtaką mūsų suvokimui apie smurtą ir jo prevencijai?

Mokyklose be patyčių anglabėje literatūroje egzistuoja ir mobingas. Pas mus mobingas suprantamas dažniau darbinėje aplinkoje. Drįsčiau teigti, kad viešoje erdvėje platesnis mobingo supratimas atsirado tik praėjusiais metais, kalbant apie mobingą sveikatos apsaugos sistemoje. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) siūlo tokią žodžio „mobingas“ arba kitaip „grupinis engimas“ reikšmę: „Tai ilgalaikis sistemingas psichologinis teroras, kurį grupė taiko vienam asmeniui.“ Ar įvykiai Akmenės rajono gimnazijoje yra patyčios? O gal mobingas? Nei mobingas, nei kitokie specifinę smurto formą apibūdinantys žodžiai kalbant apie Akmenės mokinio sumušimą žiniasklaidoje nebuvo panaudoti. Greičiausiai nebus panaudoti ir teisme. Tai, kaip įvardiname ir suprantame tam tikras smurto formas, stipriai atsiliepia prevencijos stiprumui ir veiksmingumui. Atsiliepia ir vaikams bei suaugusiems, kuriems reikia atitinkamos pagalbos. Šiuo atveju reikia ir psichologinės pagalbos. Tik neaišku, kaip tokią pagalbai daro įtaką direktoriaus humoro jausmas? Kaip mokiniui, kuris patiria mobingą, susigrąžinti pasitikėjimą suaugusiais? Ypač tais, kurie turėtų jį saugoti?

Smurtas prieš moteris taip pat yra viena iš tokių problemų, kurias sunkiai atpažįstame, dažnai stereotipizuojame, o prevencija tampa baudžiamasis kodeksas (BK). Nors veiksmingesnis būtų socialinių normų keitimas. BK pavyzdys puikiai atsiskleidė LRT straipsnyje, teisinančiame Jurbarko teisėjos sprendimą. Jame, du ekspertai gvildeno nuosprendžio įtaką nusikaltėliui. Žurnalistai galimai nesąmoningai pasirinko nekalbinti ekspertų apie nuosprendžio įtaką merginai, jos ateičiai, nei tokio teisėjos sprendimo įtaką kitų merginų ir moterų pasirinkimams kreiptis pagalbos ateityje, pranešti panašaus pobūdžio nusikaltimus, pasitikėti žiniasklaida, policija, teisine sistema. Nors gal tokių ekspertų net neturime ir neturime duomenų tokiems klausimams atsakyti?

Straipsnyje advokatas Kukaitis pakomentavo ir šios bylos sulyginimą marihuanos pardavimo bylai: „Kalbame apie dviejų žmonių kontaktą fizinio smurto atveju. Tuo metu psichotropinės ar narkotinės priemonės yra platinamos ir liečia gerokai didesnį žmonių ratą, todėl netolerancija tokio pobūdžio nusikaltimams yra kur kas didesnė.“ Taip advokatas siūlo gan specifinę smurto sąvoką, kad smurtas kaip fenomenas tėra tarp dviejų žmonių. Ar galima atpažinti smurtą kaip platesnį nusikaltimą? Ar Matuko istorija mums parodė, kad prieš smurtą galbūt užsimerkia ir mokytojai, kaimynai, socialiniai darbuotojai? Ar smurtas yra plataus žmonių rato palaikomas fenomenas? Smurtas gali ir turi būti matomas kaip tinklas. Smurtas yra giliai įsišaknijęs mūsų kultūroje, todėl palaikymo tinklas yra platus: šeimos nariai, kaimynai, praeiviai gatvėje, atsakingos ir susijusios įstaigos ir ne tik. Advokatas Kukaitis tiesiog nebuvo išmokytas atpažinti smurto kaip plataus tinklo prieš smurtą užsimerkiančių ir taip jį palaikančių žmonių.

Tuo tarpu Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto docentas Gintautas Sakalauskas tame pačiame straipsnyje galėjo atpažinti ir įvardinti bausmės poveikį nubaustajam, bet ne aukai. Iš docento pasisakymų buvo neaišku, ar Lietuvoje trūksta tyrimų apie seksualinius nusikaltėlius ir jų aukas. Sakalauskas neįvardino teismo sprendimų poveikio aukoms bei poveikio ateities aukų norui pranešti apie nusikaltimus ir pasitikėjimui teismų sistema. Ar Lietuvoje trūksta tyrimų šia tema?

Žiniasklaida tokiais ir panašiais straipsniais bei su ekspertų pagalba formuoja visuomenės nuomonę. Smurto prieš moteris neatpažinimo, stereotipizavimo, normalizavimo ir antiprevencijos ženklų žiniasklaidoje yra daug ir įvairių. Pavyzdžiui, žurnalistai su pasididžiavimu filmavo Vilniaus stoties rajone besišlapinančias moteris, o jas apibūdinti naudojo įvairius žeminančius epitetus („prostitutės“, „plaštakės“). Visai kitaip būtų, jeigu žurnalistai atpažintų prekybos žmonėmis ar nuo priklausomybių kenčiančias aukas.

Dažnai svarbių problemų neatpažįsta ir pati policija, kaip instancija. Policija neatpažįsta nei aukų baimės kreiptis, nei kaip tai baimei daro įtaką pavienių pareigūnų pasisakymai („mažiau lakti ir raitytis“). Paties policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis teigia, kad tokių problemų kaip prievartos aukų kaltinimas sistemoje nėra, o žiniasklaidą pasiekę keli atvejai tėra išimtis. Deja, ponas Matonis negali pateikti jokių skaičių apie problemas, nes tokių skaičių nerenka. Kai nėra skaičių, nėra ir problemos.

Ko trūksta? Pavyzdžiui, policijos svetainėje nėra jokių nuorodų ir paaiškinimų, kaip elgtis ir kur kreiptis seksualinių nusikaltimų aukoms. To realybėje paaiškinti, pasirodo, negali net pareigūnai ir medikai. Prieš kelerius metus Vilniuje į viešumą iškilo istorija apie išžagintą moterį, kuri nesulaukė tinkamos pagalbos ir galiausiai nutraukė skausmingą procesą. Tai rodo, kad ne tik auka, bet ir pareigūnai nežino, kokie pirmieji žingsniai, kas atlieka medicininę apžiūrą, kokią pagalbą aukai reikia suteikti, įskaitant psichologinę, kur ją nukreipti? Tokie atvejai nėra fiksuojami, todėl ir pati problema neegzistuoja.

Policijos atstovai jums nepateiks skaičių, kiek aukų vengia kreiptis į policiją ir kodėl. Ar neigiamą įtaką kreipimųsi skaičiui turi nusistovėję stereotipai, o gal vyrų pareigūnų baimė, kai po prievartos auka turi atpasakoti istoriją kitam, nepažįstamam vyrui? Ar trūksta moterų pareigūnių, kurios būtų skiriamos tokių aukų priėmimui ir informavimui? Ar pareigūnai apskritai apmokyti, kaip suteikti pagalbą išžaginimo aukai? Ar aukoms trūksta oficialios ir lengvai prieinamos informacijos policijos internetinėje svetainėje? Policija turėtų pradėti vesti statistiką, kuri padėtų atpažinti ir deramai reaguoti į nepasitikėjimą, vengimą pranešti ir kitas, panašias problemas.

Karantinas išryškino smurto namuose ir patyčių virtualioje erdvėje klausimus. Ar žurnalistai, ekspertai ir tarnybos pasinaudos galimybe tokius klausimus sisteminti ir tirti, priklausys nuo jų pačių noro. Nuo to priklausys ir prevencija. Kol to noro nėra, tokie klausimai lieka nevyriausybinių organizacijų rankose.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki