Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Psichikos sveikatos raštingumas: pabaikime su balanos gadyne Lietuvoje

Rūta Klišytė, asmeninio archyvo nuotr.

Rūta Klišytė | 2015 10 05

Ar prireikus gebėtumėt suteikti pirmąją pagalbą sau pačiam ar kitam asmeniui? Abejojate, tačiau manote, kad jums labai praverstų pirmosios pagalbos mokymai? Tikra tiesa: šie mokslai nėra sudėtingi ar ilgai trunkantys, o išgelbėti žmogui sveikatą ar net gyvybę – gali! Turbūt turite galvoje fizinę sveikatą. Bet ar nėra svarbu mokėti suteikti pirmąją pagalbą ir psichikos sveikatos sutrikimo atveju –  ištikus emociniam šokui, panikos priepuoliui, psichozei, galop ir esant mėginimui nusižudyti?

Tokiais atvejais, laiku nesuteikus pagalbos, taip pat galimos rimtos komplikacijos ar net tragiška baigtis. Ir čia labai svarbu veikti ryžtingai ir greitai, ir jeigu ne profesionaliai, tai bent su išmanymu.

Taigi, gebėjimą suteikti pirmąją pagalbą fizinės sveikatos sutrikimo atveju laikome labai naudingu dalyku, bet kažkodėl manome, kad psichikos sveikatos sutrikimas – tai tik psichologo ar psichiatro reikalas. Tuo įsitikinau atlikusi mini apklausą gatvėje. Į klausimą „Ar mokėtumėte suteikti pirmąją pagalbą žmogui nervinio priepuolio atveju?“, 7 iš 8 apklaustųjų  atsakė neigiamai, 6 nurodė, kad kviestų greitosios pagalbos psichiatrų brigadą, vienas svarstė, kad skambintų pažįstamam psichologui, ir tik vienas žmogus užtikrintai sakė, kad pabandytų padėti pats – „duotų žmogui atsigerti vandens ir kažkaip nuramintų“. Visi apklaustieji pripažino – šis klausimas jiems buvo labai netikėtas: jie niekada nebuvo apie tai pagalvoję ir tikisi,  kad tokioje situacijoje atsidurti neteks. Paklausti, ar visgi norėtų išmokti tokiu ir kitais panašiais atvejais suteikti pirmąją pagalbą, 6 iš 8 atsakė teigiamai, 2 iš apklaustųjų suabejojo.

Ši nedidelė apklausa visgi pakankamai aiškiai atspindi psichologinio raštingumo reikalus Lietuvoje, kuriuos akivaizdžiai komplikuoja stigma, gaubianti visa, kas susiję su psichikos sveikatos sutrikimais, ir iš čia kylančią baimingą gynybinę poziciją: tai ne mano reikalas, man tai negali nutikti! Anot nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovės Karilės Levickaitės, emocinio, psichologinio ar psichikos sveikatos raštingumo daugumoje atveju nesame mokomi niekur  – nei namuose, nei mokykloje. Gerai, jeigu tėvai domisi psichologija, jiems rūpi vaiko emocinė savijauta, bet daug žmonių net nežino, kur ieškoti atsakymų iškilus panašiems klausimams.

Ar verta tuomet stebėtis, kai išsilavinę lietuviai prausiasi kapinių smėliu ir bambaliais geria įkrautą vandenį, mokėdami tūkstančius eurų  būrėjai už tokią „pagalbą“?  Tokių psichologinių beraščių tuštumą galvose užpildyti gali, kas tik netingi, ir bet kuo, kad ir smėliuku nuo šviežio kapo. Šia prasme Lietuvoje vis dar yra tikra balanos gadynė.

Tačiau grįžkime prie reikalo: psichologė Karilė Levickaitė neseniai lankėsi pas kolegas Suomijoje ir sugrįžo įsitikinusi, kad ir mums būtų pravartu išmokti suteikti pirmąją pagalbą sutrikus psichikos sveikatai. Ir tai yra visiškai įmanoma: suomiai, perėmę australų pavyzdį ir iniciatyvą, to jau išmoko. „Apie pirmosios pagalbos svarbą net nediskutuojame, tačiau visi sutartume, kad ir psichikos sveikatos atveju tai ne mažiau svarbu. Jau senokai tai supratę australų psichologai sukūrė tam mokymo programą, kurią sėkmingai diegia. Manome, kad tokia programa labai reikalinga ir Lietuvai, – sakė nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė, pabrėžusi, kad ši programa pagerintų mūsų piliečių psichologinį raštingumą.

Anot  K. Levickaitės, ši pirmosios pagalbos programa sykiu yra labai pragmatiška,  galinti atnešti pamatuojamą naudą ir verslo sektoriui. Juk dabar verslas patiria papildomų išlaidų ir praranda nemažai pajamų pašlijus darbuotojų psichikos sveikatai: sumažėja jų darbo efektyvumas, pablogėja klimatas kolektyve – ką jau kalbėti apie ilgalaikio nedarbingumo atneštus nuostolius. „To galima būtų išvengti, jeigu darbdaviai daugiau žinotų apie psichikos sveikatos sutrikimus ir galėtų apie tai kalbėtis su pavaldiniais,– neabejoja K. Levickaitė. –  Štai Suomijoje yra įdiegta tokia pirmosios pagalbos suteikimo programa, kurios mokymai trunka 14 valandų. Lietuvoje nieko panašaus neturime, ir mūsų organizacija ketina to imtis, nors pradžia ir nėra lengva: programą įdiegti yra brangu, nemažai kainuoja ir jos licenzija. Turime susirasti nemažą finansavimą, dėl to jau kalbėjome bei ateityje dar aktyviau diskutuosime ir su ministerijų atstovais, privačiais fondais, filantropais“.

Anot psichologės, tokiu praktišku būdu auginamas visuomenės psichologinis raštingumas duotų apčiuopiamos naudos ne tik apmokymus praėjusiems paskiriems žmonėms ir įmonėms, tačiau prisidėtų ir prie psichikos sveikatos sistemos teigiamų pokyčių, kurie lyginant Lietuvą su gerosiomis Vakarų šalių praktikomis labai vėluoja. „Visi turime siekti, kad psichologinė pagalba taptų  prieinama jos reikalingiems, kad efektyvesnė būtų savižudybių prevencija, kad turintys lengvų psichikos sutrikimų asmenys, užuot išlaikomi valstybės, galėtų įsilieti į darbo į rinką. Kad žmonės su proto ar psichikos negalia (kurie dabar tūno izoliuoti už institucijų tvorų, o tokių šiandien turime 6 -7 tūkst.) gyventų pilnavertį gyvenimą kaip visuomenės nariai,“ – vardijo siektinus pokyčius pašnekovė.

Domėjęsi Australijoje sėkmingai taikoma programa, lietuviai ketina perimti Suomijos patirtį. „Suomių mentalitetas artimesni mūsiškiui, šalies gyventojų skaičius panašus, nors, tiesa, jų psichikos sveikatos politika yra kur kas pažangesnė. Įdiegę šią programą 2007 m., suomiai kasmet apmoko visus norinčius. Vien per 2014 metus apmokyti 2500 žmonių. Kasmet besidominčių ir apmokytųjų skaičius auga. . Išleistas ir leidinys, kuriame suprantamai išdėstyta, kaip padėti sau pačiam ar kitam žmogui ir kur ieškoti pagalbos visais atvejais – nuo mėginimo nusižudyti, priklausomybės ligos iki psichozės,  –  sakė K. Levickaitė. Anot jos, įdiegtos programos pagalba būtų nušauti du zuikiai: viena vertus, tai padėtų geriau suprasti savo problemą, kita vertus, palengvintų konstruktyvios pagalbos paieškas užuot mėginus susidoroti su ja pačiam.

Devizas „susidorosiu pats“, taip būdingas lietuviams, šiuo atveju iš tikrųjų pakiša koją. Savikliova yra geras dalykas kitur, tačiau šiuo atveju žmogus vargu ar yra pajėgus pats blaiviai spręsti.  Psichologiškai raštingas asmuo ne tik ieškos deramos pagalbos, bet ir reikalaus jos, tuo išjudindamas ir inertišką valstybės psichikos sveikatos politiką.

Raštingo jaunimo vaidmens net neišeina pervertinti, juolab, kad jaunas žmogus dar nėra taip stipriai veikiamas visuomenėje gajų prietarų ir stereotipų, jo psichikos sveikatos problemos dar nėra įsisenėjusios. Tad K. Levickaitė yra įsitikinusi minėtos programos jaunimui svarba: „suomiai dabar kaip tik kuria naują modulį vaikams ir jaunimui  nuo 7 iki 18 metų: manau tai labai svarbus dalykas. Mokymai čia organizuojami sniego gniūžtės principu: specialiai parengtas psichologas apmoko instruktorius, o šie skleidžia žinias toliau. Beje, į Suomiją ne vieni važiavome, kartu pakvietėme ir kolegas iš Estijos ir Latvijos, o mūsų kelionę bei bendradarbiavimą parėmė Šiaurės ministrų tarybą, kuriai sinergijos tarp Baltijos šalių stiprinimas ir jų gerovės auginimas yra prioritetas“,  – aiškino nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė.

Besidomint pirmosios pagalbos psichikos sveikatai programa iškilo elementarus klausimas – kodėl tokio būtino projekto imasi ne valdiška institucija, o nevyriausybinė organizacija? „Esame lankstesni, labilesni, be to, glaudžiau bendraujame su įvairiomis  bendruomenėmis, galime pritraukti ir kitas organizacijas, verslo struktūras. Tiesą sakant, mane neramina verslo pasyvumas: juk ši programa labai pragmatiška. Sveiki darbuotojai turėtų būti verslo prioritetas. Neretai darbdaviai rūpinasi darbuotojų fizine sveikata, parūpina abonentų į sporto klubą. Puiku –  tačiau kodėl apie psichikos sveikatos sutrikimų prevenciją kalbama taip nenoriai, kai tyrimai rodo,  kad net ketvirtadalis ilgų nebuvimų darbe yra susiję su psichikos sveikatos sutrikimais?  Regis, darbdavio interesas turėtų būti užkirsti jiems kelią. Tačiau, pasirodo, kad psichikos sveikatos sutrikimų stigma Lietuvoje yra kur kas didesnė už pragmatiškumą,“ – pastebi K. Levickaitė.

Psichikos sveikatos sutrikimų stigma Lietuvoje išteis labai gaji, jos nėra atsikratę nei patys medikai, nei politikai. Bet ar verta laukti direktyvų iš viršaus dėl jos įveikimo? To sunku tikėtis dėl akivaizdžiai menko sprendimų priėmėjų dėmesio psichikos sveikatai ir politinės valios stokos Lietuvoje. Tačiau nuo visuomenės narių raštingumo taip pat stipriai priklauso, ar mes suvokiame psichikos sveikatą kaip prioritetą ir, ar paskatinsime valstybę imtis reikalingų pokyčių, siekiant įtvirtinti reikalingų paslaugų prieinamumą.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki