Ar įmanoma atrasti dalį savęs klaidžiojant nepažįstamais takais? Amerikos eksperimentinio queer kino kūrėja Barbara Hammer filme „Mano babuška: ukrainietiškų tapatybių paieškos“ dokumentuoja savo 2000-aisiais vykusią kelionę į Ukrainą, kurios metu ne tik bando atrasti savo šeimos šaknis, bet ir domisi neseniai išsilaisvinusios šalies problemomis, permainomis.
Filmo autorė Barbara Hammer asmeniškai susieja save su Ukraina – ji čia atvyksta, nes žadėjo tai padaryti jau mirusiai močiutei, siekdama atrasti jų giminaičius. Bet lengva pajusti, jog ji vis tiek žvelgia į tuometinę Ukrainą atvykėlės akimis – galbūt tai supranta ir pati Hammer, girdėdama jai laužyta anglų kalba sakomus žodžius: „Tavo močiutė buvo ukrainietė, o tu jau esi amerikietė. Labai labai įdomu.“ Ši frazė puikiai apibūdina ir visą filmą – čia greičiau iliustruojamos ne tapatybės paieškos, o jomis prisidengiant parodomas „vakarietiško“ pasaulio žvilgsnis ne tik į tuometinę Ukrainą, bet tikriausiai ir į bet kokią iš sovietinės okupacijos gniaužtų ištrūkusią šalį.
Filmo „Mano babuška: ukrainietiškų tapatybių paieškos“ stop kadras.
Barbaros giminės paieškos apima keliones po mažus kaimelius, pokalbius su ten gyvenančiais žmonėmis, prarastas viltis rasti tuos, su kuriais sietų kraujo ryšiai, bet ir džiaugsmą naujomis pažintimis. Šypsnį kelia režisierės bandymas pagal seną savo močiutės nuotrauką atpažinti dabar sutinkamus žmones – nuotraukos ir veidų gretinimai, bandymai atsekti šeimą pagal nosis, panašumus. Tačiau daugiau dėmesio filme skiriama ne bandymams prisikasti prie Barbarai Hammer nepažįstamos giminės linijos, o pačiai režisierei labiau rūpimiems aštresniems ir sunkesniems klausimams.
Barbara Hammer, Filmo „Mano babuška: ukrainietiškų tapatybių paieškos“ stop kadras.
Čia ukrainietiški identitetai daugiausia randami (o gal tik ieškomi?) per negatyvius istorinius ir politinius aspektus ir tragedijas – antisemitizmą, homofobiją, queer žmonių nematomumą ir diskriminaciją, lyčių nelygybę, įvairias ekonomines ir branduolines nelaimes. Užduodama jai svarbius klausimus apie Ukrainos problemas, režisierė kompiliuoja pokalbius su žmonėmis, dažniausiai iš tuometinio Ukrainos meno, mokslo ar kultūros lauko. Nors, kurdama šią vaizdinę interviu dėlionę, Hammer sukuria erdvę dar jaunai, neseniai išsilaisvinusiai Ukrainai prisistatyti pasauliui, tačiau labai aiškiai juntami jos diktuojami pasikartojančios tematikos klausimai. Nors dėmesys opioms problemoms ir tragiškai istorinei atminčiai reikalingas, labai daug dėmesio skiriama pasimetimui, trūkumui, o pats filme akcentuojamas tikslas – iš naujo supinti nutrūkusius ryšius su giminaičiais, atrodo, tampa tik pretekstu ieškoti paprastų sprendimų kūrėjai artimoms problemoms, ignoruojant jų sudėtingumą. Taip pat kiek keista žiūrėti šį filmą šiandienos akimis, nes labiausiai akcentuojama problema – antisemitizmas – Rusijos naudojamas propagandoje pateisinti karo žiaurumus Ukrainoje.
Filmo „Mano babuška: ukrainietiškų tapatybių paieškos“ stop kadras.
Tačiau prie giminės paieškų ir keblių problemų sprendimų atsiranda ir trumpi pozityvūs epizodai. Be specialiai iš šaldiklio ištrauktų naminių virtinukų, šventinio šokinėjimo per laužą bei liaudies dainų, randasi tuomet besikuriančius feminizmo bei LGBT judėjimus palaikantys bei jais besidomintys žmonės – tradicinį Ukrainos vaizdinį, jo niekur nepradangindami, papildo ir tuometinės dabarties atgarsiai.
Filmo „Mano babuška: ukrainietiškų tapatybių paieškos“ plakatas.
Įdomu pažiūrėti į šį kūrinį po dviejų dešimtmečių nuo jo sukūrimo – galima pastebėti, kaip pakito ne tik padėtis Hammer aplankytoje šalyje, bet ir ieškoti, kaip keitėsi mūsų požiūris, žinios ir sudėtingų istorijų supratimas. Iš vidinio pasimetimo ir suirutės dėl tapatybės pereita į periodą, kai abejonių dėl tapatybės Ukrainoje nebelieka.
Barbara Hammer (1939–2019) – JAV queer eksperimentinio kino kūrėja, viena iš lesbiečių kino pradininkių, sukūrusi beveik šimtą filmų. Hammer filmuose vis pasikartoja tapatybės, seksualumo, kūniškumo ir istorinės atminties temos.
Filmas rodomas rugpjūčio 9 d. po Liubarto tiltu kaip vienas iš „Meno avilio“ organizuojamų „Gilios upės tyliai plaukia“ seansų. Pristatomas Vilniaus queer festivalio „Kreivės“, likus mėnesiui iki festivalio pradžios.
Renginys įgyvendinamas remiant Aktyvių piliečių fondui, EEE finansiniam mechanizmui, Lietuvos kino centrui ir Vilniaus miesto savivaldybei.
