Visam pasauliui eilinį kartą susiskaldžius dėl Izraelio karo su „Hamas“, kai viršų ima nebe istoriniai argumentai, o emocijos, o Izraelio populistas premjeras Benjaminas Netanyahu lyg koks Trumpas įnirtingai aiškina, kad tai civilizacijos karas su barbarizmu, kyla begalė egzistencinių klausimų, kas yra ta civilizacija.
Tuo tarpu šių metų Berlinalėje pasirodė dokumentinis filmas „Ne jūsų žemė“ apie kitoje Izraelio pusėje nei Gazos ruožas – Vakarų krante – įsisenėjusį konfliktą, kuris, regis, gyvuos tol, kol gyvuos ir pati žmonija. Nors pagal 1947 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos nutarimą, Vakarų Krantas turėjo priklausyti Palestinoje kuriamai nepriklausomai arabų valstybei – karai dėl šios žemės prasidėjo jau 1949-aisiais, kol galiausiai visą žemę okupavo Izraelis. Nors dar 1993 m. Izraelis su Palestinos išsivadavimo organizacija pasirašė sutartį, pagal kurią dalis Vakarų Kranto perduota Palestinos autonomijai, regis, kas nuolat vyksta tame regione – visam pasauliui neįdomu, juo labiau kad dabartinis akcentas visai ne ten.
Filmo kūrėjai ir pagrindiniai veikėjai – palestinietis Baselis Adra, baigęs teisę ir turintis žurnalisto statusą bei tiriamosios žurnalistikos atstovas izraelietis Yuvalis Abrahamas. Jaunuoliai ne tik kolegos, bet ir artimi draugai, tikintys, kad dokumentinio kino užduotis – atverti akis, kad šiuolaikiniame pasaulyje ne plunksna, o videokamera yra galingesnis ginklas už „kalaviją“.
Kūrybinė grupė fiksuoja beviltišką palestiniečių, gyvenančių Masafer Yatta, kuris įstatymiškai turėtų priklausyti Palestinos valstybei, kasdienybę ir kovą su vėjo malūnais – iškeldinimą. Mat Izraelio teismas nusprendė šią teritoriją paversti kariniu poligonu, tad Baselis ir jo kaimynai pernakt tampa savo žemės pažeidėjais. Vietovėje su armija pasirodo ir veidrodinius akinius nuo saulės dėvintis įstatymų vykdytojas, kuris ne tik su biurokratiniu šaltumu, tačiau ir pasitenkinimu vadovauja griovimo darbams.
Filmas „Ne jūsų žemė“ (angl. No Other Land)
Realybė primena Dovydo ir Galijoto kovą, kur akivaizdu, kas save laiko „civilizuotu“ ir viršesniu. Tai ne tik kova dėl žemės, bet ir arogantiškas požiūris į „menkesnę“ rasę, arba, kaip pasakytų tas pats Izraelio premjeras, barbarus. Diskriminacija, radikalūs ribojimai, skirtingos automobilių numerių lentelių spalvos, konfiskuota nuosavybė, nugriauta kaimelio mokykla, kurioje kadaise lankėsi britų premjeras Tony Blairas, prieš tai joje užrakinus mokytoją su vaikais – dehumanizuotų ir civilizuočiausią asmenį. Trumpam apsilankantys užsienio žurnalistai, kuriems net neįdomi Palestinos situacija, o veikiau filmuojama dėl eilinio skandalingesnio turinio užpildymo, bendrai filmo atmosferai suteikia makabriškumo prieskonį.
Apmaudu, tačiau filmo struktūra, primenanti „TikTok“ istorijų kratinį, kur verkia ir klykia vaikai su moterimis, Izraelio armijos mušami ir šaudomi vyrai, šiuolaikiniame pasaulyje nebeveikia – visi mes tokius vaizdus vartojame kasdien. Galbūt stipriau filmas paveiktų, jei ne retkarčiais, o visą laiką Baselis už kadro pasakotų savo gyvenimo istoriją, kurią prisimena nuo tada, kai tėvų pirmuosiuose home video užfiksuoti ne pirmi vaiko žingsniai ar žodžiai, o dalyvavimas tėvų organizuotose taikiose protesto akcijose.
Šiandieniniame pasaulyje vaizdas turi stiprią galią, tad filme labiausiai sukrečia ne verkiantys vaikai ar moterys, tačiau užfiksuoti naujakuriai, užsimaskavę galvas balta medžiaga ir primenantys Kukkluksklano atstovus, kurie su Izraelio kareivių priežiūra akmenimis užmėto kaimelio gyvenamuosius pastatus, vaikšto su kalašnikovais ir be jokių skrupulų priartėjus beginkliams palestiniečiams juos nušauna.
Taigi nori to ar ne, kyla begalė klausimų: kas apibrėžia civilizuotą žmogų, kodėl vienos nacijos laiko save tokiomis, o kitas atmeta; žmogus – invazinė rūšis, tačiau ar tikrai visa žmonija priklauso kad ir invazinėms civilizacijoms; kas nusprendžia, kuri civilizacija geresnė. Palestiniečiai kaltinami patys išsirinkę „Hamas“, tačiau ar ne taip pat elgiasi demokratinis pasaulis, valdžią patikėdamas trumpams, orbanams, putinams ir tam pačiam Izraelio premjerui?
Pasižiūrėjusi filmą, susiradau Timothy Snyderio tekstą „Terror and counter-terror“.
