Gruodžio 10 d. vyksiančiame Nacionaliniame žmogaus teisių forume (NŽTF) šiemet nemažai dėmesio bus skiriama neapykantos kalbai. Ši sąvoka gana paplitusi, apie ją nemažai kalbama ir internete, ir gatvėje, ir Seimo ar ministerijų koridoriuose. Tačiau, sprendžiant iš komentarų po straipsniais šia tema, akivaizdu, kad anaiptol ne kiekvienam aišku, kur baigiasi saviraiška ir prasideda nusikalstama veika.
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertės, teisininkės, dalyvausiančios NŽTF, Alionos Gaidarovič teigimu, yra keletas kriterijų, signalizuojančių, kad komentaras gali būti neapykantos kalbos pavyzdys.
Ar viskas, ką žmogus parašė būdamas piktas ar įsiutęs, yra neapykantos kalba?
Iš tikrųjų, ne. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ne kartą paaiškino, kas yra saviraiška, žodžio laisvė ir kokia jų svarba demokratinėje visuomenėje. Teismo labai aiškiai nurodyta, kad net ir tokią kalbą, kuri nepatinka visuomenei, kuri gali šokiruoti ar trikdyti, gina saviraiškos laisvę saugantys įstatymai. Galime kalbėti apie nemandagumą, neetiškumą, bet jei komentaras nėra nukreiptas į žmogų tam, kad jį pažemintų ar sumenkintų dėl jo asmens tapatybės požymių, tokių kaip rasė, religija, lytis ir kt., tai nebus neapykantos kalba. Tokio komentaro autoriui nebus taikoma baudžiamoji atsakomybė už neapykantos kurstymą.
Tam, kad komentaras būtų traktuotinas kaip neapykantos kalba, jis turi apimti keletą svarbių dalykų. Pirmiausia, jis turėtų būti nukreiptas prieš pažeidžiamą (pavyzdžiui, dėl amžiaus, negalios, tautybės, seksualinės orientacijos ir kt.) grupę ar jai priklausantį asmenį. Kitas aspektas – komentaro ar kitokio teksto autorius turi turėti tikslą paniekinti, pažeminti žmogų, pasityčioti iš jo, kurstyti jį diskriminuoti ar su juo fiziškai susidoroti. Trečia, tokia informacija turi būti vieša. Privatūs pokalbiai, šiuo atveju, baudžiamosios atsakomybės neužtraukia.
Aliona Gaidarovič, Nacionalinio žmogaus teisių forumo nuotr.
Baudžiamajame kodekse nėra tokios sąvokos kaip neapykantos kalba. Konkretus straipsnis, pagal kurį baudžiama už su neapykanta susijusią kalbą, pavadintas „Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę“. Pagal jį, bausmė numatoma už tyčiojimąsi, niekinimą, neapykantos skatinimą, diskriminacijos ar smurto kurstymą dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios ir kitų asmens tapatybės požymių. Ar neapykantos kalba, šiuo atveju, yra neapykantos kurstymo sinonimas?
Teisinio neapykantos kalbos apibrėžimo nėra. Europos žmogaus teisių komisaras šiemet pažadėjo, kad bus bandoma šią sąvoką apibrėžti, pateikti vieningą, bent jau Europos Sąjungos valstybėse taikomą apibrėžimą.
Kol kas nė viename Lietuvos įstatyme tokio apibrėžimo taip pat nėra, todėl neapykantos kalbą, minimą įvairiose rekomendacijose ir metodikose,
prilyginame tai veikai, kuri apibūdinama kaip kurstymas.
Ar neapykantos kalbos (neapykantos kurstymo) draudimas yra žmonių cenzūra?
O ar asmens baudimas už vagystę yra jo laisvės daryti, ką nori, apribojimas? Jei mes sakome, kad neapykantos kalbos draudimas yra saviraiškos laisvės pažeidimas, tai baudimas už, pavyzdžiui, apiplėšimą yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas žmogaus teisių ir laisvių apribojimas. Taigi ne, aš nemanau, jog atsakomybės už neapykantos kurstymą taikymas yra cenzūra.
Tokių ir panašių klausimų kėlimas parodo nesupratimą, kokie yra pagrindiniai demokratinės visuomenės veikimo principai. Vienas jų – pagarba žmogui. Neturėtume užmiršti, kad demokratinėje valstybėje teisės visada garantuojamos kartu su pareigomis. Šiuo atveju, pareiga gerbti ir nepažeisti kito asmens lygiateisiškumo bei orumo.
Politikoje pasitaiko itin aštrios ir ne visada mandagios kritikos. Politikai apsižodžiuoja, priekaištauja vieni kitiems, juos viešai peikia ir rinkėjai. Ar tokie žodžiai, komentarai gali būti vadinami neapykantos kalba?
Viešo asmens kritikos ribos yra platesnės nei privataus asmens. Politikus galima, net reikia kritikuoti. Pats politikas turi būti labai tolerantiškas kritikai, kad ir kokia kandi ar nemaloni ji būtų. Ta kritika turi būti susijusi su jo veiksmais, galbūt neveikimu, kažkokiomis jo kalbomis. Tiesiog su tuo, ką jis daro kaip politikas, o ne tuo, kas jis yra.
Mes, kaip rinkėjai, kartais galbūt pernelyg sureikšminame savo ryšį su politikais. Tada jo ar jos atžvilgiu nuskambėjusią kritiką mes priimame labai asmeniškai. Galbūt mes laikomės vienodo požiūrio į tam tikrus dalykus, mąstome panašiai ir tuomet atrodo, kad griežta to politiko veiksmų kritika nukreipta tiesiai į mus.
Politikams mes turėtume taikyti daug aukštesnius etikos standartus. Kaip visuomenė neturėtume toleruoti iš jų lūpų skambančių įžeidžių, žeminančių ar net kurstančių žodžių.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai inicijavus socialinę kampaniją apie neapykantos kalbą, žmonės socialiniuose tinkluose komentavo, kad juos žeidžia sąvoka „homofobas“. Ar prieš LGBT+ asmenis nusiteikusių žmonių vadinimas homofobais yra neapykantos kalba dėl jų pažiūrų ir įsitikinimų?
Mano atsakymas jiems nebus labai ypatingas. Baudžiamojo įstatymo dispozicija yra sukurta taip, kad gintų asmenis ar jų grupę dėl galimo lygiateisiškumo pažeidimo. Tad svarbu įvertinti, ar gali būti pažeidžiamas homofobiškų pažiūrų asmens ar grupės lygiateisiškumas dėl jų propaguojamų / turimų pažiūrų. Turbūt sunku įsivaizduoti situaciją, kai homofobiškų pažiūrų asmuo atsidurtų tokioje padėtyje, kuomet dėl turimų pažiūrų būtų pažeidžiamas jo lygiateisiškumas. Nebent mes, kaip visuomenė, pripažintume jiems absoliučią teisę nepaisyti kitų žmonių lygiateisiškumo ir tokiu būdu įteisintume netoleranciją ir neapykantos kalbą.
Be to, pats žodis „homofobas“ nėra žeminančio pobūdžio. Jis labiau apibrėžia tam tikras asmens nuostatas, jo požiūrį, todėl toks kreipinys, pats savaime, nebūtų laikomas neapykantos kalba.
Žmonės, įtariantys, kad galbūt susidūrė su neapykantos kalba, gali atlikti svetainėje „Nepyka.lt“ publikuotą testą (dalis „Kurstymas“). Jei įtarimai pasitvirtina, asmenis raginčiau kreiptis į teisėsaugą.
Gruodžio 10 d. 11:45 val. Aliona Gaidarovič dalyvaus NŽTF diskusijoje „Patyčios ir neapykantos kalba: skirtumai, sąsajos ir žala“. Joje neapykantos kalbos reiškinys bus nagrinėjamas iš patyčių perspektyvos. Daugiau informacijos rasite svetainėje „Nztf.lt“.
Interviu parengtas įgyvendinant projektus „#NoPlace4Hate: Lietuvos institucijų atsako į neapykantos kalbą tobulinimas”, „#HATEFREE: stiprinant dvišalį Norvegijos ir Lietuvos bendradarbiavimą neapykantos kalbos prevencijos ir lygių galimybių sklaidos srityse“. Projektas „NoPlace4Hate“ iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Europos Komisija neprisiima atsakomybės už galimą pateiktos informacijos panaudojimą. Projektą „#HATEFREE“ finansuoja Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondas.
