Teisininkė: žmonių su negalia teisės ir orumas yra prigimtiniai

Gruodžio 3 d. bus minima Tarptautinė žmonių su negalia diena. Šią dieną visame pasaulyje bus kalbama apie žmonių su negalia teisių užtikrinimą, esmines problemas ir būdus, kaip reikėtų jas spręsti. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnioji patarėja, dalyvausianti Nacionaliniame žmogaus teisių forume, Audronė Daukšaitė-Timpė mano, kad ašis, aplink kurią turėtų suktis visos priemonės – žmonių su negalia orumas.

Ar dažnai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (Tarnyba) gauna skundus dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu? Kokie tai skundai?

Negalia yra trečias dažniausias pagrindas po lyties ir amžiaus. Lygių galimybių kontrolierė per metus apytikriai priima 50 sprendimų, tačiau sulaukia daugiau nei 400 paklausimų, kai žmonės raštu arba telefonu prašo įvairių konsultacijų. Šis skaičius palaipsniui didėja.

Pirmaujanti sritis pagal kreipimųsi skaičių yra vartotojų teisių apsaugos sritis. Į ją patenka viešųjų bei privačių paslaugų neprieinamumas: žmonės su negalia negali pasinaudoti sveikatos priežiūros, restoranų, transporto, sporto, reabilitacijos ir kitomis paslaugomis. Antroje vietoje yra darbo santykių sritis. Asmenys su negalia diskriminuojami nepriimant jų į darbą, nesudarant tinkamų darbo sąlygų atsižvelgiant į negalios pobūdį.

Priimdama sprendimus lygių galimybių kontrolierė remiasi ne tik Lygių galimybių įstatymu, bet ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija (Konvencija). Kuo svarbus šis dokumentas?

Ši konvencija priimta siekiant įtvirtinti pamatines žmonių su negalia teises. Jos tikslas – užtikrinti visapusiškas galimybes naudotis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, skatinti pagarbą prigimtiniam asmenų su negalia orumui. Orumas yra esminė sąvoka, apimanti visą dokumentą.

Konvencija atskirais straipsniais reglamentuoja įvairias gyvenimo sritis ir apima skirtingas žmonių su negalia grupes. Dėmesys skiriamas ir vaikams, ir moterims, ir senyvo amžiaus asmenims su negalia – visi jie turi teisę naudotis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, kuriomis naudojamasi visuomenėje.

Ar šios nuostatos Lietuvoje yra privalomos?

Be abejo. Ši susitarimas yra mūsų valstybės tarptautinis įsipareigojimas. Lietuva Konvenciją ratifikavo prieš dešimt metų, o tai reiškia, kad jos nuostatos tapo nacionalinės teisės dalimi. Deja, nors Konvencija galioja, kol ne visos joje įtvirtintos žmonių su negalia teises visa apimti yra perkeltos į šalies teisės aktus, tol susiduriame su jos įgyvendinimo problemomis. Lietuva pasirinko pirma ratifikuoti Konvenciją, tik paskui ją įgyvendinti. Šis procesas vis dar vyksta, todėl negalime teigti, kad žmonių su negalia teisės yra visapusiškai užtikrintos.

Konvencija Lietuvoje galioja jau dešimtmetį. Kokius esminius pokyčius ji atnešė?

Kaip ir minėjau, šis dokumentas orumą įtvirtino kaip pamatinę vertybę. Būtent į ją turime atsiremti priimdami bet kokius sprendimus: kurdami įstatymus ar teisės aktus, tirdami diskriminacijos atvejus, užtikrindami paslaugas.

Konvencijos priėmimas pakeitė patį negalios suvokimą. Lietuvoje pereinama nuo medicininės negalios sąvokos (kad tai yra asmens fiziniai ar psichikos trūkumai) prie to, kad negalia pirmiausia sietina su kliūtimis. Asmenys su negalia sąveikauja su aplinka ir būtent tos kliūtis, su kuriomis žmogus susiduria visuomenėje, apibrėžia jo negalią. Visuomenė sukuria arba nesukuria sąlygas asmeniui jaustis oriai ir lygiavertiškai.

Kokios žmonių su negalia problemos, jūsų nuomone, šiuo metu yra aktualiausios?

Pandemijos metu ypač išryškėjo kompleksinių paslaugų trūkumas šeimoms, kuriose yra vaikai arba suaugę asmenys su negalia. Labai dažnai tokios šeimos jaučiasi apleistos, tėvai, auginantys vaikus su negalia, neturi galimybių tinkamai dirbti, pailsėti. Verta prisiminti, kai pirmosios bangos metu buvo uždaryti dienos centrai, todėl šie žmonės atsidūrė be galo sudėtingoje situacijoje. Būtent šioje srityje reikalingi neatidėlioti pokyčiai.

Kita didelė problema – žmonių su negalia galimybės integruotis į darbo rinką. Mes bandome subsidijuoti darbo vietų kūrimą, tačiau tokia sistema veikia tik iš dalies. Sprendžiant šią problemą turėtų keistis ir darbdavių požiūris. Kol kas vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad asmuo su negalia darbo vietoje yra našta, jog jo įdarbinimui reikalingos didelės pastangos. Iš tiesų kartais pakanka mažų organizacinių pokyčių, kad žmogus su negalia galėtų kokybiškai dirbti, būti savarankiškas, naudingas savo šeimai ir visuomenei.

Trečia išskirtina problema – įtraukiojo švietimo koncepcijos įtvirtinimas. Jau priimtos Švietimo įstatymo pataisos, galutinai įsigaliosiančios 2024 metais. Nuo tada mokyklos nebeturės teisės nepriimti vaikų su negalia. Žinoma, kokybiškam įgyvendinimui reikalingas didelis finansavimas. Dabar verkiant trūksta specialiųjų pedagogų, mokytojų padėjėjų. Todėl jau dabar šioje srityje reikalingi esminiai pokyčiai.

Lygių galimybių kontrolierei padėjote atlikti ne vieną tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kad esama teisinių spragų, sudarančių sąlygas legaliai diskriminuoti žmones su negalia. Pavyzdžiui, išparduodant vietas daugiabučių mašinų stovėjimo aikštelėse arba kuriant elektromobilių įkrovimo stotelių tinklą. Ar noriai valdžios institucijos, kontrolierei rekomendavus, tikslina teisinį reglamentavimą?

Vienareikšmiškai negalėčiau atsakyti į šį klausimą, tačiau Tarnybos darbo praktikoje tikrai esame susidūrę su biurokratiniu požiūriu į tam tikras problemas. Kartais atrodo, kad situacija beviltiška, nes vis teikiame pasiūlymus, bet jie yra atmetami motyvuojant, kad teisės aktai viską užtikrina. Labai paprasta apeiti galiojančius teisės aktus, todėl akivaizdu, kad reglamentavimas yra nepakankamas. Ypač tas, kuris yra susijęs su statybomis.

Atlikdami tyrimą dėl elektromobilių įkrovimo stotelių (tai kitokio pobūdžio objektas, todėl griežti statybų reikalavimai dėl prieinamumo nėra taikomi), suglumome dėl kai kurių savivaldybių požiūrio. Mūsų klausė: „O kiek jūs mūsų miestelyje matėte žmonių su negalia, važinėjančių elektriniais automobiliais?“ Teko aiškinti, kad kol kas apskritai nedaug gyventojų vairuoja elektromobilius, bet matydami kokia yra Europos Sąjungos politika, žinome, kad ateityje tikrai važinės. Neatsižvelgti į žmonių su negalia poreikius yra labai siaura, toks požiūris visiškai neorientuotas į ateitį.

Audronė Daukšaitė-Timpė yra Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje dirbanti teisininkė. Gruodžio 10 d. ji dalyvaus virtualioje Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje „Neįgaliųjų teisių konvencijai 10 metų Lietuvoje: ko išmokome?“. Norintys išgirsti ekspertų įžvalgas šia tema, turėtų užsiregistruoti užpildę šią anketą.