Svarstymai įteisinti registruotų partnerysčių institutą kelia daug diskusijų. Tačiau teisininkas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantas Eimantas Kadys teigia, kad dabar nesusituokusių porų apsauga palikta likimo valiai. Anot jo, šiuo metu nėra jokio teisės akto, kuris reglamentuotų bendrą asmenų gyvenimą nesudarius santuokos.
Kas yra partnerystės institutas ir kuo jis skiriasi nuo santuokos instituto?
Bendriausia prasme Partnerystės institutas yra suprantamas kaip dviejų žmonių gyvenimas kartu nesudarius santuokos, kai tarpusavio santykiai yra teisiškai reglamentuojami. Šiuo metu Europoje yra paplitę du partnerystės modeliai – registruota partnerystė ir neregistruota partnerystė. Registruotos partnerystės atveju tam, kad kartu gyvenantiems santuokos nesudariusiems asmenims būtų taikoma teisinė apsauga ir jų tarpusavio santykiai būtų teisiškai reglamentuojami, yra būtina partnerystę įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka. Neregistruotos partnerystės atveju jokios formalios registracijos atlikti nereikia. Tokiu atveju asmenys teisinę apsaugą įgyja tik jei jie, arba vienas iš jų, įrodo, kad tarp partnerių egzistavo faktiniai šeiminiai santykiai tam tikrą įstatyme nustatytą laiko tarpą, pavyzdžiui, vienerius metus.
Santuokos institutas nuo partnerystės pirmiausia skiriasi tuo, kad jis yra laikomas intensyviausia šeimos teisinių santykių reglamentavimo forma, nes santuokos institutu yra detaliai reglamentuojami sutuoktinių tarpusavio turtiniai ir neturtiniai santykiai. Pavyzdžiui, įstatymas nustato pareigą sutuoktiniams vienas kitą gerbti, būti lojaliems vienas kito atžvilgiu ir pan. Tuo tarpu partnerystės institutu įprastai yra siekiama reglamentuoti tik turtinius santykius, o neturtiniai santykiai nėra reglamentuojami, arba reglamentuojami mažesne apimtimi.
Kiek šeimos, sudarytos ne santuokos būdu, šiuo metu Lietuvoje yra apsaugotos?
Šiuo metu nėra jokio teisės akto, kuris reglamentuotų bendrą asmenų gyvenimą nesudarius santuokos, tad, galima teigti, tokių šeimų santykiai iš esmės palikti likimo valiai. Dar 2000 m. priimto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiojoje knygoje „Šeimos teisė“ buvo apibrėžtas partnerystės (bendro gyvenimo kartu nesusituokus) institutas, kuriame įtvirtintos teisės normos turėjo įsigalioti priėmus specialų įstatymą, reguliuojantį partnerystės įregistravimo tvarką. Tačiau šių santykių reguliavimas įstatymų leidyboje iki šiol nėra pasistūmėjęs iš mirties taško, nors nuo CK priėmimo praėjo jau daugiau nei 20 metų. Nepaisant to, vienareikšmiškai teigti, kad tokių asmenų tarpusavio santykiai niekaip nėra apsaugoti, negalima – jiems yra taikomos bendrąją jungtinę veiklą reglamentuojančios teisės normos. Žinoma, šios teisės normos apibrėžia tik turtinius santuokos nesudariusių asmenų interesus ir nereglamentuoja asmeninių neturtinių santykių. Dabar tokių žmonių turtinių interesų teisinė apsauga yra vertinama tik per asmens turtinį įnašą ar jo indėlį į bendro gyvenimo metu įgyto turtinio objekto įsigijimą (sukūrimą). Todėl, jeigu partneris teismui negali įrodyti savo turtinio įnašo į turtinį objektą, jis iš valstybės savo turtinių interesų teisinės apsaugos tikėtis negali. Taigi, galima vienareikšmiškai teigti, kad tokių asmenų tarpusavio santykių teisinė apsauga Lietuvos teisinėje sistemoje yra visiškai nepakankama.
Su kokiomis problemomis tokios šeimos susiduria? Kaip partnerystės reglamentavimo priėmimas prisidėtų prie žmogaus teisių apsaugos Lietuvoje?
Tokios šeimos susiduria su daugeliu problemų, nepaisant to, kad gyvena lygiai tokį patį šeiminį gyvenimą kaip ir santuoką sudarę asmenys. Pavyzdžiui, kartu gyvenantiems santuokos nesudariusiems žmonėms iš asmeninių santykių nekyla jokių teisių ir pareigų, nėra taikomos bendrosios jungtinės nuosavybės režimas, išlaikymo pareiga nutraukus bendrą šeimos gyvenimą. Be to, nėra taikomos bendrosios jungtinės nuosavybės teise galimo priklausyti turto padalijimo taisyklės, tokie asmenys negali kartu įsivaikinti vaiko, kadangi tai gali padaryti tik vienas iš šių asmenų, taip pat negalioja paveldėjimo teisė pagal įstatymą vieno iš partnerių mirties atveju. Jeigu vieną iš partnerių ištiktų nelaimė, liga ar mirtis, kitas partneris neįgytų tų garantijų, kurias numato darbo ar tarnybos santykius reguliuojantys įstatymai. Kaip ir minėta anksčiau, kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtiniai tarpusavio santykiai irgi nėra visiškai užtikrinami teismų praktikoje. Tokioms šeimoms tai sukelia daug sunkumų, bet priėmus partnerystės institutą, minėtas ir kitas egzistuojančias problemas būtų galima išspręsti ir taip užtikrinti jų teisinę apsaugą.
Partnerystės santykių reglamentavimo reikalingumas viešojoje erdvėje kelia daug diskusijų, neretai tai yra siejama tik su LGBT narių teisėmis. Kiek partnerystės institutas reikšmingas ne tik homoseksualioms, bet ir heteroseksualioms poroms?
Būtinybė priimti partnerystės institutą ir reglamentuoti kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio santykius neturi būti išimtinai siejama vien tik su LGBT bendruomenės narių teisėmis. Kaip ir minėjau, šiandien tradicinės šeimos samprata yra stipriai pakitusi ir skirtingų lyčių poros vis dažniau sukuria faktinius šeimyninius santykius neįregistruodami santuokos. Todėl valstybė turi pareigą užtikrinti tokių porų teisinę apsaugą ir vienas iš būdų tai padaryti – reglamentuoti tarpusavio santykius partnerystės institutu. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina visų asmenų lygybę prieš įstatymą bei draudimą diskriminuoti asmenis dėl jo lyties, įsitikinimų ar pažiūrų. Todėl Lietuvoje negalėtų būti priimtas partnerystės institutas, kuris išimtinai būtų taikomas vien heteroseksualioms poroms, kadangi priešingu atveju būtų pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti lygybės prieš įstatymą ir draudimo diskriminuoti principai.
Oponentai argumentuoja, kad partnerystės įteisinimas kelia grėsmę tradicinei santuokai. Ar registruotos partnerystės institutas padarytų kokią nors įtaką sutuoktinių teisėms ir pareigoms?
Ne, partnerystės instituto įteisinimas tiesiog leistų išspręsti minėtas praktines problemas tarp kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų. Tradicinė santuoka tarp vyro ir moters ir toliau būtų laikoma viena iš pagrindinių šeimos egzistavimo formų.
Panašią kritiką partnerystės institutui buvo galima sutikti ir Estijoje 2014 m., kai Estijos parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo įteisinta galimybė sudaryti civilinę partnerystę tiek skirtingų, tiek tos pačios lyties asmenų poroms. Nuo šio įstatymo priėmimo Estijoje praėjo jau daugiau nei 7 metai, tačiau santuokos institutas jokios žalos dėl to nepatyrė. Tai rodo Estijoje nepakitęs sudaromų santuokų skaičius tarp skirtingų lyčių asmenų.
Partnerystės institutas galioja jau 20 ES narių. Kokius pokyčius ten atnešė partnerystės įteisinimas?
Esminis pokytis buvo teisinės apsaugos ir teisinių garantijų suteikimas kartu gyvenantiems santuokos nesudariusiems asmenims. Tokios poros jaučia, kad jų teisės yra užtikrintos, nes jų tarpusavio gyvenimas kartu yra teisiškai reglamentuotas ir garantuojama teisinė apsauga. Be to, partnerystės institutas kitose valstybėse tapo viena iš pagrindinių santuokos alternatyvų.
Problemos, kurios kyla tarp kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, ES valstybėse buvo pradėtos spręsti dar XX a. Pavyzdžiui, pirmasis Europoje žinomas teisės aktas, reglamentavęs nesusituokusių asmenų tarpusavio santykius, buvo priimtas dar 1973 m. Švedijoje. Vėliau atitinkami įstatymai buvo priimti Danijoje (1989 m.), Nyderlanduose (1998 m.), Prancūzijoje (1999 m.), Suomijoje (2001 m.) ir kitose valstybėse. Tuo tarpu Lietuvoje, kaip minėta, nėra atitinkamo galiojančio teisės akto, tad Lietuvos įstatymų leidėjas privalo nebedelsti ir imtis aktyvių veiksmų reglamentuojant tokius šeiminius santykius.
Bendro gyvenimo sutartis pateikiama kaip kompromisas registruotai partnerystei. Ar ši sutartis galėtų būti laikoma alternatyva partnerystės institutui?
Bendro gyvenimo sutartis kaip alternatyva partnerystės institutui buvo pasiūlyta dar 2017 m. ir šiemet apie šios sutarties įteisinimą buvo pradėta kalbėti iš naujo. Šią sutartį sudariusiems asmenims būtų taikomos įvairios mokestinės lengvatos, pavyzdžiui, atleidimas nuo paveldimo turto mokesčio mokėjimo ir kt. Vis dėlto, sudarydami šią sutartį jie nebūtų laikomi šeimos nariais ir net nebūtų jiems prilyginami, nors lygiai taip pat, kaip ir susituokusios poros, gyvena kartu, susilaukia vaikų, turi vienas kitam abipusių moralinių bei finansinių įsipareigojimų ir kt.. Taigi, nors projekto autoriai šią sutartį pristato kaip puikią alternatyvą partnerystės institutui, mano nuomone, toks siūlymas yra ydingas.
Taip pat, būtent nesantuokinį šeimos gyvenimą gyvenantiems partneriams ir yra reikalingas teisinių santykių reguliavimas ir šeimos ar prilyginamas statusas, nes tik taip jiems užtikrinamos šeimos nariams būdingos teisės ir garantijos. Pavyzdžiui, asmuo, kuris nėra laikomas šeimos nariu, neturi analogiškos atstovavimo teisės teismo procese, kokią jis turėtų sudaręs santuoką. Toks asmuo neturi teisės neduoti sutikimo skelbti informacijos apie šeimos nario privatų gyvenimą po jo mirties, taip pat negali pareikšti ieškinio teisme dėl pažeistų asmeninių teisių gynimo po fizinio asmens mirties (garbės ir orumo pažeidimas, teisės į atvaizdą, vardą gynimo atvejais) ir kt.
Partnerystės instituto įteisinimas, kuriuo būtų reglamentuojami kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio santykiai ir pripažinimas, kad šie asmenys yra laikomi šeimos nariais, leistų išspręsti šias ir kitas praktikoje šiuo metu egzistuojančias problemas. Todėl, mano nuomone, nėra prasmės išradinėti „lietuviško dviračio“ – derėtų sekti Vakarų Europos valstybių pavyzdžiu ir Lietuvoje įteisinti partnerystės institutą.
Eimantas Kadys yra teisininkas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantas, dirba VU TF Mokslo ir inovacijų skyriuje.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Žmogus žmogui žmogus: didesnė parama žmogaus teisėms ir vienas kitam kovoje už lygybę“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
