Holokausto metu buvo nužudyti milijonai žmonių, o jo sukelta trauma paliko gilių žaizdų ne tik jį išgyvenusiems, bet ir vėlesnėms kartoms. Mokslininkai sutinka, kad Holokausto trauma skiriasi nuo kitų traumų. Kuo tiksliai? Ką patyrė žmonės, į visuomenę grįžę iš getų ir koncentracijos stovyklų? Kaip Holokaustas paveikė vėlėesnes kartas?
Apie tai manoteises.lt publikuosime penkių tekstų seriją, kurioje psichologijos mokslų daktarė, Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė Ruth Reches atsakys į šiuos klausimus.
Pirmojoje dalyje R. Reches apibūdino Holokausto sukeltos traumos skirtingumą nuo kitų. Antrojoje – kaip Holokausto sukelta trauma skatino tapatybės kismą, trečiojoje – kaip Holokaustas paveikė išgyvenusiųjų vaikus. Šioje, ketvirtojoje dalyje, R. Reches pasakoja apie tai, kodėl Holokaustas skirtingai paveikė moteris ir vyrus.
Rašydama savo disertaciją, Holokausto traumos tyrėja kalbino jį išgyvenusius žmones. Su Ruth susirašinėjo Goda Rasčiūtė.
Holokausto metu motinos prisiimdavo asmens, atsakingo už vaikų saugumą, vaidmenį. Savo santykį su Holokaustu motinos suvokdavo per grėsmės jų vaikams pobūdį. Dėl vaikų saugumo jos aukodavo savo sveikatą, gerovę. Motinos stengėsi paversti aplinką ne tokia grėsminga, patenkindamos esminius vaikų poreikius ir koncentruodamosi į buitinius dalykus. Tai suteikdavo joms ir vaikams kontroliuojamos situacijos įsivaizdavimą. Holokausto metu saugus prieraišumas vaikų tapatumo raidai buvo ypač svarbus, nes praradę daugumą artimųjų tyrimo dalyviai siekė išlikti šeimos nariais, priklausyti šeimai ir jaustis mylimi bei reikalingi.
Holokaustas pakeitė tėvo įvaizdį. Kadangi vyrus sušaudydavo pirmus, daugumoje atvejų tėvas iš vaikų gyvenimo išnykdavo pačioje karo pradžioje ir visą krūvį ant savo pečių turėdavo perimti motinos. Kitais atvejais tėvai išlikdavo su vaikais, bet prarasdavo fizinę ir psichinę sveikatą, kas vaikų akyse sužlugdydavo stipraus tėvo – šeimos galvos – įvaizdį, ir, užuot suteikęs vaikams saugumą, iš jų sulaukdavo užuojautos.
Tyrėjai pateikė kelias priežastis, kodėl vyrai (šiuo atveju – tėvai) sunkiau išgyveno Holokaustą nei moterys (motinos). Vyrai suvokė save kaip saugotojus ir tiekėjus. Holokausto metu, kai su geto, koncentracijų stovyklų kaliniais buvo elgiamasi ne kaip su žmonėmis, vyrai jautėsi bejėgiai, o tai paveikė jų savęs suvokimą. Vyrai turėjo suvokti ne tik tai, kad jie patys tapo bejėgiai, bet ir tai, jog nebegali apsaugoti savo šeimos. Yra tyrėjų, teigiančių, kad tie išgyvenę vaikai, kurie karo metu buvo su tėvu, buvo blogiau prisitaikę nei buvę su motina, nes tėvo suvokimas kaip silpnos būtybės sugriaudavo vaiko įsivaizduojamą galingo tėvo figūrą. Pažemintos motinos vaizdas buvo ne toks gąsdinantis, nei nesaugaus tėvo. Kita vertus, yra kita nuomonė teigianti, kad vaikai, Holokausto metu buvę su motinomis, turėtų būti labiau paveikti, kai traumatizuota motina negalėjo suteikti vaikui pamatinio saugumo jausmo. Iš tiesų kalinamos moterys lengviau nei vyrai užmegzdavo santykius su kitais žmonėmis ir tai padėdavo joms išgyventi. Manoma, kad tai nulemta genų ir evoliucijos. Kaip „fiziškai silpnesnė lytis” moterys sulaukdavo daugiau kitų apsaugos ir palaikymo, nei fiziškai stipresni ir nepriklausomi vyrai.
Alternatyvus požiūris, kuris taip pat pabrėžė didesnį vyrų pažeidžiamumą, susijęs su saugumu tuo metu, kai išgyvenusieji slapstėsi. Kai kurie tyrimai rodo, kad berniukai, kurie per karą slėpėsi pas vietinius gyventojus, labiau rizikavo nei mergaitės dėl žydiškos apipjaustymo tradicijos. Dėl šios priežasties naciams buvo lengva nustatyti žmogaus žydiškumą, todėl gyventojai mažiau norėdavo padėti berniukams nei mergaitėms. Mergaitės turėjo daugiau galimybių įtikinti nacius, kad jos – ne žydės. Dėl šių priežasčių besislapstantys berniukai patirdavo daugiau nerimo nei mergaitės.
Tekstas yra projekto „S4Change“, kurį bendrai finansuoja Europos Komisija dalis. Už teksto turinį ir jame išsakomas mintis Europos Komisija neatsako ir jam įtakos neturėjo.
