Aktualu

Seksualinį priekabiavimą tiriančios mokslininkės: Didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas seksistinių nuostatų keitimui

Dabartinė sistema atsakomybę kovoti su priekabiavimu užkrauna patiems nukentėjusiesiems, įsitikinusios Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros mokslininkės Monika Aleksė ir Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė.

jauciuosigerai.lt iliustracija.

Seksualinio priekabiavimo reiškinį bei jo prevencijos būdus tyrinėjančių psichologių įžvalgos turėtų priversti suklusti ne tik teisinės sistemos dalyvius, bet ir prevencinių programų sudarytojus: tyrimų rezultatai rodo, kad mokymai, akcentuojantys aukos veiksmus priekabiavimui sustabdyti, skatina įsitikinimą, jog auka yra atsakinga už priekabiautojo patraukimą atsakomybėn. Mokslininkių teigimu, efektyvi prevencija turėtų skatinti gebėjimus empatiškai atpažinti ir suprasti priekabiavimo situacijas bei palaikyti jose atsidūrusį asmenį, o ilgalaikės prevencijos srityje dėmesį reikėtų skirti priekabiavimo pamatams – seksistinėms nuostatoms  išgyvendinti.

ES pagrindinių teisių agentūros (FRA) apklausų duomenimis, kas trečia moteris Lietuvoje per gyvenimą yra patyrusi seksualinį priekabiavimą – tačiau skundus, bent jau kiek žinoma iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ataskaitų, galime skaičiuoti ant pirštų. Dėl galimai vykdytų seksualinio priekabiavimo veiksmų Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 2018 m. gavo 6 skundus, iš kurių 5 perduoti teisėsaugos institucijoms, įtarus esant baudžiamojo nusižengimo požymių. Kaip manote, kas lemia mažą kreipimųsi skaičių?

Monika Aleksė: Mažas kreipimųsi mastas siejamas su keletu priežasčių. Viena jų – paprasčiausias žinių apie reiškinį ir galimą pagalbą trūkumas, baimės ir neužtikrintumo jausmai, susiję su galima pagalba. Užsienio tyrimai rodo, jog didelė dalis studentų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, nežino, kur galėtų kreiptis ir pranešti apie patirtą diskriminaciją, taip pat bijo, jog jų skundas nebus priimtas rimtai. Lietuvoje greičiausiai susiduriame su panašia situacija – nors galime rasti informacijos apie skundų dėl patirtos diskriminacijos pateikimo tvarką Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, tačiau patys universitetai ir organizacijos nėra išvystę vidinės politikos šiuo klausimu. Nesant galimybės pateikti skundą darbovietėje ar aukštojo mokslo įstaigoje, toliau skundai nukeliauja tik labai retais atvejais, todėl turime tokią statistiką.

Vis tik skundų pateikimui svarbi ne tik išvystyta teisinė sistema lokaliu ir valstybiniu lygmeniu, bet ir bendras kultūrinis-socialinis klimatas, visuomenėje vyraujantys įsitikinimai apie seksualinį priekabiavimą. Galime pasidžiaugti, jog vis dažniau girdime faktinės informacijos apie seksualinį priekabiavimą, vykdoma ir šviečiamoji veikla skirtinguose Lietuvos miestuose, pavyzdžiui, 2018 m. Vilniaus universitete vyko diskusija „Seksualinis priekabiavimas: riba tarp (ne)(be)leidžiama“, 2018 m. taip pat vyko interaktyvi diskusija Šiaulių universitete „Nacionalinės ir ES teisės pagrindai dėl (seksualinio) priekabiavimo ir diskriminacijos dėl lyties“.  VDU šiais metais Lietuvos žmogaus teisių centro ir Lygių galimybių plėtros centro inicijuota filmo peržiūra bei diskusija su dėstytojais ir studentais. 2019 m. prevencinius mokymus aukštojo mokslo įstaigų darbuotojams vedė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos darbuotojai. Be to, buvo galima pastebėti vis daugiau informacijos mokslinių ir mokslo populiarinimo, nuomonės straipsnių forma. Tačiau bendros tendencijos keičiasi lėtai, daug dažniau kaltė dėl patirto priekabiavimo priskiriama nukentėjusiam asmeniui nei priekabiautojui. Vyraujant tokiai visuomenės nuomonei, dažnai įvertinama galima žala ir paprasčiausiai nusprendžiama su situacija tvarkytis kitais būdais – fiziniu asmens vengimu, elgesio ignoravimu, darbo ar studijų keitimu, artimųjų emocinio palaikymo ieškojimu.

Monika Aleksė, asmeninio archyvo nuotr.

Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė: Prie mažo kreipimųsi dėl seksualinio priekabiavimo skaičiaus prisideda ir nepasitikėjimas teismų darbu (kokia tikimybė, kad bus įrodytas priekabiavimo faktas?), nepakankamas įrodymų turėjimas, perimta aukos kaltinimo tendencija, kai seksualinį priekabiavimą patyrusi auka ima abejoti, ar tikrai neprisidėjo prie tokios situacijos atsiradimo, ar neišprovokavo priekabiautojo ir panašiai.

Moksliniame darbe „Seksistinių nuostatų reikšmė seksualinio priekabiavimo atpažinimu“ (2017) parodote, kad vyraujančios seksistinės nuostatos daro poveikį įsitikinimams apie seksualinį priekabiavimą. Ar galėtumėte išplėsti šią tezę? Kokią problemą ar prevencines priemones tai nurodo?

Monika Aleksė: seksistinės nuostatos – tai klaidingi, tačiau plačiai visuomenėje paplitę įsitikinimai lyčių atžvilgiu, formuojantys savęs ir aplinkos suvokimą. Šių nuostatų išmokstama dar vaikystėje, socializacijos proceso metu. Jos ilgainiui yra internalizuojamos (perimamos) ir lemia tai, kaip mes suvokiame lyčių vaidmenis, interpretuojame ir aiškiname savo bei aplinkinių elgesį. Seksistinės nuostatos būdingos abiem lytims ir mokslinėje literatūroje išskiriamos trys tokių nuostatų formos: geranoriškas seksizmas (atspindintis teigiamas, moteris globojančias nuostatas), priešiškas (atspindintis neigiamus įsitikinimus moterų atžvilgiu) ir ambivalentiškas seksizmas (priešiško ir geranoriško seksizmo nuostatų derinys). Nesunku numanyti, jog tokio pobūdžio įsitikinimai gali gerokai apsunkinti tarpusavio santykius, tačiau minėtas tyrimas parodė, jog tokios nuostatos yra reikšmingai susijusios ir su savo seksualinio priekabiavimo patirties suvokimu. Tiek vyrai, tiek moterys, pasižymintys labiau išreikštomis seksistinėmis nuostatomis, rečiau nurodo patyrę seksualinį priekabiavimą. Seksistinės nuostatos yra susijusios su didesne tolerancija tokio pobūdžio elgesiui, jomis pasižymintys asmenys dažniau priskiria seksualinį priekabiavimą flirtui, yra linkę sumenkinti šią patirtį ir vertinti ją kaip įprastą romantinių santykių dalį, „kabinimą“. Tokie įsitikinimai trukdo atpažinti ne tik stebimas seksualinio priekabiavimo situacijas, bet ir tinkamai identifikuoti savo patirtį.

Nors seksualinio priekabiavimo prevencijai dažniau pasirenkamos informacinio pobūdžio priemonės, kuomet suteikiama faktinė informacija apie seksualinį priekabiavimą, analizuojamos seksualinio priekabiavimo situacijos, vis tik didžiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas į seksistinių nuostatų keitimą. Kadangi šie įsitikinimai neatsiranda per dieną, bet yra viso ankstesnio patyrimo pasekmė, norėdami užkirsti kelią seksualiniam priekabiavimui arba siekdami gerinti reiškinio atpažinimą ir suvokimą, turime galvoti apie pirminės prevencijos priemones dar bendrojo lavinimo mokykloje, kitokį, lyčių lygybe ir abipuse pagarba paremtą ugdymą.

Pernai sukūrėte seksualinio priekabiavimo prevencinius užsiėmimus, kuriuos patikrinote ir praktikoje. Užsiėmime dalyvavę studentai po mokymų pasižymėjo mažiau teigiamu požiūriu į seksualinį priekabiavimą, nurodė įgiję daugiau žinių bei reikšmingai geriau gebėjo identifikuoti skirtingas seksualinio priekabiavimo situacijas. Vis dėlto, po užsiėmimo paaiškėjo, jog dalyvavusieji taip pat buvo linkę priskirti atsakomybę už seksualinio priekabiavimo nutraukimą nukentėjusiajam. Kaip manote, kodėl taip nutiko?

Monika Aleksė: Konstruojant užsiėmimą buvo remiamasi kitų tyrėjų rekomendacijomis, galvota apie tai, kaip pateikti seksualinio priekabiavimo situacijas, siekiant sumažinti klaidingus įsitikinimus ir kaltės priskyrimą nukentėjusiam. Buvo parinkta faktinė ir mokslu grįsta informacija apie šį patyrimą ir jo pasekmes. Paskutinėje dalyje kalbėjome apie seksualinio priekabiavimo prevenciją ir ką daryti susidūrus su seksualiniu priekabiavimu, remiantis įstatymais, universitetų politika, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos rekomendacijomis. Jose aprašoma, kokių veiksmų turėtų imtis nukentėjęs asmuo, kad sustabdytų seksualinį priekabiavimą. Nors atrodo natūralu, jog reikia suteikti informaciją apie galimas elgesio alternatyvas susidūrus su seksualiniu priekabiavimu, dalyvių įsitikinimai po mokymų atskleidė, jog tokio pobūdžio rekomendacijos gali ir skatinti klaidingus įsitikinimus seksualinio priekabiavimo atžvilgiu. Tokio pobūdžio informacija tarsi skatina manyti, jog auka yra pati atsakinga už kelio seksualiniam priekabiavimui užkirtimą, tai yra, gali pakeisti kito asmens elgesį.

Taigi vien supažindinimas su skundų pateikimo tvarka gali ne išgyvendinti seksualinio priekabiavimo reiškinius, o kaip tik tokiam procesui pakenkti.

Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė: Reikia pastebėti, kad užsienio šalyse atlikti eksperimentiniai tyrimai rodo, kad realus seksualinį priekabiavimą patiriančio asmens elgesys ir savijauta reikšmingai skiriasi nuo elgesio ar savijautos hipotetinėje seksualinio priekabiavimo situacijoje. Pavyzdžiui, nors įsivaizduodamos save patiriant priekabiavimą moterys teigė, kad jaustų pyktį ir išsakytų savo nepasitenkinimą priekabiautojui, realiose darbo pokalbio situacijose, susidūrusios su seksualinio pobūdžio klausimais (pvz., klausiamos nuomonės, ar reikia darbo vietoje dėvėti liemenėlę), jos jautė baimę, pasimetimą ir niekaip neparodė, kad toks elgesys joms nėra priimtinas. Taigi, realybėje gali būti itin sunku ar net neįmanoma aukai keisti priekabiautojo elgesį.

Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė, asmeninio archyvo nuotr.

Monika Aleksė: Pabrėždami, jog svarbu apie tokį elgesį pranešti ir pateikti skundą atsakingoms tarnyboms ar asmenims, perkeliame itin daug atsakomybės nukentėjusiam asmeniui, kas taip pat skatina gynybiškumą ir norą atsitraukti. Kol kas sistema veikia taip, kad kol apie seksualinį priekabiavimą nėra pranešama, tol nėra galimybių padėti nukentėjusiam asmeniui, o galiausiai auka dar ir sulaukia klausimo „O kodėl niekam nepranešei anksčiau?“. Bet pranešti apie šį įvykį gali būti labai sunku, neretai žmogus jaučiasi vienas savo situacijoje. Daugiau reikėtų kalbėti apie palaikymą iš aplinkos, kad nukentėjęs asmuo nesijaustų vienišas, tik kol kas nėra aišku, kiek to palaikymo realiai galima tikėtis, nes, kiek teko domėtis, aiškios politikos seksualinio priekabiavimo atžvilgiu neturi nei daugelis aukštojo mokslo įstaigų, nei darboviečių.

Į ką dar turėtų atsižvelgti mokymų vadovai, programų sudarytojai, siekdami išvengti kaltės nukentėjusiajam priskyrimo efekto, remiantis jūsų išbandyto užsiėmimo poveikio rezultatais?

Monika Aleksė: Svarbu pagalvoti apie tai, jog priklausomai nuo dalyvių lyties ir užsiėmimo metu pateikiamų situacijų pobūdžio, vyrai ir moterys gautos informacijos atžvilgiu gali jaustis skirtingai. Užsiėmimo metu pateikiant tik tas situacijas, kuriose nukentėjusio asmens lytis yra moteriška, galima sužadinti priešiškumo jausmą dalyviams vyrams, nes  tokia vienpusiška informacija skatina identifikuotis su priekabiautoju, kas apsunkina aukos pozicijos supratimą, taip pat skatina ieškoti kitų seksualinio priekabiavimo priežasčių, o tai leidžia situaciją vertinti kaip ne tokią rimtą.

Ką turėtų žinoti apie seksualinio priekabiavimo patirties poveikį asmenys, kurie patys nėra susidūrę su priekabiavimu?

Monika Aleksė: seksualinio priekabiavimo patyrimas ir jo išgyvenimas yra labai subjektyvus, todėl net ir subtilios jo formos, tokios kaip priekabiavimas dėl lyties, gali sukelti stiprią emocinę reakciją, būti susijusios su savęs vertinimo pokyčiais. Seksualinį priekabiavimą patyrę asmenys nurodo išgyvenantys baimės jausmą, sumišimą ir abejones savo patyrimu, ypač tais atvejais, kai toks elgesys buvo normalizuojamas darbo ar studijų aplinkoje, neatitiko susikurto teigiamo ir kompetentingo priekabiavusio asmens vaizdo. Tokiais atvejais ypač dažnai pradedama abejoti kilusiomis neigiamomis emocijomis,  kaltinti save išsigalvojimu ir bereikalingu situacijos sureikšminimu. Yra atvejų, kuomet pirmiausia atkreipiamas dėmesys į pasikartojančius nemalonius fiziologinius potyrius (galvos skausmą, pykinimą ir kt.) ir tik vėliau suvokiama, jog šie potyriai susiję su nepageidaujamu seksualinio pobūdžio elgesiu. 2019 m. atliktame kokybiniame tyrime, analizavusiame jaunų suaugusiųjų subjektyviai suvoktą seksualinio priekabiavimo patyrimą, buvo atskleista, kad ši patirtis yra gerokai gilesnė ir sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Moterys, patyrusios seksualinį priekabiavimą, vėliau susiduria su sunkumais romantiniuose santykiuose, yra linkusios riboti savo mobilumą ir iš anksto apgalvoti įprastų ar kasdienių kelionių maršrutus bei blogiausius galimus scenarijus, keičia savo išvaizdą ir taip bando išvengti seksualinio priekabiavimo ateityje. Svarbu suprasti, kad net vienkartinė seksualinio priekabiavimo patirtis gali turėti ilgalaikes pasekmes asmens emocinei sveikatai, ji neretai yra ne kartą iš naujo permąstoma ir pakartotinai išgyvenama.

Susiduriama su problema, kai teisėsaugos sistemos darbuotojai ir dalyviai, sprendžiantys apie aukos parodymų rimtumą, nesupranta seksualinio priekabiavimo aukos patirties specifiškumo. Dargi, baudžiamasis procesas (nors taipogi ir bet koks kitas) reikalauja ypatingai aktyvaus aukos liudijimo, dažnai viešo, priekabiautojo akivaizdoje, keletą kartų ir panašiai. Kaip būtų galima palengvinti šią naštą aukoms? Ar žinote kokių nors teismų, teisingumo sistemos praktikų, taikomų, tarkime, kitose šalyse, kur teisėjai ir teisėsaugos pareigūnai būtu apmokomi, kaip elgtis su seksualinį priekabiavimą patyrusiais proceso dalyviais?

Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė: teisėsaugos sistemos darbuotojai nėra apsaugoti nuo psichologinių gynybos mechanizmų, būdingų bet kuriam žmogui, susiduriančiam su blogio pasireiškimu ir bejėgiškumu. Aukos kaltinimo, nusižengimo sunkumo nuvertinimo tendencija siejasi su trimis psichologiniais mechanizmais: tikėjimu teisingu pasauliu, atribucijos (priežasčių priskyrimo) klaida ir nepažeidžiamumo iliuzija. Žmonės yra linkę tikėti, kad geriems žmonėms nenutinka blogi dalykai, todėl, susidūrę su seksualinio priekabiavimo auka, jie yra linkę ieškoti priežasčių, dėl ko toks negeras dalykas galėjo įvykti ir „randa“ jas aukos elgesyje. Suvokimas, kad pasaulyje nutinka blogi dalykai, kurie nuo tavęs nepriklauso, yra labai gąsdinantis, todėl žmonės linksta gyventi teisingo pasaulio iliuzijoje. Atribucijos klaida atspindi žmonių polinkį pervertinti kito asmens (šiuo atveju, aukos) asmenybės ar kitų vidinių charakteristikų įtaką ir nuvertinti išorinių veiksnių (aplinkybių) reikšmę tam, kas nutinka žmogaus gyvenime. Seksualinio priekabiavimo atveju, situacijos vertintojai (teisėsaugos darbuotojai) ima labiau ieškoti vidinių aukos priežasčių, galimai nulėmusių tokią situaciją. Ir galiausiai, nepažeidžiamumo iliuzija, skirta apsaugoti save, skatina stebėtojus kaltinti seksualinio priekabiavimo auką už tai, kas jai nutiko, vengiant galvoti, kad ir man galėjo taip nutikti, jeigu jau niekas nepriklauso nuo paties žmogaus. Taigi, siekiant palengvinti seksualinio priekabiavimo aukų naštą, visų pirma, būtina dirbti bendrai, su visa visuomene ir silpninti aukos kaltinimo tendenciją. Taip pat labai svarbu dirbti ir su pačiais teisėsaugos darbuotojais, kad jie, visų pirma, suvoktų šiuos savisaugos psichologinius mechanizmus (nes tik tai įsisąmoninus, galima juos keisti), tuomet, būtina lavinti jų empatijos gebėjimus ir kovoti su galimu perdegimu, kuris gali virsti cinizmu aukų atžvilgiu.

Straipsnyje-literatūros apžvalgoje „Seksualinio priekabiavimo problemos sprendimo galimybės Lietuvoje ir pasaulyje“ (2018) teigiate, kad Lietuvoje trūksta seksualinio priekabiavimo problemos sprendimo priemonių, kurios galėtų papildyti kontrolės funkciją atliekančius įstatymus. Kokios priemonės čia turėtos omenyje?

Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė: seksualinio priekabiavimo problema turėtų būti sprendžiama kompleksiškai. Kaip ir sveikatai žalingo elgesio korekcijos atveju, seksualiniam priekabiavimui kelią užkirsti reikėtų pradėti nuo pirminės visuomeninio lygmens prevencijos, t.y., būtina visuomenėje formuoti lyčių lygybės, pagarbos asmeniui nuostatas jau nuo mažumės. Jeigu vaikai dar šeimoje išmoktų, kad kiekvienas asmuo yra vertingas ir gerbtinas, nepriklausomai nuo jo lyties, ir kad su kiekvienu turėtų būti elgiamasi pagarbiai, mokomi įsijausti į kito žmogaus situaciją, atsiprašyti, paprašyti ir t.t., jiems vėliau būtų mažiau būdingas nuvertinantis požiūris, o ir elgesys tam tikros lyties asmenų atžvilgiu. Organizacijų lygmeniu seksualinio priekabiavimo problemos sprendimą palengvintų pagarbaus bendravimo kultūros turėjimas ir puoselėjimas, netoleruotino ir skatintino elgesio organizacijoje įsivardinimas (apimantis ir netinkamo elgesio stebėtojų (angl. bystander) elgesio aprašymą, aiškios tvarkos, ką turėtų daryti darbuotojas ar studentas, susidūręs su seksualiniu priekabiavimu, turėjimas ir laikymasis, nuobaudų sistemos buvimas. Svarbi ir tretinio lygmens intervencija – darbas su linkusiais priekabiauti asmenimis bei efektyvus pagalbos seksualinio priekabiavimo aukoms suteikimas. Deja, bet šioje srityje efektyvių intervencinių priemonių vis dar stokojama ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje.

Kokių dar matytumėte priemonių, gerųjų praktikų, kurios padėtų suteikti pagalbą aukoms, ir užsiimti prevencija?

Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė: seksualinio priekabiavimo patirčių viešinimas, aukos kaltinimo tendencijų visuomenėje mažinimas, seksistinių nuostatų nepriimtinumo stiprinimas, pagarbaus bendravimas propagavimas.

Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Jos basas: įgalinant seksualinio priekabiavimo ir smurto aukas“. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneris – Lygių galimybių plėtros centras. Projektą finansuoja Alumni Engagement Innovation Fund. 

Komentarai (0)
Susiję straipsniai