Komentaras

Tos pačios lyties poros – mažiausia problema susituokusiems žmonėms

Mano teisės

Jūratė Juškaitė, Dainiaus Putino nuotr.

Jūratė Juškaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė, manoteises.lt redaktorė | 2021 05 21

Lietuvoje pražygiavo Didysis šeimos maršas. Manoma, kad Vingio parke Vilniuje susirinko apie 10 000 dalyvių. Toks žmonių skaičius pranoko organizatorių lūkesčius, tačiau vargiai prisidėjo prie deklaruoto tikslo – tradicine vadinamos šeimos stiprinimo Lietuvoje.

Šeimos maršo idėja paradoksali: susibūrimas sukvietė didelį skaičių žmonių ir, matyt, turėjo galimybę pateikti kritikos valstybės šeimos politikai: statistika rodo, kad daugiavaikės šeimos, vieniši tėvai ir toliau laviruoja ties skurdo riba. Taip pat žinoma, kad moderniose, pasiturinčiose valstybėse (kokia po truputį tampa Lietuva) gimstamumą didina kokybiškos paslaugos – darželiai, prieinamas vaikų užimtumas, galimybė derinti šeimą ir darbą bei kt.

Tačiau maršas pasirinko neformuluoti konkrečių, šeimos politikos skaudulius galinčių atliepti reikalavimų: priešingai, maršas ir maršo organizatoriai atrodė įsitikinę, kad mažesnis valstybės įsipareigojimas ginti moteris nuo smurto (neratifikuojant Stambulo konvencijos) bei partnerystės įstatymo stabdymas sustiprins vyro ir moters santuoka grįstą šeimą.

Ši prielaida, kuri sieja grėsmę tradicinei santuokai su tos pačios lyties šeimų teisių užtikrinimu – problematiška. Tokiame pasaulėvaizdyje teisės, laisvės ir pareigos suprantamos lyg koks pyragas: priėmus partnerystės įstatymą, to pyrago liktų mažiau, nes dalį teisių tektų atriekti ir tos pačios lyties šeimoms. Tokia prieiga tikintys žmonės yra pasmerkti dalyvauti nuolatinėje kovoje, kurioje „kitoms“ visuomenės grupėms priskiriami žmonės kelia pavojų bei nesaugumą. Tačiau tokioje kovoje nesaugiai jaučiasi ne tik mažumos, bet ir daugumai priklausantys asmenys: jie taip pat nuolat turi įrodinėti savo „normalumą“ bei atitikimą keliamiems reikalavimais. Klasikinis to pavyzdys – maršo dalyvių grupėse ir diskusijos matytas ne vienas ginčas apie tai, ar vieniši, išsiskyrę asmenys gali pretenduoti į šeimos statusą? Ar pakanka turėti vieną vaiką, kad galima būtų pretenduoti į „normalios“ statusą? Daliai žmonių atrodė, kad tik tie, kuri turi tris vaikus ir daugiau, gali vadintis tikra šeima.

Tačiau mažėjančio arba visai atimamo pyrago įvaizdis vargiai atitinka realią situaciją: tai greičiau – mobilizacinis vaizdinys, skirtas išgąsdinti, sukelti grėsmę ir pristatyti gelbėtojus, kurie užtikrins, kad apokalipsė neištiks, jei tik, žinoma, gelbėtojai gaus palaikymo (geriausia Seimo, bet tinka ir kitų rinkimų metu).

Sąžiningai žvelgiant į partnerystės įstatymą, akivaizdu, kad priėmus šį klausimą sprendžiantį įstatymą, vyro ir moters santuoka grindžiamos šeimos statusas niekaip nesikeistų: teisių ir pareigų nei padaugėtų, nei pamažėtų. Įstatymas padėtų tiems, kurie nėra sudarę arba negali sudaryti santuokos. Statistikos departamento duomenys rodo, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena per 600 000 niekada nesituokusių asmenų. Akivaizdu, kad nemaža dalis jų gyvena tiek skirtingos, tiek tos pačios lyties partnerystėje.

Pajuokaujant galima pasakyti, kad net ir tose valstybėse, kuriose tos pačios lyties poros turi panašias ar tokias pat teises kaip ir skirtingų lyčių poros, vadinamosios vaivorykštės šeimos neprotestuoja ir neragina siaurinti heteroseksualių šeimų teisių. Tad tos pačios lyties šeimos – mažiausia problema susituokusiems žmonėms.

Komentaras publikuotas naujienlaiškyje „Aš manau“ Nr. 50, skirtame partnerystei aptarti. 

Komentuoki