„Streikas nėra pramoga. Tai nervų karas“ (interviu su ŠMM „apsigyvenusiais“ mokytojais)

Antradienio ryte pora „Gegužės 1-osios“ profsąjungos (G1PS) narių prasmuko į Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) trečią aukštą, Kolegijų salę, pas ją užėmusius streikuojančius mokytojus. Apsilankėme norėdami išreikšti palaikymą, susipažinti ir pabendrauti su protestuojančiaisiais. Mus paskatino ir pasklidę gandai, kad Vyriausybė planuoja į ŠMM pasiųsti policiją išvaikyti ten įsikūrusių streikuotojų.

Policija, visų palengvėjimui, tądien nepasirodė, o mes likome sužavėti ir įkvėpti draugiškos, kovingos ir viltingos atmosferos ministerijos salėje. Pasinaudoję proga, plačiau pakalbinome tris ŠMM „gyventojus“ apie streiką, darbą, gyvenimą ir politiką. Nors mūsų nuomonė nebūtinai sutampa su kalbintų mokytojų, neabejodami palaikome jų protestą ir reikalavimus. Manome, kad išsamiau pažvelgti į situaciją iš streikuojančio mokytojo perspektyvos yra labai svarbu. Portaluose ir televizijose daugiausiai apie ją kalba pirmininkai, ministrai ir jų patarėjai, skraido sparnuotos frazės ir spektakliški kadrai, o erdvės ilgesnei protestuojančio mokytojo įžvalgai atsiranda nedaug. Tuo labiau, kad kiekviename proteste, ypač tokiame plačiame ir Lietuvoje dar neįprastame, svarbūs yra ne tik reikalavimai, skaičiai, derybos ir gąsdinimai, bet ir dažnai pražiūrima organizacinė „virtuvė“ bei žmogiškasis faktorius.

– G1PS nariai

Vytautas Silvanavičius, Žiežmarių gimnazijos matematikos mokytojas, Lietuvos Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininko pavaduotojas.

Kiek metų jau dirbate mokykloje?

Jau pakankamai daug – 35 metų darbo stažas.

Daug. Ir kaip streikuotojas, taip pat esate veteranas, ar ne?

Ir kaip streikuotojas, maištininkas taip pat (juokiasi). Pradėjau streikus 2007 m. Tai buvo tie pirmieji, sėkmingi streikai – tuometiniai reikalavimai didele dalimi buvo įgyvendinti. Po to esu dalyvavęs visuose streikuose, kurie buvo. Kiekvienas streikas duodavo tam tikrą rezultatą, skyrėsi tik dydžiu – vieni sėkmingesni, kiti mažiau. Ir dabartinis jau šiek tiek apčiuopiamų rezultatų duoda, bent jau šiek tiek pažadėta koreguoti etatinį modelį, kuris yra toks iškreiptas, neskaidrus, neteisingas. Dar pažadėta ikimokyklinio ugdymo pedagogams kelti koeficientus. Tam rasta, berods, 30 mln. eurų. Smagu, nes ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas (darželiai ir vadinamieji „nulinukai“) yra labiausiai apleisti.

O kaip dėl dabartinių reikalavimų? Vyriausybė pasakoja, kad nėra pinigų, kad biudžetas jau sudėliotas, kad reikia iš kažko atimti…

Taip, bet tame ir yra pats įdomumas. Padaro ir paskui sako, „na, nuo ko galima paimti?“ Tai gal reikėjo galvoti prieš sudarant biudžeto projektą? Mūsų reikalavimai nėra nauji, kaip kad jie sako – neva mes dabar juos įteikėm ir Vyriausybė per vienuolika dienų turi pakeisti biudžeto projektą. Mus kaltina, kad reikėjo pateikti reikalavimus birželį, nes tada jau rengiamas biudžeto projektas. Į tai mes paprasčiausiai atsakome: skaitykite mūsų reikalavimus. Jie buvo įteikti 2017 m. lapkričio mėnesį. Taigi, 2018 m. biudžetą gal ir sudėtinga jau buvo koreguoti, tačiau projekto rengimas truko visus metus ir tie skaičiai jame galėjo sėkmingai atgulti – nes jeigu iš tikrųjų sieki reformų, tai pasirūpink ir pinigais. Reformos be pinigų – tai tik deklaracija.

Reikalavimai įteikti prieš metus, tik niekas jų neklausė, kol neprasidėjo veiksmai…

Taip. Derybos vyko, šnekos vyko. Gegužės mėnesį dėl tų pačių reikalavimų net buvom surengę įspėjamąjį dviejų valandų streiką. Datos aiškios – reikalavimai įteikti 2017 m. lapkričio 20 d. Dabar jau 2018 m. gruodžio 4 d. Teigti, kad nežinojo, yra tiesiog negarbinga. Mūsų neklausė tol, kol nebuvo imtasi kraštutinių priemonių – protesto akcija virto streiku. Buvo ir mitingų, ir įspėjamųjų streikų, ir derybų. Bet viešoji nuomonė formuojama tokia, neva mes čia visko užsinorėjom netikėtai. Šita ministerijos „okupacija“ kilo iš to paties nenoro kalbėtis su mumis. Buvo etatinis apmokėjimo modelis aptariamas Seimo Švietimo komitete. Po to mes grįžome į ministeriją, laukėm ministrės. Ministrė užtruko Vyriausybės pasitarime, dar kažkur, mums nelabai ir aišku. Sulaukėm jos, berods, prieš keturias ar šiek tiek po ketvirtos. Pradėjome aptarinėti reikalavimus, o ministrė po 10 minučių apsisuko ir išėjo. Gal užimtas žmogus, gal neužimtas – tai mes čia ir pasilikom. Gal ras dar minutę laiko, vėl ateis. Mums dabar laukti, kol jie ras laiko su mumis bendrauti, tada suvažiuoti, tarkim, Andriui [Navickui, LŠDPS pirmininkui] iš Zarasų, man iš Kaišiadorių, kitam iš Klaipėdos labai nepatogu. Todėl mes čia budim ir laukiam derybų. Ateina Seimo Švietimo komiteto pirmininkas, ateina Seimo nariai, su jais aptariam klausimus. Visai patogu, manyčiau; kurgi daugiau mes galim būt, jei ne Švietimo ir mokslo ministerijoj – ne Krašto apsaugos, ne Vidaus reikalų. Visi žino, kur mes esam, patogu mus rasti. Daug ministerijos mes neužimam, tik vieną salę. Skvernelis vadina tai viešbučiu, bet viešbučio sąlygų čia tikrai nėra.

Bet dabar jau gali būt, kad atvažiuos jūsų išvežt policija.

Gali būti ir toks atvejis. Mes nesipriešinsim, bet savo noru irgi neišeisim. Esam taikus sambūris, pasiruošęs bendrauti ir bendradarbiauti, todėl nesuprantu priežasčių mus iš čia mesti. Nei mes inventorių laužom, nei deginam kažką, nei langus daužom… Laukiame derybų. Juo labiau, kad dar ir tariamų derybų, kurios vyko praeitą ketvirtadienį, protokolas nepasirašytas. Civilinis kodeksas, berods, protokolo derinimui numato 5 dienas. Taigi tik ketvirtadienį, gruodžio 6 d., sueis penkios dienos. Mes dar neišsakėme savo pastabų dėl protokolo, dar mums neaiškūs tie pateikti tokie dideli milijonai, per 10 minučių suskaičiuoti – labai jau įdomi skaičiavimo metodika man kaip matematikui. Norėčiau, kad jie pagrįstų tuos skaičius.

Toks jausmas, kad kita pusė nelabai nori derėtis.

Jie nori mus iš jėgos pozicijų iškeldinti – dėl to jiems bus sunkiau su mumis bendrauti. Jeigu jie tikrai siekia dialogo, tuomet noras mus iškeldinti nesuprantamas.

Kodėl, tavo nuomone, mokytojai užsiima streikais ir „okupacijomis“, o kiti sektoriai – mažiau? Kodėl mokytojai Lietuvoje yra stipriausia darbuotojų grupė šiuo atžvilgiu?

Nežinau. Galbūt dėl to, kad mokytojams privalomas aukštasis išsilavinimas. Galbūt dėl to mes daugiau žiūrim, analizuojam situaciją. Antra vertus, jei norim, kad visuomenė būtų pilietiškesnė, mes turim ugdyti pilietiškus vaikus. Mokytojas, kuris pats bijo, neišugdys pilietiško asmens. Todėl į šitą streiką, protesto akciją aš žiūriu dar ir kaip į praktinę pilietiškumo pamoką mūsų mokiniams.  Teorinis dalykas mokykloje yra, jis vadinamas pilietiniu ugdymu, bet sausa teorija yra sausa teorija. Čia vaikams gyvas pavyzdys. Sulaukiam ir vaikų palaikymo, nors viešojoje erdvėje teigiama, neva mes žlugdom ugdymo procesą, kenkiam vaikams, randama tėvų, kurie tą tvirtina. Vaikai atvyko mūsų palaikyti ir prie Seimo, ir prie ministerijos, tai suteikė mums labai reikalingą dvasinę atsvarą. Mes matome, kad absoliuti dauguma mokinių mus palaiko. Tai dar labiau tvirtina, kad einam teisingu keliu. O streikas yra streikas. Be abejo, kai kam sukeliami nepatogumai. Bet reikia nagrinėti ne pasekmes, o priežastis. O priežastis ką tik minėjau. Bėdos keliamos, kad ir, dėl vaikų mažinimo klasėse. Protokolinį susitarimą dėl to dar su A. M. Brazausko Vyriausybe 2005 m. pasiekėm – dėl to skaičiaus, 26 mokinių, kurio ir dabar reikalaujam. Todėl mums reikia sutarties, ne protokolo, tuo labiau be parašų. Sakyti, kad „susitarėm, ko jie čia neišeina“ yra daugiau negu nerimta.

Kaip keičiasi mokytojų skaičius ministerijoje, ar visi pažįstami?

Būna 30, būna 50, bet mums jau nustatė ribas, kad nesusirinktų daugiau. Šeštadienį, kai buvom užrakinti, nusileidom, susitarėm dėl trisdešimties. Susitarėm, kad tai optimalus skaičius, kad neapsunkintume kitų veiklos ir t. t. Daugiau lemia ne kiekis, o pats faktas. Šiaip ne visų bendražygių vardus net žinau, jie keičiasi. Ypač dabar, kai padaugėjo mūsų organizacijoje narių. Va, Elvyra iš Elektrėnų, Aivaras iš kitos Elektrėnų progimnazijos, Lilija iš Klaipėdos. Geografija plati.

Kiek dar dienų čia būsit?

Tai klausimas, į kurį aš turiu atsakymą: nesu ekstrasensas ir negaliu pasakyti, neturiu tų gebėjimų. Tiek kiek reikės. Vieni pranašauja iki Kūčių, kiti iki Velykų…

O kas visgi smagiau – mokyti ar streikuoti?

Nu koks čia smagumas? Visi sako: streikauja – tinginiauja. Streikas nėra pramoga. Tai nervų karas. Dar tokiom sąlygom – ant grindų miegoti – irgi nėra komfortas. Nors ir vadina tai viešbučiu, bet tikrai jis ne penkių žvaigždučių, va pavyzdžiui dušo mes jau kelias dienas nematę…

O kaip čia atmosfera, kaip gyvenimas?

Jaučiama vienybė, vienas kito palaikymas. Kai kurie, išgirdę Skvernelio grasinimus, šiek tiek supanikuoja. Nuraminam vienas kitą. Atvykę muzikantai palinksmina, kovinę dvasią pakelia. Tvirtybė, vienybė jaučiasi.

___________________________________

Lilija Bručkienė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

Pirmas streikas jums?

Taip, pirmas.

Tai gal papasakotumėt, kaip atsitiko, kad normalias mokyklines dienas iškeitėt į ministeriją Vilniuje?

Turbūt atsitiko tai jau gerokai seniau, todėl, kad šios reformos vyksta tikriausiai tam, kad būtų sugriauta viskas, kas geriausia, ir įvestas chaosas, kuris iš mokyklų išvarytų gabiausius ir talentingiausius mokytojus, kurie neapsikęstų ir išeitų dirbti į kitas sferas. Ir išvestų iš kantrybės galutinai. Galim šnekėti ir apie atnaujintas programas, dėl kurių mes kariavom ir niekas mūsų neklausė. Ir apie naujesnius įvykius, pavyzdžiui, apie pailgintus mokslo metus, nesuderintus su egzaminų sesija. Arba kaip lietuvių kalbos mokytojų pareikalavo, kad jie valstybinių egzaminų darbus, kurie šiaip yra valstybinė paslaptis, parsineštų namo ir taisytų vakarais po pamokų. Maždaug po dešimt darbų, tai yra po penkias-šešias valandas papildomo darbo kiekvieną dieną ir tada dar reikia pasiruošti pamokoms, ištaisyti kitus darbus ir vėl eiti į mokyklą – ir taip dvi savaites. Jau tada mes maištavom ir atsisakėm tai daryti. Kiek girdėjau, šiemet vėl bandoma įdiegti tą pačią tvarką. Paskui jau prasidėjo etatinio apmokėjimo miražai, jau nuo pavasario visi šnekėjo, kaip bus blogai. Reforma irgi buvo stumiama buldozeriu. Kai rugpjūčio gale gavau skaičius ir paaiškėjo, kas tai yra, supratau, kad padarysiu viską, kad atsidurčiau šitame streike. Jau rugsėjo ketvirtą dieną, per pirmąsias pamokas aiškinau apie tai dvyliktokams, nes jie jau abiturientai ir turėjo žinoti, kad taip gali atsitikti. Paaiškinau, kodėl aš išeisiu ir kaip jais bus manipuliuojama. Kad tai nereiškia, kad jie man nerūpi, bet taip žiniasklaidoje bus rašoma.

O prieš tai buvot profsąjungos narė?

Ne, nebuvau. Daug sykių dabar deklaravau, kad nepriklausau jokiai politinei partijai. Esu aktyvistė, besidominti politiniais procesais, bet partijos, kurią aš galėčiau palaikyti oficialiai, Lietuvoje nėra. Mūsų mokykloje nebuvo ir jokios profesinės sąjungos organizacijos. Kai paaiškėjo, kad pareina dar viena beprasmiška reforma, turbūt pikčiausia man buvo tai, kiek jai pinigų išleista. Žinau, kiek kainuoja straipsniai laikraščiuose ir kiek jų pasirodė, žinau, kiek kainuoja reklaminiai filmukai, žinau, kiek kainuoja konsultantai ir važinėjimas, IT paslaugos ir t.t. Matydama tą niekinį rezultatą, ateinantį po reformos vėliava, tą sumaištį, destabilizavimą, bendruomenės supykdymą, supratau, kad tai jau viskas. Tai iš esmės yra mokyklos griovimas, o ne reforma. Tada liko techniniai dalykai: atsisėsti prie interneto, susirasti visas profesines sąjungas, išsiaiškinti jų pozicijas, kurios iš jų jau pasirašę sutartis su ministerija – tą veiksmą  laikau mokytojų interesų išdavyste. Taip atradau profesinę sąjungą, kuri nepasirašė, t.y., nepardavė mokytojų vergovei. Buvo aišku, kad ji vienintelė, kuri gali kilti į kovą, buvo aišku, kad reikia būtent prie jos jungtis.

Tai jūs viena iš visos mokyklos streikuojat?

Oi ne, kolegės pasakė: „Gerai, tu suradai, tai tada tu ir tęsk tą kovą, o mes jungiamės“. Beveik visas kolektyvas išreiškė man pasitikėjimą, išrinko mane profesinės sąjungos pirmininke ir mes įstojom, 45 žmonės iš karto. O streikuoja mūsų šiaip apie 55, tai lieka šeši ar septyni mokytojai dirbti.

Užsiminėt apie vaikus – kokia jų ir tėvų reakcija į streiką? Žiniasklaidoje vis pasirodo tėvų, besiskundžiančių, kad vaikai nesimoko ir ugdymo procesas sustojęs…

Iš tikrųjų tai jaučiamas nerealus solidarumas. Dėl ugdymo proceso – reikia atskirti žinias nuo gebėjimų, įgūdžių ir t. t. Tie, kurie šneka, kad sustabdytas ugdymo procesas, šneka iš esmės tik apie žinias. Bet, pavyzdžiui, jei vaikas turi gebėjimą mokytis savarankiškai, jam jokių problemų nekyla. Jeigu šnekam apie literatūros, gyvenimo aktualijų ir istorijos integraciją, tai dabar iš esmės vyksta gyvoji istorija. Ir savo tekstuose, kuriuos rašau į facebooką, duodu užuominas abiturientams į pasaulinės ir lietuvių literatūros kūrinius, jie juos puikiai, manau, iššifruoja. Ugdymo procesas yra labai suintensyvėjęs, šiuo metu kuriama pilietinė sąmonė ir sąmoningumas. Kalbama ir apie rinkimus, ir apie tai, kad mes turime domėtis politiniu gyvenimu ir priimamais įstatymais, išdrįsti pareikšti savo politinę valią ir t.t. Jūs net neįsivaizduojate, kiek palaikymo žinučių iš tėvų, iš dabartinių ir buvusių mokinių sulaukiu. Auklėtiniai man atsiuntė savo giesmę, kurią giedojo bažnyčioje, atsiuntė pernykštį sveikinimą su gimimo diena, siunčia privačias žinutes, tėvai menininkai atsiuntė po spektaklio nusifotografavę palaikymo nuotrauką. Tai tikrai labai sustiprina. Mūsų mokyklos abiturientai pilnamečiai parašė viešą kreipimąsi į Prezidentę, į Seimo narius, į Švietimo ir mokslo ministrę, kuriame deklaravo savo pažiūras ir nuomonę apie susidariusią situaciją. Jų atstovė tą tekstą trečiadienį su manimi įteikė Švietimo ir mokslo ministrei, ir keliems Seimo nariams, moksleivių mitinge jį perskaitė, nusiuntė Prezidentei  ir publikavo spaudoje.

Kokią reikšmę įžvelgiate šiame streike?

Reikšmę turbūt įvertiname atsitraukę nuo jos, kai įvertina laikas. Kai dalyvauji veiksme, tu sėdi amerikietiškuose kalneliuose, kuriuose, duok dieve, užfiksuoti viską, ką jauti, nes kitą dieną užmiršti – aš labai stengiuosi atsikėlusi užfiksuoti vakarykščius įvykius, nes kiekviena diena atneša tiek patirčių, jausmų ir sumaišties, kad tu jau anos dienos net neatsimeni. Viskas taip intensyviai vyksta, kad aš net neatsimenu, kuri dabar gruodžio diena. Kad Lietuvoje vyksta kažkas, akivaizdu, bet mes esam čia, jaučiam palaikymą, bet to, kas vyksta, masto nelabai galim įsivaizduoti.

Kaip atsidūrėte ministerijoje?

Atvažiavome trečiadienį vien dėl to, kad buvome kviečiami diskusijai. Mes įsivaizdavome, kad diskusijos – bent jau derybų paruošiamasis etapas, o gal ir derybos prasidės, todėl buvo sukviesti iš visos Lietuvos mokytojai. Atvažiavome į Seimo Švietimo komitetą, ten praktiškai mums neleido šnekėti, ten šnekėjo Švietimo komitetas: susodintas jėgos pozicijoj sėdi prezidiumas, garbingi ponai, jie šnekasi, o eiliniai mokytojai, paprasti mirtingieji, nelabai gali įsiterpti. Jokių tu ten abejonių, klausimų negali kelti. Tada ministrė atsistoja ir pasako, kad ji nebeturi laiko – čia jos stilius, dabar jau nieko nestebina, tada dar kažkaip truputį trikdė. Pradeda kai kas šaukti: „Gal pasilikit, mes atvažiavom iš visos Lietuvos, pakalbėkit su mumis.“ Tada ji pasilieka kelioms minutėms, mesteli kelias įžeidžiančias mokytojus frazes ir išeina. Supratę, kad situacija sudėtingesnė, atėjome į ŠMM, ten ministrė irgi tik 10 min. pabuvo, tai ėmėme ir pasilikom…

Kaip manote, kodėl mokytojai Lietuvoje yra daugiausiai streikuojantys darbuotojai?

Nes jie turi geriausiai organizuotą profsąjungą, kuri paruošia dokumentus streikui ir suvienija, nes be bendruomeniškumo ir be organizacijos turbūt tai padaryti neįmanoma. Reikia ir teisinių žinių, kad streikas būtų paruoštas teisingai, kad negalėtų tavęs paduoti į teismą ir nutraukti streiko ar jį uždrausti. Mokytojai turi daug profsąjungų; aš tikiuosi, kad po šito įvykio, po šito streiko profsąjungos susivienys. Ateina kritinis momentas, kai tenka apsispręsti, kas svarbiau – garbė ir emocijos ar švietimas. Labai džiaugiuosi, kad kitos mokytojus vienijančios organizacijos – tiesa, ne visos, bet didžioji dalis atsakė sau į klausimą, kas yra svarbiau. Labai džiugu, kad jos lemiamu momentu vis dėlto palaikė mus ir dabar, kai mato, kas vyksta, pačios ruošia dokumentus streikui.

Matome, kad jus palaiko medikai, mokslininkai, solidarumo ratas plečiasi. Kaip manote, galbūt kuriasi kažkoks kitoks solidarumas, grįstas bendresne pozicija, ne tik profesiniu aspektu?

Manau, vyksta fundamentalūs dalykai, bunda ta pilietinė visuomenė, kuri supranta, kad mus jungia panašūs dalykai. Skaudina kai kurių institucijų vadovų požiūris apskritai į žmogų, profesionalą, kuris dirba ne vieną ir ne antrą dešimtmetį ir žino gerokai daugiau, nei politinio pasitikėjimo pareigūnas ar jo sudaryta komanda. Kai jie renkasi kažkokius ekspertus, kurie galbūt specifinių žinių turi žymiai mažiau, kyla nesusikalbėjimo pavojus. Ir jei tie politinio pasitikėjimo pareigūnai ar kiti dirbantys įstaigas kuruojančiose institucijose įsivaizduoja, kad jie tampa visagaliais dievais, kurie nebegirdi eilinių mirtingųjų balsų iš žemės, tada reikia kažkokio sukrėtimo, kad suprastų, kad šalyje negyvena tik kvailiai ir bailiai. Man atrodo, kad toks procesas šiuo metu ir vyksta.

Sakote, kad už profesionalo darbą yra mokamas per mažas atlyginimas, o kaip, tarkim, yra su kasininkėmis, valytojais, ar neišeina taip, kad jei dirbi neprofesionalų darbą, tai ir mažas atlyginimas tampa pateisinamas?

Ne, nesąmonė, kiekvienas turi gauti deramą atlyginimą už savo darbą. Aš, pvz., galiu mokyti vaikus, bet visiškai nemoku gaminti maisto; tas žmogus, kuris gamina maistą, vertas tokios pats pagarbos, kaip ir tas, kuris moko vaikus. Čia mes šnekame apie pagarbą žmonėms. Kokia bebūtų profesija, kiekvienas profesionalas yra profesionalas, klausimas – kiek konkrečių gebėjimų, kompetencijų jis turi, kad jo nebūtų galima pakeisti kitu žmogumi. Šnekant filosofiniam lygmeny, o gal ir buitiniam – nei vienas nenorėtumėm eiti pas prastos kvalifikacijos gydytoją, pvz., chirurgą, ir turbūt nei vienas nenorėtumėm atiduoti žemos kvalifikacijos mokytojui savo vaiko auklėti. Mes turime apsispręsti, kas yra valstybės prioritetas ir kiek gali kiti žmonės tuos specialistus pakeisti viename ar kitame darbe, ko mes norime – jei mes norime kažko kokybiško, tai pigiai nebūna, jei mes norime pigaus, tai tada atleiskit, bet neišeis labai kokybiškai. Kai mes atsakysime sau į klausimą, kas yra mūsų prioritetas – pigiai ar gerai, visa kita susidėlios pakankamai greitai.

Mokytojo profesijoje dirba 83 proc. moterų, tarp medikų kitas akcentas – daugiau uždirbantys chirurgai daugiausia yra vyrai, o mažiau uždirbančios slaugės – moterys. Ką galvojate apie lyčių pasiskirstymą, apie valstybės požiūrį, kai tam tikros profesijos yra nuvertinamos, nes jos „moteriškos“?

Manau, šita bėda yra didžiulė. Žinau ne vieną ir ne du atvejus, kai labai gabios medikės nerado vietos Lietuvoje. Nebūtinai chirurgai turi būti vyrai, o mokytojos – moterys. Kaip bebūtų, dar yra tas skeptiškas ir ironiškas požiūris į moteris tose profesijose, kuriose dominuoja vyrai. Nebūtinai jie dominuoja dėl to, kad yra gabesni ar geresni profesionalai, jų startinės pozicijos yra turbūt geresnės. Manau, turėtumėm labai daug talentingų mokytojų vyrų, jei jie iš savo profesijos galėtų išlaikyti šeimas. Kol kas taip nėra. Tuomet moteris turi išlaikyti šeimą dirbdama kažkur kitur, bet ir vėl – dažnai mūsų dar mąstymas toks, kad vyro savivertė nuo to menkėja. O jei ateina dirbti į mokyklas, vyrai dažnai renkasi administracinį darbą, o mums reiktų tiesiog talentingų mokytojų. Užmokesčio problema didžiulė, jei jis būtų toks, kad vyras galėtų ramiai dirbti ir uždirbti tiek, kad svarią dalį neštų šeimai, padėtis keistųsi. Kalbant dar plačiau – pavyzdžiui, pas mus atėjo dirbti mergina, ką tik baigusi universitetą, dirbo metus, pasibandė, nusprendė, kad nori būti mokytoja. Paskui ji rašė ir guodėsi- artimųjų, giminaičių, pažįstamų reakcija, kad ji lieka dirbti mokytoja, buvo baisi – jai reiškė užuojautą, ją įkalbinėjo dar pagalvoti, ar tikrai to nori, gal tegul nežlugdo savo gyvenimo ir panašiai… Daug dar tokių problemų mokyklose.

Tuomet galbūt įsivaizduojate moterų streiką? Jei vyrai nesirenka šios profesijos, nes atlyginimo nepakanka išgyvenimui, tuomet moteris net ir dirbdama išlieka nuo kažko priklausoma?

Visada sakiau, kad didžiajai daugumai mokytojomis dirbančių moterų tiesiog vyrai leidžia savanoriauti ir užsiimti hobiu, nes tai nėra tas indėlis į šeimos biudžetą, kuris galėtų būti labai reikšmingas. Ne minimumas, bet jei šnekėtumėm apie mano 7 metus mokslų, kvalifikacijos kėlimą, kasdieninį domėjimasi kultūra, literatūra, politikos tendencijomis, kad galėčiau šnekėti pačiomis įvairiausiomis temomis su vaikais, šita investicija į save iš tikrųjų turėtų būti verta pagarbos – ne tik moralinės, bet kad nereikėtų mokytojai  skaičiuoti centų atėjus į parduotuvę. Man nereikia kol kas, nes mano vyras ne mokytojas (juokiasi), dėl to aš galiu gerokai laisviau gyventi. Tokių žygių, kuriuos darau, nepadaryčiau nei už 100, nei už 200, nei už 500 eurų, žymiai platesnis mūsų streikas ir filosofija negu pinigai, bet iš esmės yra ir tokia bėda.

Paskutinis klausimas – kokios svajonės kyla bestreikuojant, ko labiausiai norėtumėt pasiekti?

Labiausiai norėčiau kad kuo greičiau būtų pasirašyti tie dokumentai, kurie man leistų kuo greičiau išeiti iš šitos įkalinimo vietos ir galbūt dar ilgai, ilgai į ją negrįžti. Šitas streikas parodė – jei žmogus turi idėją, jei gali leistis į avantiūrą gerąja to žodžio prasme – tada gali pasiekti nepasiekiamų dalykų. Su mumis niekas nesišnekėjo daugiau nei metus. Iš to, kaip sunkiai priima permainas, kaip sunkiai pripažįsta klaidas, aš suprantu, kad niekas ir nebūtų su mumis šnekėjęs net jei būtume mėnesį streikavę. Labai norėčiau palinkėti ir turiu svajonę, kad mokytojas iš esmės atsitiestų. Kad mokytojas suvoktų, jog išties dirba prestižinį darbą, kad yra vertas pagarbos, gali drąsiai pasakyti savo nuomonę, o nevertas pagarbos yra tas, kuris jį persekios už jo nuomonę. Manau, kad prie mokytojo prestižo mes prisidėjom gerokai daugiau nei valstybės apmokamos programos. O visai visuomenei… Jūs turbūt supratote – jei ne visuomenės palaikymas, tai mus būtų per pora parų iš čia išgabenę mažiau ar daugiau brutalia smurto forma ir niekas nebūtų pasipiktinęs. Turbūt tai, kad labai greitai sureagavo visuomenė, kad labai greitai atsirado palaikymas, rodo, kad pribrendome realiems pokyčiams, ir mes tiesiog atsidūrėme tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Galbūt jei ne mes, po pusmečio, po metų būtų atsiradęs kažkas kitas. Norėčiau palinkėti eiti balsuoti, skaityti įstatymus. Jei kažkuri visuomenės dalis sako, kad jai yra blogai, palaikykit. Žinoma, reikia pasigilinti, ar tikrai blogai, kad jumis nebūtų pasinaudota, reikia išmokti kritiškai vertinti ir atsirinkti informaciją. Bet jei įsitikinat, kad tikrai blogai ir kažkas prašo pagalbos, būtina padėti vieni kitiems. Nesvarbu ar tai medikai, menininkai, bibliotekininkai ar parduotuvių darbuotojai. Jei kažkam blogai, visa visuomenė turi suskubti jiems į pagalbą. Daugiau solidarumo. Nors dabar jau jo yra, dabar jau viskas gerai, tik reikia nepaleisti ir neužmigti toje ramybės būsenoje neva „mes jau laisvi“, nes iš tikrųjų dar toli gražu.

_____________________________________

Elvyra Kasperavičienė, Elektrėnų Versmės gimnazijos lietuvių kalbos ir teatro mokytoja

Pirmasis jūsų streikas?

Pirmas, ir labai toks įspūdingas, bijau, kad gali patikt (juokiasi). Ne, palaukit, meluoju – esu dalyvavus kažkada A. Jurgelevičiaus (LŠPS) streike, mes tada pasėdėjom mokykloj koridoriuj reikšdami savo poziciją, irgi ten buvo dėl atlyginimų reikalai, bet tai buvo  labai  formaliai, o čia jau toks… su polėkiu streikas. Iš tikrųjų reikia suvokti, iš kur polėkis atsiranda. Polėkis atsiranda iš begalinio tikėjimo neteisybe, iš suvokimo, kokia tai neteisybė; tada tu jautiesi toks teisus ir toks stiprus, kad tau niekas nebaisu. Tada atsiranda ir ironija, ir juokas, ir argumentai- viskas kartu.

Tad kaip atsirado polėkis į ministeriją užeit ir pasilikt kuriam laikui?

Aš esu absoliučiai, visiškai, iki kaulų smegenų mokytoja. Apskritai esu apolitiška visiškai, visą laiką galvojau, kad profsąjunga – ne mokytojo draugas, man taip atrodė – dirbti ramiai savo darbą ir džiaugtis tuo, ką darai. Dirbu su labai gera administracija, man pakanka jų, jie mane gina, man visą laiką atrodė, kad profsąjungos labiau sau „bonusus“ dedasi, „piarą“ darosi. Bet kai su valstybinėm įstaigom visiškai nesusišnekam, tai taip ir atėjom iki šito streiko. Ir aš čia atsidūriau taip labai įdomiai. Streiką mano gimnazijoje inicijavo būtent LŠPS nariai. Viena mano kolegė atėjo ir sako savo gimnazijos profsąjungos pirmininkui – aš noriu streikuoti.Profsąjungos pirmininkas sako – palauk, neskubėk, mes pakviesime LŠPS  pirmininką A. Jurgelevičių pasikalbėti – jis iš Elektrėnų, vietinis. Jis labai maloniai sutiko ateiti, o mūsų gimnazijos kolektyvas yra labai vieningas, žmonės pakankamai protingi, visi domėjosi, kas vyksta. Ir jis negalėjo nieko mums konstruktyviai paaiškint. Viskas, ką jis aiškino, buvo tik prieš jį. Prie streiko būtų prisijungę tik kelios mokytojos, bet kai jis atėjo, visi suprato, kad dabar tai jau tikrai reikia streikuoti.

O ką jis tokio pasakė?

Čia ir buvo problema, kad jis nieko negalėjo pasakyt. Aiškina, kaip skaičiuot valandas, – niekam neaišku. Aiškina, kad etatinis modelis yra puikus – niekas netiki. Ką jis bepasako, niekas mūsų neįtikina, mums dar labiau kyla nerimas, pyktis, mes tada suvokiam, kad iš tikrųjų čia yra blogai, labai blogai. O kadangi aš labai myliu savo darbą, darbšti esu ir organizuota – jei reikia, galiu greitai ir operatyviai viską padaryt. Tai sakau tai mokytojai, kuri užvirė visą šitą košę – okei, tvarkom dokumentus; ji sako – gal gali tu tai padaryti? Greitai, iš karto, tą pačią dieną po to posėdžio, suradom Vytauto Silvanavičiaus kontaktus, paskambinom. Sako – rytoj atvažiuoju, rinkit mokytojus, išsiaiškinam viską, pasirašom stojimą į profsąjungą ir jūs galit po penkių dienų pradėt streikuot. Taip ir buvo. Sėdėjom 36-iese, atvažiavo Vytautas, viską mums paaiškino. Mes jau buvom dokumentus atsišvietę, tą pačią minutę, jam išėjus, viską užpildėm, nuskanavom, tik negalėjom tą pačią dieną teikti direktoriui prašymo dėl streiko, tai įteikėm iš ryto kitą dieną. Ir viskas, suskaičiavom penkias dienas, suderinom veiksmus su administracija ir išėjom į streiką.

Kaip aš čia atsidūriau? Galvojau, kad bus vietinės reikšmės mano veikla, dabar ji jau tapo respublikinės reikšmės. Šiaip neplanavau važinėt po posėdžius, galvojau – streikuosiu mokykloj, bet kadangi esu iš Elektrėnų, kadangi kūriau profsąjungą, man paskambino Andrius (Navickas): „Gal jūs galėtumėte atvažiuoti ir paliudyti ministerijos posėdyje, kad savo noru perėjote į mūsų profsąjungą, nes jie visi sako, kad tai yra netiesa.“ Atvažiavom kartu su profsąjungos nariais ir aš pradėjau klausyti, kas vyksta, pradėjau garsiai kalbėti, sakyti, kaip man atrodo. Mane tada jau ‚užnešė‘, jau negalėjau likt abejinga tam, kas čia vyksta. Ir kai mane ‚užnešė‘, ėmiau visur dalyvauti, nes tiek buvo melo, tiek buvo imitacijų… Iš tiesų mokytojai buvo linkę kalbėtis. Mes nebuvome tie, kurie atėjo ir sako „viskas blogai, einam streikuot“. Aš asmeniškai, kai prasidėjo etatinio modelio svarstymas, galvojau – koks skirtumas, koks tas apmokėjimas. Gerai, vadinsis „etatinis“: man svarbu, kad nesumažėtų atlyginimas, o dar sako, kad ir padidės, tai mane visai tenkina. Tada pavasarį gaunam ministerijos prikurtas skaičiuokles, aš pradedu jomis skaičiuoti ir man išeina mažesnis atlyginimas. Aš [kolegoms] sakau, klausykit, aš lituanistė, gal aš skaičiuot nemoku? Tada pradeda kiti mokytojai skaičiuot – žiūriu, kad ir aš taip pat skaičiuoju, ir daug kam nesueina skaičiai. Tada mes pradedam kalbėtis: buvo sukurtos konsultacijos, samdė ir studentus teisininkus, skambinama buvo tiems studentams, ir jie aiškindavo – ir vis tiek niekam neaišku. Žodžiu, tokia sistema klampi, kad niekam niekas neaišku. Gali aiškintis kiek nori, bet prieisi tašką, kur vėl bus neaišku. Tada pradėjau stebėt visas televizijos laidas. Vyras juokėsi, kad aš ruošiuosi į Seimą. Visas laidas peržiūrėjau apie etatinį apmokėjimo modelį, kur dalyvavo ministrė, kur dalyvavo Andrius. Aš dar nesupratau, kad man labai norisi būti profsąjungoje, aš tik stebėjau, kas čia vyksta. Visą laiką buvau toj pusėj, apie kurią Andrius kalba – ir aš taip jaučiu, ir aš taip suprantu. O ministrė, tai ką ji… Kai ji pristatinėjo Seime šitą etatinį modelį, aš klausiau ir galvojau – šneka ji tai puikiai. Seime sėdi daugiausiai žmonių, kurie nėra pedagogai, tai juos tikrai buvo galima įtikinti sklandžia ir argumentuota kalba, kur skaičiai visi sudėlioti. Tačiau aš kaip pedagogė klausau ir suprantu, kad neveikia šita sistema mokykloj, netinka.

Sakot, kad labai mėgstat dirbti. Bet daug kas įsivaizduoja, kad streikas tai poilsis…

Oi. Oi, žinokit, patikėkit… Kai aš čia, tai dar ramesnė, bet kai grįžtu namo… Kai prasidėjo streikas ir derybos jau vyko, aš čia buvau visą dieną, visą vakarą. Grįžau namo vienuoliktą, žiūrėjau derybas tiesiogiai. Kai pamačiau, kuo jos baigėsi, aš taip pradėjau verkti, raudojau atsisėdus. Grįžo mano dukra antrą valandą namo, klausia, ko verkiu. Sakau – esu visiškoje neviltyje. O mano šeima – vyras teisininkas, dukra protinga mergina, teisę studijuoja. Jiems atrodė, kad aš truputį perdedu… Ir tada man trūko nervas [kantrybė]. Aš jai sakau: „sėsk, vaikeli, į fotelį, tu manęs dabar klausinėk. Aš tau neaiškinsiu, dabar tu užduok klausimus“. Ji manęs klausia, ar būtų galima pažiūrėti derybų įrašą. Sakau, taip. Ji peržiūrėjo įrašą ir sako, „rytoj aš važiuoju į mitingą“. Jei kalbėt apie tai, kaip aš jaučiuosi… Patikėkit manim, aš turiu tiek gražių projektų. Mielai būčiau mokykloje ir daryčiau gražius darbus, o dabar turiu sėdėti čia… Teigiama, kad kai kurie mokiniai nuo šito streiko labai kenčia. Tačiau mano dvyliktokai sako: „mokytoja, kokios vyksta mūsų pamokos!“ Žinot, ką padariau. Mano grupė gudri, daviau jiems atšviestas užduotis. Paskyriau tris moderatorius-mokytojus, jiems daviau tą pačią medžiagą su atsakymais. Man užėjus į mokyklą jų klasės draugai sako: „mokytoja, tik nesijaudinkit, tokios pamokos vyksta! Ateina draugai taip pasiruošę, tokios efektyvios pamokos, žinokit, beveik kaip su jumis“. Įsivaizduokit, kokia nauda kai vaikai vieni kitiems aiškina – tam vaikui, kuris klauso draugo aiškinimo, yra įdomu, nes naujo mokytojo naujas ir požiūris, strategijos ir autoritetas. Dabar jo draugas jam aiškina. O tas vaikas, kuris moko kitus, išmoks tris kartus daugiau nei klausydamas manęs. Iš tiesų šitas streikas duos daugiau naudos nei žalos.

Tai ir norėjau išsiplėst ir paklaust – jei staiga streikas baigtųsi super nuostabiai ir jūs galėtumėt pakeisti švietimo sistemą pagal save, kaip ji veiktų? Kaip keistųsi apmokėjimai, mokymo procesas?

Mokytojų atlyginimai yra juokingai menki. Jei nuolat eini į pamokas apsirengusi rūbais iš labdaros parduotuvių, tai nėra normali situacija.  Galvoju, kad atlyginimai, žinoma, turi būti didesni, čia mes tą ir transliuojam. Jei apie programas ir ugdymo procesą, tai kaip tik vakar diskutavom ministerijoje apie tai. Beje, kai kas sako, kad ministerijoje esam nepageidaujami – mes trečiame aukšte esam  labai pageidaujami, vakar keturios ministerijos darbuotojos tiesiog mane grobstė ir bandė su manim išsiaiškinti įvairius mokyklai svarbius klausimus. Aš bandžiau joms patarti, kalbėjomės, bandėm ieškoti sprendimų. Jei ką keisčiau mokykloj, tai labiausiai programas. Ir vėl jie kalba apie atnaujinimą programų, bet kalba ne taip, kaip aš įsivaizduoju. Pirmiausia – mokykla jau nebesupranta, kokį mokinį formuoja. Kokį mes mokinį auginam? Koks yra XXI a. mokinys? Mes gyvenam pagal XX a. vidurio situaciją. Apskritai švietimo sistema turi keistis, ir programos turi keistis, ne kažką nukirpti ar kažką pridėti, bet iš viso sėsti ir kalbėti apie visiškai naujas ugdymo strategijas…

Kuo yra ypatingi mokytojai, kad jie, ypač palyginus su kitų profesijų atstovais Lietuvoje, dažnai užsiima protestais ir streikais?

Nepasakyčiau, kad mes labai dažnai streikuojam.

Aš irgi nesakyčiau, kad dažnai, bet palyginus…

Aš tai daugiau dirbu, nei streikuoju – daugiau nei 99 procentus laiko dirbu ir likusią dalį streikuoju. Kodėl mes streikuojam? Pirmiausia todėl, kad mokytojai yra pakankamai drąsūs kalbėti. Tokia profesija. Jei mes ateisim į klasę be pozicijos ir be tikėjimo tuo, ką sakom, mus mokiniai nušvilps tą pačią minutę. Aš nuolat skaitau paskaitas, nuolat esu ant scenos. Turbūt todėl esam drąsesni negu kitų profesijų žmonės.

Na bet, pavyzdžiui, akademikai irgi knygučių skaitę, irgi moka kalbėt, bet jiems organizuotis sekasi kur kas sunkiau…

Gal jie yra kultūringesni žmonės. Dar aukštesnio intelekto, tai jiems iš viso labai baisu suvokti, kad reikia taip daryti, taip nusižeminti, prieiti tokią ribą, jiems turbūt net sunku suvokti, kad jie turi tuo užsiimti. O mes va dar kažkiek suvokiam, nes dar nesam tokio „aukšto intelekto“. Nežinau, intelektas kartais gal kenkia. Šiom dienom girdėjom, kiek uždirba dėstytojai, tai šiurpas per nugarą nubėgo. Mane šokiravo Seimo pirmininko žodžiai, kad jei mokslininkai uždirba mažiau už mokytojus, tai ko tie mokytojai nori. Čia tai buvo smūgis, kai akademinės bendruomenės žmogus galvoja, kad normalu taip pasakyti… Matyt, tokios įtampos viduj, kad žmogui jau gynybinė pozicija įsijungia ir argumentai tampa nelogiški.

Paminėjot kultūros, kultūringumo sąvoką. Atrodo, mokytojams ji irgi svarbi. Tokiose situacijose, kaip šis pasilikimas posėdžių salėj, kaip yra su „kultūringumu“?

Iš tikrųjų mes neturėjom kitos išeities. Aš net kanclerio paklausiau kažkurią dieną, kaip manot, buvom taip suplanavę, ar tai įvyko netikėtai? Sako, „norėčiau tikėti, kad netikėtai“. Tikrai mes šito neplanavom, atėjom iš tiesų su žinia, kad viskas, mes neturim laiko laukti, mūsų vaikai neina į mokyklas, mes jaučiame begalinę atsakomybę. Jei ŠMM to nejaučia, jei Vyriausybė nejaučia: labiausiai mums rūpi mūsų vaikai, ir jau buvo tokia riba kai nutarėm, kad neišeisim tol, kol ministrė nepradės su mumis kalbėtis. Nes jie nesikalba visai, visiškai atsiribojo, imituoja derybas. Tada ministrė atėjo ir, pralaikiusi mus čia penkias ar šešias valandas, pabuvo čia tik dešimt minučių, pakilo ir išėjo. Mums tapo aišku, kad dabar tai jau tikrai lauksim. Likom laukti ir tikėjomės, kad ji vis tiek dar tą pačią dieną atvažiuos ir kažkaip spręsis šita problema. Ji nepasirodė, mes likom nakvot. O kai likom nakvot, patiko ir užsibuvom, ir ką dabar?

Kaip manot, kokia visuomenės nuomonė apie šitą streiką?

Manau, kad labai įvairi. Situacija aiški tik tiems, kurie domisi ir gilinasi į švietimo problemas. Tie, kurie nesidomi kaip viskas vyko, nuo ko viskas prasidėjo, kas kalbėjosi su kuo, kas nesikalbėjo, vienareikšmiškai mano, kad mokytojai yra tinginiai, kad nenori dirbti. Jie mano turbūt taip pat, kaip gerbiamas premjeras: kad norim nedirbti ir daug uždirbti. Dar kartą priminsiu, kad ne vien pinigai čia yra klausimas. Reikia susipažinti su reikalavimais. Labai džiaugiuosi, kad ikimokyklinio ugdymo pedagogams pakėlė atlyginimus, kad nors kažkam; bet vėlgi, įžvelgiu vieną labai paprastą dalyką, nes aš klausiu – o kodėl ikimokyklinukams? Kodėl ne mokytojams? Supratau aiškų loginį sprendimą – jie labiausiai bijo, kad bus uždaryti darželiai. Jei darželiai bus uždaryti, tėvai turės samdyti aukles, patirs finansinių nuostolių ir gali tekti turėti reikalų su teismais.

Iš čia ir kitas klausimas – streikas yra toks dalykas, kuris šiek tiek sutrikdo visuomenės gyvenimą, parodo problemą ir tada jau tenka ją spręst, nebeturi kito pasirinkimo. Bet štai kažkodėl paplitusi nuostaba, kad streikas kažkam pradeda trukdyti. Kokia jūsų nuomonė apie tokią reakciją?

Labai normalu. Manau, kad jei nebūčiau šiandien čia, toje pozicijoje, kurioje esu, net nežinau, kaip reaguočiau į tai, kas vyksta. Nes kai nesi toj virtuvėj… Streikų praktikos ir tradicijos Lietuvoj nėra, žmonėms iš tikrųjų šokas, kas čia vyksta, ką tie mokytojai sau leidžia, kaip jie elgiasi. Aš labai gerbiu tų žmonių nuomonę ir tik noriu pasakyti, kad patikėkit manim – ypač kreipiuosi į savo mokyklos tėvus, jie žino turbūt, kiek aš atiduodu gimnazijai, kiek stengiuosi dėl savo bendruomenės ir kaip myliu savo bendruomenę, – tikiu, kad jie tiki manim ir supranta, kad jeigu jau aš čia ir užsiiminėju šita politika, tai iš tikrųjų situacija yra bloga ir tai jau nebėra žaidimas ar manipuliacija.

O būtent, kaip yra su politika?

Mano vyras teisininkas liepė stebėti pirmininką Andrių Navicką. Sako: „Bijau, kad nebūtumėt taikiniu  politikams siekiant labai konkrečių tikslų.“ Kai pamačiau Andrių, kai pradėjau susipažint su komanda- tokie visi jie man sielos draugai pasirodė, patikėjau jais, o paskui jau kai pradėjo važiuot politikai mus lankyti, intensyviai stebėjau, kaip Andrius su jais bendrauja, ir man kol kas įtarimų, kad čia susiję su kokiomis nors politinėmis partijomis, nekyla. Jei kiltų tokių įtarimų ir aš nors akimirką pajusčiau, kad mes esam įkaitai, manęs čia tą pačią minutę neliktų. Iš profsąjungos išstoti yra tiesiog juokas, nueiti pas buhalterę ir pasakyti „prašau nuo kito mėnesio nepervesti mano 1% į LŠDPS sąskaitą“, ir viskas. Vienareikšmiškai sakau, jei aš tik sužinosiu – o aš gi negaliu žinoti, aš čia dar tik trečia savaitė…

Per tris savaites gal pasimatytų?

Gal, o gal ir ne, nes politikoj tokios manipuliacijos, niekad nesuprasi. Bet tokioj įtemptoj situacijoj, manau, gal jau būtų pasimatę. Tai aš kai kūriau Vievyje profsąjungą…

Vievyje?

Vievyje. Šalia mano savivaldybės esanti gimnazija irgi norėjo įkurti profsąjungą, o aš turiu visus dokumentus ir buvom ką tik įsikūrę, tai pasakiau jiems, kad atsivešiu visus dokumentus ir jiems padėsiu. Tai aš jiems ir sakau – nežinau, kad negaliu guldyt už visus galvos, aš nežinau, kur aš įstojau, tik žinau, kad aš noriu streikuot, norėdama streikuot aš turiu būti šitos profsąjungos nare, todėl ir įstojau. Bet sakau, iš pirmo žvilgsnio žmonės labai simpatiški ir atrodo, kad mąsto kaip ir aš, bet apskritai laikas parodys.

Mokytojų profsąjungų daug…

Penkios, man atrodo. Jau pradedu atpažinti lyderius.

Kaip manot, per daug ar per mažai?..

Aišku, kad per daug. Manau, profsąjungų susiskaldymas rodo, kad iš tiesų yra lyderių, kurie siekia savo interesų. Pvz. kalbėdama apie LŠPS, A. Jurgelevičiaus profsąjungą, vienareikšmiškai, drąsiai galiu sakyti, kad tai yra profsąjunga, kuri atstovauja ministerijos interesus. Kuria žmonės profsąjungas dėl įvairių priežasčių. Man tikrai buvo sunku patikėti, kad profsąjunga gali ginti iš tikrųjų, nuoširdžiai žmogų. Ir štai dabar matau, kad gali, tikiu aš LŠDPS, ir ką dabar padarysi.

Gal tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje mažai žmonių dalyvauja profsąjungų veikloje?

Taip. Iš tikrųjų, jei būtumėm viena profsąjunga, iš karto būtų išėję 500 mokyklų streikuoti, nes beveik visose, kuriose pažįstu nestreikuojančių, jiems irgi yra blogai, bet dėl kažkokių objektyvių ar subjektyvių priežasčių žmonės tiesiog nepasiryžta streikui – ar profsąjungai ne tai priklauso, ar nežino, kaip susitvarkyt dokumentus, ar administracijos spaudimą patiria, ar jaučiasi nesaugūs dėl savo amžiaus jau priešpensijinio. O dabar jau kai šita banga nuvilnijo, netyla telefonas, žmonės skambina, sako: „Jaučiamės blogai, ką mums daryti, kaip čia mes atrodom, jūs čia taip darot, o mes kaip kokie kiaulės sėdim namie.“ Man kilo mintis, kad galim peticiją sukurti – nestreikuojančių mokytojų pritarimas streikuojantiems. Nežinau, pati nemačiau, bet sako, kad žmonės masiškai pasirašinėja.

Paskutinis klausimas tradiciškai apie ateitį: tai dabar jau kad įmerkėt kojas į šitą veiklą, teks ją tęsti?..

Kol kas aš tikrai čia būsiu, man čia labai patinka. Dabar kai baigsis čia viskas ir grįšiu į savo mokyklą, išsiaiškinsiu visus LŠDPS gimnazijos finansinius dalykus, kaip aš turiu juos valdyti, kaip elgtis, ką galiu, ko negaliu, manau, būsim šitoj profsąjungoj tol, kol ji mus tenkins, kol atstovaus tinkamai. O kai jau netiks, tai aš paraginsiu ir savo narius išeit, jei netikėsiu tuo, nes jie mane išsirinko pirmininke, vadinasi, aš arčiausiai matysiu tuos dalykus ir tą žinią transliuosiu – o žmonės laisvi rinktis.