Pradėti reikia ten, kur jaučiame galį daryti pokytį

Šiandien vargu ar ką nustebins faktas, kai pasireiškus sveikatos trikdžiams lankome specialistus, vienas kurių tikrina širdį, kitas – ausis, trečias – virškinimo sistemos būklę. Leidžiame sau juokauti, kad greitu metu sulauksime kairiosios akies ar dešiniosios pėdos nykščio specializacijų. Taip funkcionuoja ne tik medicinos sistema. Analogiškai veikia švietimo, darbo rinkos, kultūros, mokslo ir kt. sritys. Moderni kultūra įtvirtina fragmentaciją, kuri trukdo matyti sudėtinių dalių sąveikas ir pastarųjų poveikį visumai.

Situacijai iliustruoti pasitelkę botaninę metaforą matysime, kad, mišką esame įpratinti suvokti kaip paskirų (autonomiškų) medžių būrį, nors realybėje augmenija sudaro vieningą sistemą, kurią jungia dešimtis, šimtus kilometrų išsidriekę grybienos tinklai, tad procesai viename daro poveikį kitam, nutolusiam, ir iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčiam segmentui.

Lyčių lygybės politika funkcionuoja panašiu būdu. Esame įpratę vardinti (rūpintis, diegti) skirtingas jos sritis (smurtas, politika, darbo rinka, švietimas, kultūra ir t.t.), nors realybėje kiekviena jų yra ne tiek atskirta kiek susieta pralaidžiomis „membranomis“, taigi ir daro poveikį, ir patiria kitos srities įtaką. Vadinasi, siekdami pokyčių, pavyzdžiui, darbo rinkoje, negalime ignoruoti to, kas vyksta švietimo sistemoje ar platesniame informaciniame, socialinės politikos, kultūros lauke.

O kas gi ten vyksta? Moterų ir vyrų ekonominės autonomijos galimybės skiriasi. Tą lemia darbo užmokesčio atotrūkis, kurį savo ruožtu sąlygoja profesinė, sektorinė, taip pat vertikalioji darbo rinkos segregacija, paslaugų trūkumas, lyčių stereotipai ir išankstinės nuostatos. Girdime paaiškinimą: merginos renkasi studijas, kurias baigus įgyja vadinamąsias „moteriškas“, vaikinai – „vyriškąsias“ specialybes. Bet lieka neatsakytas klausimas, kodėl?

Paprastai manoma, kad žmonės renkasi karjerą atsižvelgę į savo galimybes (pavyzdžiui, mokykloje gautus įvertinimus, įgūdžius), domėjimosi sritį. Bet kas iš tiesų lemia jaunų žmonių domėjimąsi karjeros galimybėmis ir profesijos pasirinkimo motyvus? Raidos psichologės Gary D. Gottfredson nuomone, karjeros siekiai glaudžiai siejasi su profesijų samprata – mintimis apie būsimą darbą įgijus konkrečią profesiją ir jos prestižą, stereotipinėmis nuostatomis apie tokį darbą atliekančius žmones. Taigi augdami ir palaipsniui ugdydami savimonę vaikai „braižo“ ir profesijų žemėlapį. Tai, pasak mokslininkės, vyksta keturiais etapais.

Pirmojo metu, 3–5 metų vaikai atpažįsta profesijas kaip suaugusiųjų pasauliui būdingą savybę. Sulaukus 6–8 metų (antrasis etapas), susiformuoja stereotipai apie lyčių vaidmenis ir lyčių tapatumą. Taigi pirmasis kriterijus renkantis galimas profesijas yra susijęs su bandymu prisiderinti prie savosios lyties tapatumo. Jei to nepavyksta padaryti, apie konkrečią profesiją daugiau nebesvarstoma. Trečiojo etapo metu, sulaukus 9–13 metų, profesijų pasirinkimą lemia jų prestižas ir atitikimas socialinei padėčiai. Galiausiai, ketvirtojo etapo metu, dėmesys sutelkiamas į tokius pasirinkimo kriterijus kaip asmeniniai interesai, vertybės ir kognityviniai konkrečios profesijos aspektai (1).

Šios įžvalgos skatina suprasti, kad norėdami de facto užtikrinti lyčių ekonominę autonomiją profesinio pasirinkimo klausimai turi būti vertinami kaip kompleksinės, holistinės prieigos ir nuoseklaus darbo reikalaujanti tema. Todėl švietimo ir ugdymo sistemai čia tenka ypatingas vaidmuo.

Žvilgsnis yra selektyvus: matome tai, ką esame paruošti pamatyti. Tai pasakytina ne tik apie fizinius objektus, bet ir gyvenimo pasirinkimus. Tą puikiai iliustruoja statistiniai duomenys, nuolat primenantys apie „moteriškų“ ir „vyriškų“ profesijų egzistavimą. Selektyvų požiūrį svarbu keisti. Bet kai problema tokia kompleksinė, kyla klausimas, nuo ko pradėti?

O atsakymas į jį skamba netikėtai paprastai: pradėti reikia ten, kur jaučiate galį daryti pokytį. Būtent tokius tikslus kelia projektas Startas lygiavertei karjerai. Jį koordinuoja Lietuvos moterų lobistinė organizacija, kelianti sau tikslą – skatinti moterų ir vyrų lygybę įgyvendinant priemones, padedančias mažinti segregaciją dėl lyties švietimo ir darbo rinkos srityse.

Projekto vykdytojai sieks išsiaiškinti, kokie veiksniai daro įtaką Lietuvos jaunimui renkantis (ne)tipines lyčiai studijas, profesijas ir darbą, kokią įtaką (ne)tipiniams jaunų žmonių pasirinkimams daro su jais dirbantys švietimo ir darbo srities ekspertai. Bus parengtos rekomendacijos dėl priemonių darbo rinkos segregacijai mažinti. Projektu taip pat numatyta stiprinti švietimo srities darbuotojų kompetencijas lyčių lygybės klausimais, supažindinti vaikus ir jaunimą su (ne)tipinių studijų, darbų pasirinkimo galimybėmis, skatinant rinktis profesijas neapribojant savo sprendimų išankstinėmis stereotipinėmis nuostatomis. Atskiro dėmesio sulauks ir visuomenė, informuota apie segregacijos dėl lyties švietimo ir darbo rinkos srityse problemas, priežastis ir pasekmes.