Pagalba jauno žmogaus psichikos sveikatai negali būti vienpusė ir ateinanti tik iš formalių psichikos sveikatos paslaugų – jauni žmonės patys gali būti svarbi pagalbos teikimo sistemos dalis.
Įsivaizduokime. Jaunas žmogus išgyvena nerimą, vienišumą ir kitus emocinius sunkumus. Aplink jį netrūksta patarimų – daugiau judėk, sveikai valgyk, mažiau laiko praleisk socialiniuose tinkluose, kreipkis į psichologą. O jeigu jam ar jai šiuo metu labiausiai reikia ne dar vieno patarimo, o žmogaus, kuris tiesiog galėtų pasakyti: „Esu šalia, girdžiu tave. Aš irgi ten buvau.“? Tokia idėja remiasi savitarpio parama (angl. peer support) – tai požiūris, kuris asmeninę psichikos sveikatos sunkumų patirtį pripažįsta kaip vertingą ir suteikiančią unikalią galimybę padėti kitam.
Nors apie jaunimo psichikos sveikatą šiandien kalbama vis garsiau, diskusijose dažniausiai dominuoja tokios potemės kaip specialistų trūkumas, ilgos laukimo eilės ir gydymo paslaugų prieinamumas arba jo stoka. Tačiau ar pakankamai kalbame apie tai, kas vyksta už sveikatos įstaigų ribų – mokyklose, jaunimo centruose, bendruomenėse, kasdieniuose jaunų žmonių santykiuose ir kas dar, be psichikos sveikatos priežiūros specialistų, galėtų padėti sunkumų atvejais?
„Tu ne viena(s)“ – bendros patirties ryšys ir jo svarba
Kai žmogus išgyvena psichikos sveikatos sunkumus, jam ar jai ne visada pirmiausia reikia patarimo ar konkretaus sprendimo. Kartais gali būti svarbiausia išgirsti: „Aš irgi esu patyręs panašių sunkumų. Mūsų patirtys gali skirtis, bet jei nori, gali man papasakoti, kaip tai išgyveni tu.“ Toks santykis gali tapti labai svarbia pagalbos dalimi.
Savitarpio parama – tai santykis, kuriame asmeninė psichikos sveikatos sunkumų patirtis tampa vertingu žinių, atjautos ir tarpusavio mokymosi šaltiniu. Nuo įprasto draugo palaikymo ji skiriasi tuo, kad yra sąmoningai kuriama, grindžiama aiškiais principais ir vertybėmis, o ją teikiantys savo asmeninės patirties ekspertai būna specialiai pasirengę šiam vaidmeniui. Tokiame santykyje tiek pagalbos teikėjas, tiek gavėjas stiprina savo psichikos sveikatą. Skirtingai nei profesionali psichologinė pagalba, savitarpio parama nėra orientuota į diagnozavimą, gydymą ar specialistų siūlomus sprendimus. Jos esmė – žmogiškas ryšys, kuriame vienas žmogus nesiekia „pataisyti“ kito, o dalijasi savo patirtimi, išklauso ir kartu ieško galimybių įveikti sunkumus. Tai nėra profesionalios pagalbos pakaitalas, bet svarbus jos papildymas, galintis padėti mažinti vienišumą, stiprinti viltį, pasitikėjimą savo jėgomis ir lydėti atsigavimo kelyje.
Svarbiausia savitarpio paramos vertybė – lygiavertis santykis, kuriame niekas nėra laikomas geriau žinančiu, kaip kitam žmogui reikėtų gyventi ar jaustis. Net ir patyrę panašių sunkumų, žmonės juos išgyvena skirtingai, todėl savitarpio parama remiasi ne prielaida „aš žinau, kaip jautiesi“, o smalsumu, atjauta ir noru suprasti kito žmogaus unikalią patirtį. Čia svarbus abipusiškumas: abu žmonės gali mokytis vienas iš kito, o pagalbą gaunantis žmogus išlieka savo gyvenimo ir sprendimų šeimininku(-e). Jam ar jai neprimetami sprendimai ar vienintelis „teisingas“ atsigavimo kelias – gerbiama asmens teisė rinktis, kokios pagalbos reikia, kokiu tempu judėti ir kas yra prasminga. Būtent toks santykis gali keisti įprastą pagalbos dinamiką: nuo „specialistas žino, kas yra svarbiausia“ prie „tu geriausiai pažįsti savo gyvenimą, o mes galime kartu ieškoti, kas tau padėtų“.
Kodėl psichikos sveikatos pagalba neturėtų prasidėti ir baigtis vien tik sveikatos priežiūros įstaigoje?
Jaunų žmonių psichikos sveikata priklauso ne tik nuo individualių aplinkybių ar gebėjimo įveikti gyvenimo sunkumus, bet ir nuo aplinkos, kurioje jie gyvena, mokosi, dirba ir kuria santykius. Vienišumas, patyčios, diskriminacija, skurdas, nesaugumas, smurtas ar socialinė atskirtis gali turėti didžiulę įtaką emocinei savijautai ir psichologinei gerovei. Todėl net ir užtikrinus geresnį psichologų, psichiatrų ar kitų specialistų prieinamumą, vien to nepakaks, jeigu nebus sprendžiamos sunkumų priežastys ir keičiamos aplinkybės, kurios tuos sunkumus sukelia ar sustiprina. Visapusiškas požiūris į psichikos sveikatą reiškia ne tik pagalbą žmogui, kai jis jau susiduria su sunkumais, bet ir tokių socialinių sąlygų kūrimą, kuriose ji ar jis galėtų jaustis saugus, priimtas, išgirstas ir turintis galimybių prasmingai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Dažnai apie jaunimo psichikos sveikatą kalbame per psichikos sveikatos priežiūros paslaugų, diagnozių ir specialistų trūkumo prizmę. Tačiau psichikos sveikata formuojasi kasdienėje aplinkoje – santykiuose, mokyklose, šeimose, bendruomenėse. Todėl ir pagalba turi būti ten, kur vyksta jaunų žmonių gyvenimas. Mokyklos, jaunimo centrai, nevyriausybinės organizacijos ir vietos bendruomenės gali tapti svarbiomis psichikos sveikatai palankiomis erdvėmis, kuriose jauni žmonės atranda bendrystę, saugumą, galimybę būti savimi ir gauti pagalbą nelaukdami, kol sunkumai taps itin nepakeliami. Čia ypač svarbios bendruomeninės, žmogaus teisėmis grįstos pagalbos formos, įskaitant savitarpio paramą, kurios stiprina žmonių tarpusavio ryšius, savarankiškumą ir galimybes priimti sprendimus dėl savo gyvenimo. Tokia pagalba ne pakeičia specializuotas paslaugas, o papildo jas ir padeda kurti prieinamesnę, lankstesnę, į jaunų žmonių asmeninius individualius poreikius orientuotą psichikos sveikatos palaikymo sistemą.
Nuo pagalbos gavėjo iki pokyčių kūrėjo
Jaunų žmonių patirtys – ne tik istorijos, bet ir ekspertinės žinios. Jie patys geriausiai gali atskleisti, su kokiomis kliūtimis susiduria ieškodami pagalbos, kas jiems suteikia saugumo ir pasitikėjimo, o kas, priešingai, atgraso nuo kreipimosi. Šios žinios, kylančios iš asmeninės patirties, yra ne mažiau vertingos nei profesinės ar mokslinės įžvalgos – jos padeda pastebėti tai, kas dažnai lieka nematoma kuriant ir vystant paslaugas institucijų kabinetuose.
Jauni žmonės, įskaitant turinčius asmeninės psichikos sveikatos sunkumų patirties, turėtų būti įtraukiami į visus sprendimų priėmimo etapus – nuo problemų ir poreikių įvardijimo iki pagalbos modelių kūrimo, įgyvendinimo ir jų veiksmingumo vertinimo. Tai leidžia kurti paslaugas, kurios atliepia ne vien institucijų įsivaizdavimą, ko jaunimui reikia, bet ir pačių jaunų žmonių prioritetus bei gyvenimo realybę. Jauni žmonės neturėtų būti vien paslaugų gavėjai, kurių kartais paklausiama nuomonės. Jie turi būti lygiaverčiai partneriai sprendžiant, kokios pagalbos reikia, kaip ji turi būti organizuojama ir kas iš tiesų veikia.
Tačiau prasmingas dalyvavimas reikalauja daugiau nei pakvietimo prie diskusijų stalo. Svarbu, ar jaunų žmonių, ypač patyrusių psichikos sveikatos sunkumų, balsas turi realios įtakos priimamiems sprendimams, ar jų pasiūlymai įgyvendinami ir ar jie gauna grįžtamąjį ryšį apie savo indėlį. Tam būtina dalytis sprendimų priėmimo galia, užtikrinti prieinamą ir saugią dalyvavimo aplinką, atlyginti už skiriamą laiką bei ekspertines žinias. Taip pat svarbu, kad būtų girdimi ne tik aktyviausi ar lengviausiai institucijoms pasiekiami jaunuoliai, bet ir tie, kurių patirtys dažniausiai lieka nuošalyje – pavyzdžiui, susiduriantys su negalia, skurdu, smurtu, socialine atskirtimi ar diskriminacija. Kitaip kyla pavojus, kad jaunimo įtraukimas taps tik simboliniu veiksmu, nekeičiančiu nusistovėjusių galios santykių.
Nors išgyventa asmeninė patirtis yra savitarpio paramos santykio pagrindas, ją teikiantiems žmonėms reikalingas tinkamas pasirengimas, tęstiniai mokymai, reguliari refleksija, mentorystė, supervizijos ir emocinis palaikymas. Ne mažiau svarbu aiškiai apibrėžti jų vaidmenį, atsakomybes ir bendradarbiavimo su kitais specialistais principus, kartu išsaugant savitarpio paramos savitumą ir nepriklausomumą nuo tradicinių klinikinių vaidmenų. Svarbu ir tai, kad savitarpio parama nevyksta izoliuotai – ji reikalauja ir kultūrinio pokyčio, kur specialistai teikiantys šią paramą gautų tokias pat tobulėjimo galimybes, kaip ir visi kiti sistemos dalyviai.
Jeigu siekiame, kad savo asmeninės patirties ekspertai taptų lygiaverte psichikos sveikatos pagalbos sistemos dalimi, būtina užtikrinti ir orias darbo sąlygas – teisingą atlygį, galimybes tobulėti, darbo krūvio ribas bei apsaugą nuo emocinio pervargimo. Asmeninė patirtis neturėtų tapti nemokamo darbo ar nuolatinio savo išgyvenimų atskleidimo prievole.
Ką Lietuva gali išmokti iš Islandijos ir Ukrainos?
Kaip savitarpio paramą paversti ne paviene iniciatyva, o prieinama ir tvaria jaunimo psichikos sveikatos palaikymo sistemos dalimi? Atsakymų į šį klausimą kartu ieškos Lietuvos, Islandijos ir Ukrainos organizacijos, susibūrusios į tarptautinį projektą „Jaunimo psichikos sveikatos ir savitarpio paramos integracijos stiprinimas“, kurį koordinuoja nevyriausybinė organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“. Islandijos partneriai „Traustur Kjarni“ dalysis savitarpio paramos, įskaitant sąmoningą savitarpio paramą (angl. Intentional Peer Support), patirtimi, Poltavos regioninis labdaros fondas „Ruthenia“ iš Ukrainos – įžvalgomis apie bendruomenių atsparumą ir jaunimo psichosocialinį palaikymą karo bei ilgalaikių krizių sąlygomis, o Lietuvoje bus ieškoma galimybių šiuos principus įtvirtinti psichikos sveikatos politikoje ir kasdienėje paslaugų praktikoje. Tikslas nėra tiesiog perkelti kitose šalyse veikiančius modelius į Lietuvą ar sukurti dar vieną dokumentą, kuris nuguls į stalčių. Projekto partneriai siekia mokytis vieni iš kitų ir kartu ieškoti praktiškų, vietos kontekstui tinkamų sprendimų, kad savitarpio parama taptų prieinama jauniems žmonėms ten, kur jie gyvena, mokosi ir leidžia laiką.
Psichikos sveikatos stiprinimas yra ne vien sveikatos priežiūros, bet ir žmogiško ryšio, bendruomenės bei žmogaus teisių klausimas. Šiame kontekste, būtent savitarpio parama, grįsta asmenine patirtimi, abipusiu ryšiu ir lygiavertiškumu, gali svariai papildyti tradicines psichikos sveikatos paslaugas, siekiant geriau atliepti jaunų žmonių individualius poreikius.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „ Jaunimo psichikos sveikatos ir savitarpio paramos integracijos stiprinimas“, finansuojamą Šiaurės ministrų tarybos. Projektą įgyvendina „Psichikos sveikatos perspektyvos“ kartu su Traustur Kjarni (Islandija) ir Poltavos regioniniu labdaros fondu „Ruthenia“ (Ukraina).
