Rytas, kai mane supo “teroristai”

Kai pabudau lapkričio 14-osios rytą, pirmiausiai ranka nuo spintelės sugraibau telefoną. Vis dar mieguistomis akimis pažvelgiu į ekraną – BBC naujienų pranešimai nežada nieko gero… Nemeluosiu, paslapčia tikėjausi, kad rytui išaušus, paaiškės, jog praėjusios nakties įvykiai buvo visai ne tai, ką su baime nujautėme jau iš pirmųjų naujienų pranešimų. Kai prieš septynerius metus tekėjau už savo pakistaniečio vyro, negalėjau įsivaizduoti, jog kiekvienas teroristinių grupuočių, prisidengusių islamo vėliava, įvykdytas nusikaltimas asmeniškai palies mūsų šeimą.

Taip pat negalėjau įsivaizduoti, kad ne tik mano vyrui, bet ir man teks prisiimti dalį „kolektyvinės atsakomybės“, kurios dalis visuomenės reikalauja iš musulmonų bendruomenės po kiekvieno Europoje įvykdyto teroristinio išpuolio. Negalėjau įsivaizduoti, kad kiekvienas toks įvykis taps išbandymu santykiams, draugystėms ir vertybėms.

Gerdama rytinę kavą vartau anglišką Korano vertimą minkštais viršeliais – ieškau tų baisių citatų, raginančių musulmonus negailestingai žudyti kitatikius. Mintyse taip pat paskubomis formuluoju atsakymus į klausimus ir kaltinimus, kurie visai netrukus pasipils socialinėje erdvėje. Telefonas praneša apie iš mamos gautą žinutę: „Labas. Kokia situacija pas jus? Ar tikrai taip blogai, kaip rašo spauda?“. Su vyru beveik nesikalbame – aš per daug užsiėmusi sekdama „Facebook“ naujienų srautą ir stebėdama potencialius kandidatus į ištrinamų draugų sąrašą. O ir šiaip, kažkoks nemielas jis man šį rytą…

Susiruošiu ir išeinu į vairavimo pamoką. Mano instruktorius – musulmonas Mohamedas. „Labas rytas“ – kad ir kaip stengiuosi suvaidinti gerą nuotaiką, man nelabai pavyksta. „Baisu, kas atsitiko Paryžiuje praeitą naktį, ar ne?“. Pasirodo, žinių šį rytą jis dar neskaitė, ir nieko nežinojo. Trumpai nušviečiu jį paskutinėmis naujienomis, ir matau, kaip jo akyse sužimba ašaros. Nežinau, ar jis pajunta ore tvyrančią įtampą, ar tai per laiką išugdyta gynybinė reakcija, tačiau vos spėju sustabdyti jį nuo pasiaiškinimo.

Sustoju prie šviesoforo ir tuoj pat išgirstu dunkstelėjimą – į mano mašiną atsitrenkė kita mašina. Ženklais susirodome, kad užsuksime į šalia esančią gatvelę. Iš automobilio išlipa vyras ilgu musulmonišku apdaru bei tradiciniais pakistanietiškais rūbais apsirengusi jo žmona. Nieko rimto, niekas nenukentėjo, o mašinos neapgadintos. Tačiau pora nesiliauja atsiprašinėti ir vis klausia, ar man viskas gerai. Galiausiai, įsitikinę, kad visi sveiki ir laimingi, palinkime vieni kitiems geros dienos ir išsiskirstome.

Po pamokos, pakeliui namo, tradiciškai užsuku į parduotuvę – nupirkti vaisių ir daržovių. Parduotuvė priklauso broliams iš Turkijos. Tiesa pasakius, net nežinau, keli jie yra, nes visi vienas į kitą panašūs kaip du vandens lašai. Dirbantis prie kasos prisimena mane dar nuo tada, kai prieš penkerius metus, besilaukdama savo pirmagimės, beveik kasdien ateidavau pirkti arbūzo. Dabar jau dvi mano dukras jis kas kartą pavaišina saldainiais ar braškėmis. Šiandien jis man pasiūlo ką tik gautų, puikiai prinokusių, be proto saldžių persimonų. Viskas, tarsi, taip pat kaip ir kasdien, tačiau, man atrodo, abu jaučiame ore kabančius nebylius klausimus ir tokius pat nebylius pasiteisinimus.

Vilkdama koją už kojos, įsmeigusi akis į telefono ekraną, ir nuolat pakaitomis spaudydama „refresh“ mygtuką tai BBC puslapyje, tai „Facebook’e“, einu namo. Net oras šiandien fiziškai slegiantis, tarsi betono luitas, užgriuvęs ant pečių ir spaudžiantis prie žemės.

Telefonas pradeda skambėti. Tai viena artimiausių mano draugių. Susipažinusios prieš septynerius metus universitete, mudvi kartu dažnai vietoj paskaitų leisdavomės į betiksles keliones autobusais ir taip atrasdavome nuostabių Londono kampelių. Tai ji mane išmokė gaminti ne tik pakistanietiškus patiekalus, bet ir pačią geriausią lazaniją. Tai su ja, būdamos vargšės studentės, šalta „Starbucks“ kava lepindavomės kaip didžiausia prabanga. Tai jos, dabar jau ištekėjusios ir persikėlusios gyventi į kitą miestą, bei mūsų susitikimams tapus gerokai retesniems, man taip labai trūksta… Turbūt dar neminėjau, kad ji musulmonė. Susitariame susitikti sekančią dieną, nes jau taip seniai nesimatėme

Ir staiga man pasidaro labai gėda.

Gėda, nes vos prieš tris valandas aš išdrįsau suabejoti nuoširdumu žmonių, kuriuos pažįstu, kuriuos šiandien sutikau, kalbėjausi, kurie mane prisiminė, kai man reikėjo pagalbos, kurie daugybę kartų įrodė savo geranoriškumą ir draugystę.

Gėda, nes akimirkai suabejojau vertybėmis, kuriomis tikiu ir už kurias kovoju.

Gėda, nes šį rytą įtariai žiūrėjau į savo sutuoktinį, kuris kas dieną yra puikus vyras ir tėvas.

Gėda, nes, kad ir kaip stengdamasi to neparodyti, giliai širdyje pykau ir kaltinau šiuos žmones dėl to, kad šiandien turiu aiškintis, dėl to, kad, tikriausiai, ir vėl sumažės mano „draugų“ ratas, dėl to, kažkas į mane žiūri kaip į jų sąjungininkę.

Tačiau sumaiščiai ir gėdai nuslinkus, mane apima ramybės jausmas. Aš ne tik žinau, kad Mohamedas, vaisių pardavėjai, šį rytą sutikta pora, mano vyras ir mano geriausia draugė nėra atsakingi už praeitos nakties įvykius Paryžiuje, aš taip pat dėkoju likimui, kad juos pažįstu: jų buvimas laiku sugrąžino mane į realybę ir ištraukė iš apimančios baimės. Jaučiu, kad mano vertybės ir įsitikinimai ką tik dar labiau sustiprėjo: dėti lygybės ženklą tarp musulmonų ir terorizmo yra, mažų mažiausiai, neteisinga.

Asta Tamašiūnaitė – viena iš svetainės www.misriseima.lt įkūrėjų, straipsnių tolerancijos tema autorė.