Holokausto metu buvo nužudyti milijonai žmonių, o jo sukelta trauma paliko gilių žaizdų ne tik jį išgyvenusiems, bet ir vėlesnėms kartoms. Mokslininkai sutinka, kad Holokausto trauma skiriasi nuo kitų traumų. Kuo tiksliai? Ką patyrė žmonės, į visuomenę grįžę iš getų ir koncentracijos stovyklų? Kaip Holokaustas paveikė vėlėesnes kartas?
Apie tai manoteises.lt publikavome penkių tekstų seriją, kurioje psichologijos mokslų daktarė, Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė Ruth Reches atsako į šiuos klausimus.
Pirmojoje dalyje R. Reches apibūdino Holokausto sukeltos traumos skirtingumą nuo kitų. Antrojoje – kaip Holokausto sukelta trauma skatino tapatybės kismą, trečiojoje – kaip Holokaustas paveikė išgyvenusiųjų vaikus. Ketvirtojoje dalyje R. Reches pasakojo apie tai, kodėl Holokaustas turėjo skirtingą poveikį moterims ir vyrams.
Šioje, paskutinėje dalyje, psichologijos mokslų daktarė pasakoja, kaip išgyvenusieji Holokaustą buvo priimti Rytų Europoje ir Izraelyje. Rašydama savo disertaciją, Holokausto traumos tyrėja kalbino Holokaustą išgyvenusius žmones. Su Ruth susirašinėjo Goda Rasčiūtė.
Žmones, išgyvenusius Holokaustą, gydo, padeda atsigauti bei integruotis į visuomenę ne tik jų draugai ir šeimos, bet ir visa visuomenė, pasiruošusi išgirsti ir suprasti jų išgyventą traumą. Tai – pagrindinis veiksnys, darantis įtaką jų potrauminei savireguliacijai.
Mokslininkai nurodo „antrinį traumatizavimą“, kurį patiria išgyvenusieji, paveikti nepalaikančių ar kaltinančių kitų žmonių reakcijų. Manoma, kad toks aplinkos nepriėmimas gali būti beveik toks pat žalingas kaip ir pati trauma.
Žmonių reakcija į išgyvenusiuosius Holokaustą daugiausia buvo susijusi su atmetimu. Žmonės patyrė siaubą, kai sužinojo, ką Holokaustą išgyvenusiesiems teko patirti karo metais. Visuomenė nenorėjo galvoti apie tai, kas nutiko, ir taip atstūmė išgyvenusiuosius, užuot padėjusi jiems atsigauti. Nors galima teigti, kad išgyvenusiems asmenims buvo suteikta tam tikra materialinė pagalba, psichologinės pagalbos jiems trūko.
Išgyvenusieji iš tokių Europos šalių kaip Prancūzija, Belgija, Olandija buvo geranoriškai priimti savo namuose ir sugebėjo be didelių sunkumų reintegruotis į visuomenę. Tačiau išgyvenusieji iš Rytų Europos to padaryti negalėjo. Dauguma jų namuose sutiko priešpriešą, o ne džiaugsmą dėl išlikimo. Bulgarijos, Vengrijos, Rumunijos, Lenkijos, Lietuvos žydai buvo sutikti su antisemitinėmis nuotaikomis, kurias lydėjo aktyvūs priešiški veiksmai. Pavyzdžiui, pokario Lenkijoje per septynis pokario mėnesius buvo nužudyta 350 žydų kaip antisemitinių veiksmų rezultatas. Išgyvenusieji daugeliu atvejų suvokė, kad neįmanoma atsiimti savo daiktų ir namų iš juos užgrobusių žmonių po to, kai jie buvo jėga iš namų išvyti nacių. Išgyvenusieji Holokaustą neturėjo galimybės po karo grįžti į palaikančią aplinką, nes dauguma jų prarado šeimas, namus, jų bendruomenės buvo sunaikintos, o gimtojoje šalyje visuomenė nenorėjo jų priimti. Dauguma išgyvenusiųjų buvo vieninteliai likę gyvi iš visos šeimos, jų turtas buvo nacionalizuotas ir dažniausiai negrąžintas. Grįžimas į tokią aplinką paaštrino išgyvenusiųjų traumą.
Didelė dalis žydų po karo į Lietuvą negrįžo, jie emigravo į Izraelį, kur turėjo susikurti „naują tapatumą“. 1945 m. 90 000 žydų pabėgėlių atvyko į Palestiną iš Europos. Visi jie išgyveno nacių ar sovietų okupacijos laikotarpį, o dauguma buvo koncentracijos stovyklose. 1949 m. pabaigoje Izraelyje buvo apie 350 000 žydų, išgyvenusių Holokaustą. Jie sudarė trečdalį tuomečio Izraelio gyventojų. Išgyvenusieji Holokaustą nebuvo šiltai priimti ir naujoje savo tėvynėje.
1940–1950 m. kūrėsi Izraelio valstybė ir kartu naujas žmonių tapatumas. „Neherojiški“ elementai naujoje valstybėje buvo nepageidaujami. Tuo metu vyravo nuomonė, kad žydai Europoje ėjo mirti kaip „avys į skerdyklą“, o tai neatitiko herojiškos Izraelio valstybės kūrimo vizijos. Be to, išgyvenusiųjų prisiminimai ir istorijos buvo socialinis, kolektyvinis tabu. Tuo laikotarpiu Izraelio visuomenė nenorėjo susidoroti su trauminiais Holokausto prisiminimais, ji nenorėjo klausti ir negalėjo klausytis. Holokausto liudininkų ir išgyvenusiųjų ignoravimui įtakos turėjo ir atsakomybės bei bejėgiškumo jausmas dėl to, kas karo metu vyko Europoje, žiniai apie tai pasiekus Palestiną.
Kita vertus, išgyvenusieji susidurdavo su kaltės jausmu dėl to, kad jie išgyveno. Jei kas parodydavo susidomėjimą jų istorija, ji būdavo pasakojama tik tam, kad pateisintų jų išlikimą, kai kiti žuvo. Be to, atvykusieji į Izraelį turėjo kalbos barjerą. Visa ši situacija turėjo įtakos tam, kad išgyvenusieji niekam nepasakojo savo istorijų, nebent šeimos nariams. Kai kurie išgyvenusieji sugebėjo įsilieti į naują izraelietišką sionistinę visuomenę, su ja susitapatinti, užšaldyti savo trauminį patyrimą. Jie savarankiškai kovojo su naktiniais košmarais, vengdavo atsakyti į vaikų klausimus apie savo praeitį ar netgi falsifikuodavo savo praeities istoriją, prisistatydami herojiškais kovotojais, gimusiais jau Izraelyje. Dauguma išgyvenusiųjų buvo nukreipiami gyventi į kibucus, kur jiems suteikdavo hebrajiškus vardus ir mokydavo gyventi naujoje visuomenėje su sionistiniu tapatumu. Jie negavo profesionalios pagalbos ir buvo palikti vieni susidoroti su traumos pasekmėmis. Oficiali šalies politika teigė, kad išgyvenusius reikia iš naujo mokyti mylėti naująją tėvynę ir integruoti moralines vertybes į Izraelio visuomenę. Prisiminimai apie Holokaustą visuomenėje buvo užšaldyti.
Tačiau 1950–1969 m. Izraelio politika ir socialinis gyvenimas po truputį pradėjo priimti Holokausto problemą. Tuo metu trys įvykiai padarė pradžią Holokausto trauminės patirties integracijai į visuomenę. Buvo priimtas įstatymas apie grįžimą į istorinę tėvynę, kuriam įtakos turėjo Holokaustas ir kuriuo buvo siekiama, kad visi žydai turėtų prieglobstį. Buvo įsteigtas Jad Vašem muziejus, kuris rinko duomenis apie Holokausto aukas. Buvo atnaujinti ekonominiai santykiai su Vokietija, o ši pradėjo mokėti kompensacijas nukentėjusiems per Holokaustą. 1960 m. pradžioje įvyko A. Eichmano – teismas tuomet Izraelis turėjo galimybę pirmą kartą išgirsti išgyvenusiųjų pasakojimus, juos išgyventi, integruoti jų trauminę patirtį ir taip kurti bendrą istorinį Holokausto atminimą. Po A. Eichmano teismo Izraelio visuomenės požiūris į Holokaustą negrįžtamai pasikeitė. Naujai į Izraelį atvykę žydai po truputį įsiliejo į Izraelio gyvenimą, dalyvavo karuose, apie juos nebekalbėjo kaip apie avių bandą ir apie Holokaustą pradėjo kalbėti herojiškai – apie Varšuvos geto, Sobiboro koncentracijos stovyklos sukilimus ir t. t. Šiandien Izraelyje yra daugybė muziejų, organizacijų, institucijų, užsiimančių Holokausto istorija, švietimu apie Holokaustą, psichologine pagalba išgyvenusiems.
Tekstas yra projekto „S4Change“, kurį bendrai finansuoja Europos Komisija dalis. Už teksto turinį ir jame išsakomas mintis Europos Komisija neatsako ir jam įtakos neturėjo.
