Panevėžyje išleista knyga, pasakojanti apie vietos romų kančią Antrojo pasaulinio karo metais. Leidinyje sudėtos Lietuvos, Vokietijos ir Prancūzijos koncentracijos ar priverčiamųjų darbų stovyklose kalėjusių romų istorijos. Anot Vidos Beinortienės, vienos iš knygos sudarytojų, romų holokausto aukų pripažinimas ir pagerbimas šiai bendruomenei Lietuvoje leidžia pasijusti sava.
Duomenų nedaug
Knygos sudarytojos su romais bendrauja jau keliolika metų. „Kartą netyčia Zofija Sinkevičienė prasitarė, kad yra buvusi koncentracijos stovykloje ir ėmė pasakoti: parodė videokasetę su savo pasakojimu, paminėjo ir kitus romų tautybės asmenis. Tai mums buvo naujiena. Kai išgirdome šia tema kalbant istorikus ir Lietuvos visuomenę, pradėjome plačiau klausinėti ir rinkti nuotraukas bei prisiminimus“, – sako V. Beinortienė.
Į Panevėžio vaikų dienos užimtumo centrą kasdien ateina romų vaikai, per šventes pasirodo ir jų tėvai. Centro direktorė (antroji leidinio sudarytoja) s. Daiva Tumasonytė puoselėja šios tautos grožį ir istorinę atmintį, plačiajai visuomenei bando parodyti, kokia skambi romų kalba, kokie talentingi jauni žmonės. „Vaikai atneša senų šeimos nuotraukų, kurias įrėminame ir pakabiname viešose erdvėse“, – kalba V. Beinortienė. Pasak jos, knyga moterys norėjo atskleisti, kad Antrojo pasaulinio karo metais romai, kaip ir žydai, buvo tokios pat nacių aukos.
V. Beinortienė pripažįsta, kad susisteminti medžiagą buvo itin sudėtinga užduotis. Ji mano, kad rinkti prisiminimus pradėta per vėlai. „Šiuo metu gyvena tik viena Zofija Sinkevičienė, gimusi 1925 metais. Išgirdusi šią temą, ji tik numoja ranka ir pradeda verkti, apskritai apie nieką ji nebepasakoja. Visi prisiminimai yra palikuonių, artimųjų, tad negausūs ir netikslūs, archyvinių dokumentų turi vos vienas, kitas. Giminės kartais negali pasakyti jų vardų, o pavardžių, kaip įprasta romų bendruomenėje, nežinojo. Pasako tik pravardes, kuriomis tie žmonės buvo vadinami“, – pagrindinius knygos rengimo sunkumus įvardija panevėžietė.
Platesnis kontekstas
Bendraujant su Panevėžyje gyvenančiomis romų šeimomis, sudarytas 1941–1945 m. kančias patyrusiųjų sąrašas. Iš viso, romų genocido (dar vadinamo Pharrajimos[1]) aukomis mieste tapo 98 asmenys. Buvo nužudyti 18 suaugusiųjų ir 27 vaikai. Be asmeninių istorijų, knygoje pristatomas ir kultūrinis bei istorinis kontekstas, atskleidžiantis romų diskriminacijos priežastis, įvardijantis tragedijos mastą ir reikšmę Europoje.
Šiaulių universiteto docentas Rolandas Paulauskas knygoje pabrėžia, kad romų diskriminacija neatsirado per vieną naktį. Dar Veimaro respublikos laikotarpiu romams buvo draudžiama lankytis vokiečių pamėgtose poilsio vietose, tokiose kaip parkai ar baseinai. Romams buvo uždrausta klajoti, neturintieji pastovaus darbo galėjo būti išsiųsti į priverčiamųjų darbų stovyklas. Mokslininkas rašo, kad nacių valdymo metu romai atlape privalėjo nešioti juodą arba rudą apverstą trikampį, kiek rečiau raidę „Z“ (vok. Zigeuner reiškė čigoną). Juodas trikampis žymėjo asocialų, rudas – romų kilmės asmenį.
S. D. Tumasonytė aprašo Panevėžio vaikų dienos užimtumo centro veiklą, V. Beinortienė paaiškina oficialią Europos Sąjungos poziciją. Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė knygoje trumpai pristato rugpjūtį keturiuose Lietuvos miestuose įtaisytus „Atminimo akmenis“. Keturi iš jų Panevėžyje įamžino keturias nuo holokausto nukentėjusias romes ir jų šeimas.
Knyga „Panevėžio romų kančių keliai 1941–1945“ išdalyta Lietuvos bibliotekoms. Ją galima rasti Nacionalinėje Martyno Mažvydo, Kauno apskrities viešojoje, Vilniaus ir Šiaulių universitetų, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose. Ji taip pat įteikta kai kurioms Panevėžio mokykloms, Romų visuomenės centrui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.
[1] Įvairiais romų kalbos dialektais šis žodis reiškia sunaikinimą.
