LRT „Stilius“ – pigus ir nestilingas

Mano santuoka, anot LRT televizijos laidos „Stilius“ kalbintos pašnekovės, turėtų ilgainiui baigtis arba mano besąlygišku pasišventimu Islamui (ir vyrui) ir mano asmenybės sunaikinimu, arba skyrybomis, po kurių man prireiks psichiatro pagalbos.

Tokią kategorišką nuomonę apie santuokas tarp musulmonų ir krikščionių, apie pasaulio musulmonus, Islamą, arba „musulmoninę religiją“, cituojant pašnekovę, pateikia Maskvoje bei Lietuvoje kosmetikos verslu besiverčianti Erika Stankevičiūtė. Jai, su nerimu akyse bei pasitelkusi moralizuojantį balsą, antrina laidos vedėja, žurnalistė Violeta Baublienė. „Istorija nutyli, kokiomis nelaimėmis virsta moterų meilė kitatikiams vyrams“, – Lietuvos moteris įspėja V. Baublienė ir prisako saugotis „kito tikėjimo žmonių, besibraunančių į Europą pabėgėlių ir migrantų pavidalu“.

Be kita ko, dvidešimt dvi šio reportažo minutės persmelktos tendencingų stereotipų apie musulmonų-vyrų elgesį, o laidos rengėjai juos iliustruoja šokančių arabiškos išvaizdos vyrų vaizdo įrašo pagalba.

Esu krikštyta stačiatikė, nors labiau save laikau agnostike. Ir esu susituokusi musulmonu. Po tokio teiginio, net neabejoju, daugeliui prieš akis kaip filme vienas po kito praskrieja vaizdiniai: moterys apsidengusios galvas skaromis ar netgi visiškai nuo pasaulio slepiančios veidus, vyro geležinė ranka ir nenuginčijamas autoritetas, fanatinis pamaldumas, grėsmė mano augančiai dukrai būti apipjaustytai ar kiti siaubą keliantys, žiniasklaidos mums nuolat perduodami vaizdai, kuriuos vieną po kito, per 20 minučių, „Stiliaus“ laidoje vardina pašnekovė Erika Stankevičiūtė.

Erika Stankevičiūtė, LRT televizijos laidoje “Stilius”, momentinė ekrano nuotrauka.

Galiu jus patikinti, kad mano gyvenimas tarpreliginėje šeimoje yra labai toli nuo verslininkės perpasakotų draugių Maskvoje patirčių. Na, gal tik dėl vieno tenka sutikti su pašnekove: mano vyras išties yra tobulas, jo akys dega ir širdis liepsnoja, jis yra apsiskaitęs, muzikalus ir laisvas, užaugęs gamtoje, tik va saulėgrąžų ir džiovintų vaisių jis nemėgsta.

Nors mano vyro gyvenime religija užima svarbią vietą (rytais jis meldžiasi, laikosi kasmetinio pasninko, nevartoja alkoholio bei kiaulienos), nesutarimų religiniu pagrindu per šešerius bendro gyvenimo metus negaliu prisiminti.

Jie atsiranda dėl kultūrinių, bet ne dėl religinių skirtumų. Tačiau dar dažniau barniai, kaip turbūt ir kitose standartinėse šeimose, kyla dėl buitinių detalių – kieno eilė plauti po vakarienės susikaupusius indus. Paklausta apie mūsų tarpkultūrinius ar tarpreliginius skirtumus, net nežinočiau ką ir atsakyti. Taip, vyras nevalgo kiaulienos, bet ir aš nebuvau didžiulė šios mėsos gerbėja. Ant mūsų stalo daugiausia paukštienos ir žuvies.

Mano vyras gyvenime nėra ragavęs alkoholio, tačiau jis nemano turintis teisę man prieštarauti ar uždrausti mėgautis vyno taure. Labiausiai žaviuosi savo vyro tvirta nuomone, grįsta teisingumo, socialinės lygybės siekiu. Ar tai religijos ar jo išsilavinimo nuopelnas? Mano vyras atsakytų, kad jo vertybinei skalei didžiausią įtaką padarė religija. O man atrodo, kad tokių vyrų galima rasti visame pasaulyje, o jie – pačių įvairiausių religinių įsitikinimų. Kaip kad ir tie, kurie smurtauja prieš savo moteris ir/ar vaikus.

Į klausimus, ar nebijau, kad vyras atims vaiką, arba kad privers mane priimti Islamą, reaguoju su didžiule nuostaba, tačiau tokie klausimai tik dar kartą patvirtina, kokie gajūs yra islamofobiški stereotipai mūsų visuomenėje.

Deja, net LRT, visuomeninis transliuotojas, išlaikomas iš mokesčių mokėtojų kišenės ir žurnalistikos kartelę turintis kelti aukštyn, demonstruoja pigių stereotipų tiražavimą, nenusileidžiantį komercinėms TV. „Stiliuje“ išsakyta asmeninė bei subjektyvi Erikos Stankevičiūtės nuomonė pateikta kaip universali tiesa.

Ir visa tai nacionalinio transliuotojo kanalu. Per 22 minutes užcementuojami ir taip gajūs stereotipai, žiūrovai skatinami dar labiau bijoti ir nepasitikėti pabėgėliais, nors Lietuvos visuomenės požiūris tiek į musulmonus, tiek į pabėgėlius jau ir taip yra ypač neigiamas.

Galima būtų diskutuoti apie kiekvieną laidoje išsakytą stereotipą, bet iš tikrųjų pakanka pasakyti, kad musulmonų pasaulyje yra apie 2 milijardus, o kiekvienoje valstybėje jie skiriasi, priklausomai nuo tos šalies istorijos, susiklosčiusios kultūrinės, ekonominės padėties. Religija niekada nėra vienintelė smurto priežastis, o patriarchalinės santvarkos ir moterų engimo atvejų pilna netgi pačiose liberaliausiose ir socialiai pažengusiose valstybėse.

Vienareikšmių bei neigiamų etikečių siejimas su musulmonais ir jų klijavimas pabėgėliams ne tik kad nepadės atvykstantiems žmonėms integruotis, bet gali paskatinti dar didesnį susvetimėjimą, izoliaciją, kas yra puiki terpė plisti radikalioms idėjoms. Skatindami baimę bei neapykantą nejučia patys sau kasame duobę.

Taip pat gal net labiau nei be užuolankų išdėstyti islamofobiški ir rasistiniai tiek pašnekovės, tiek laidos vedėjos pasisakymai, glumina pateikiamas požiūris į Lietuvos moteris. Susidaro įspūdis, kad esame kvailos, neišprususios tuščiagalvės, kurias lengva suvilioti ir pavergti savo valion. Kad moteris sudaiktina ir nuvertina vyrai, labai nestebina, bet kad taip kalba pačios moterys? (E. Stankevičiūtė užsimena, kad lietuvaitės-merginos yra gerai „nušlifuotos“, atrodo kaip statulos, paaiškina, kad į jas daug „investuojama“. Lyg būtumėm prekybai auginamos kiaulaitės).

Na ir pabaigai, kalbėdamos apie blogai paruoštą vakarienę ir jos pasekmes, „Stilaus“ vedėja su didžiule nuostaba balse klausia: „O ką, jas ir baudžia?“. Lyg smurtas neegzistuotų Lietuvos visuomenėje! Šioje vietoje norėtųsi klausti, kodėl smurtaujantis musulmonas taip šokiruoja, o smurtaujantis lietuvis tapo nūdienos norma ir pasislepia žiniasklaidos paskutiniuose puslapiuose? Kodėl negalime prievartos bei smurto prieš moteris atvejų vertinti taip pat rimtai visais atvejais, o ne tik kai kaltinamieji yra kitatikiai ar migrantai? Atrodytų, kad tik „laukiniai“ kitataučiai ir užkietėję nusikaltėliai gali smurtauti ir prievartauti moteris, kai statistika byloja, kad beveik kas antra lietuvė ir kas trečia europietė patiria fizinį ir/arba seksualinį smurtą artimoje aplinkoje. Moterų engimas gali skirtis skirtingose pasaulio kampeliuose, bet jis egzistuoja visur nepriklausomai nuo religijos. Laimingų santykių ar santuokos tikimybė priklauso ne nuo pasirinkto vyro religijos, bet nuo asmenybės.