Spalį prasidėsiantis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ žiūrovams pristatys specialią dokumentinio kino programą „Kokia tavo istorija?“ skirtą diskrimacijos temai. Siekdami atskleisti įvairias diskriminacjos formas, kviečiame skaitytojus dalintis savo istorijomis ir padėti kitiems peržengti tylos ribą. Šiandien kviečiame susipažinti su Laurynos studijų laiku prisiminimais.
Iš tikro tai nežinau, kaip čia profesionaliai aprašyti tai, ką visuomet vadindavau „papų istorija“. Tuo metu man buvo 22-24 metai, t.y. 8-10 metų atgal. Studijavau didmiestyje, universitete, neakivaizdiniu būdu. Buvau tikriausiai trečiakursė ar ketvirtakursė. Nebepamenu tikslių aplinkybių, tačiau vieno dalyko dėstytojas išsiskyrė savotiškumu. Jau nuo pirmų paskaitų mums dėstydavo dalyko teoriją susiedamas viską su sekso pavyzdžiais. Jau nuo pirmų paskaitų tyliai kikendavome visi, o garsiai stebėdavomės, kaip toks dėstytojas gali dėstyti universitete.
Dėstytojas iš karto pasakė, kad pas jį egzaminas bus „kitoks“. Turime kruopščiai užsirašinėti ką jis kalba, konspektuotis. Egzamino dieną visi turėsime eiti pas jį individualiai atsakinėti žodžiu, su savimi turėti konspektų sąsiuvinį, kurį jis skaitys, o studentas stovės šalia. Kaip ir visi studentai, pradėję pažintį su nauju dėstytoju, pasidomėjome apie jį jo buvusių studentų – kaip vyko egzaminas, ar labai „spaudžia“, ar „kirvis“ ir pan. Sužinojome, kad merginos, kurios turi didesnes krūtines, neturi ko jaudintis, nes egzamino balą lems tik krūtinės dydis. Kadangi šioje srityje turiu kuo pasididžiuoti, todėl šmaikščiai nusijuokėme su kurso draugėmis, kad aš tikrai gausiu dešimtuką, o visos kitos grupiokės net neišlaikys egzamino. Nors ir žinodama kaip vyksta egzaminas, kruopščiai mokiausi, kad neįvyktų nemalonių staigmenų pasikliaujant tik savo „grožybėmis“.
Egzamino dieną viskas vyko tiksliai taip, kaip ir manėmė – nueina po vieną, dėstytojas sėdi, tu stovi prieš jį. Jis niekur kitur nežiūri tik tiesiai į krutinę. Dėl viso pikto su grupiokėmis sutarėme, kad aš eisiu paskutinė, nes įvertindamos egzamino vykdymo eigą supratome, kad visoms reikės perlaikyti, jei aš eisiu pirmoji.
Ėjau „atsakinėti“ paskutinė. Gal ir gerai, tokiu būdu merginos gavo 8, 7, 6. Nebuvo „sutriuškintos“ sausai. Merginos dar prasisagstė sagutes, kad iškirptė didesnė matytųsi, bet 10 negavo… Aš nuėjau paskutinė, visos net kvapą sulaikiusios žiūrėjo. Buvo labai nemalonu suvokti, kad dėstytojas žiūrėjo tik į mano krutinę, jis nieko neklausė, neva vartė mano sąsiuvinį, mane ėmė juokas, stengiausi priimti kaip „bajerį“, žaidimą su grupiokėmis, žinant, kad mano laimėjimas garantuotas. Nors jauku nebuvo, gal net šlykštu suvokti, kad dėstytojas nurenginėjo mane akimis.
Gavau 10. Labai džiugu, kad mano krūtinė buvo įvertinta universitete, tačiau studijavau ne „papų“ dydį. Dabar nusijuokiu, tačiau buvo tokių merginų, kurios tikrai labai mokėsi daug ir sunkiai, kad studijuotų aukščiausiais balais, o balas nuo žinių visiškai nepriklausė. Niekada nesureikšminau egzaminų balų – ar 10, ar 5 – domėjausi tik tuo, kas tikrai mane sudomindavo, svarbiausia buvo neturėti skolų. Šiandien nuoskaudų nejaučiu, bet labai gerai suprantu kitaip manančius.
Lauryna
Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ ir Lietuvos žmogaus teisių centras kviečia dalintis savo istorijomis ir siųsti adresu: manoistorija@nepatoguskinas.lt.
Jei manote, kad susidūrėte su diskriminacija, siūlome kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Skundą galima pateikti užpildant skundo formą internete, išsiuntus ją įprastu ar el. paštu, faksu ar tiesiog atnešus į Tarnybos būstinę. Daugiau informacijos: http://www.lygybe.lt/lt/skundai
