Vaiko teisių apsauga: „pagalba šeimai“ ar institucinis smurtas prieš moteris?

2020 metų liepos 1 d. sukanka dveji metai nuo vaiko teisų apsaugos reformos pradžios. Dar prieš įsigaliojant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui (VTAPĮ) pilietinės moterų organizacijos reiškė susirūpinimą, kad šio įstatymo priėmimas gali prisidėti prie represinio valstybės aparato stiprinimo, pažeidžiant moterų pilietines teises ir LR Konstitucijos 22 straipsnį, saugantį asmens privataus gyvenimo neliečiamumą.

Prognozuoti tokį šio įstatymo veikimą buvo galima taip pat ir todėl, jog tai, deja, toli gražu nebe pirmas  teisės aktas, nesuderinamas su žmogaus teisių pirmumo principu kaip svarbiausia demokratinės valstybės vertybe. Po 2 m. jau galima sakyti, kad abejonės buvo pagrįstos. Šio įstatymo nuostatos dar kartą įtvirtino paternalizuojantį institucijų veikimą, atimantį iš kliento (šiuo atveju klientės) savarankiško sprendimo galią ir toliau stumiantį jį ar ją į išmoktą bejėgiškumą, priklausomybę nuo institucijų ir socialinę atskirtį.

Prisiminkime, smurtas šeimoje (ar artimoje aplinkoje, kaip parašyta mūsų įstatymuose) – tai vyrų smurtas prieš moteris ir vaikus, vykstantis už uždarų durų, namų erdvėje, tai yra ten, kur visi turėtų jaustis saugūs. Tačiau, kaip rodo kreipimųsi į policiją dėl smurto šeimoje statistika, anaiptol taip nėra – 2019 m.  policija gavo 53 075 prašymus apsaugoti moteris ir vaikus nuo sutuoktinio ar partnerio smurto.  Statistika taip pat rodo, 90 % ir daugiau smurtautojų yra vyrai, nukentėjusieji – moterys ir vaikai.

Būdinga, kad 2011 m. priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, kreipimųsi į policiją kasmet didėjo dešimtimis tūkstančių, kol galų gale nusistovėjo apie 50 000. Akivaizdu, jog šio įstatymo priėmimas, jo veikimas atliepė labai konkretų ir aštrų visuomenės poreikį šalinti šią kraštutinę moterų diskriminacijos formą ir tapo svarbia lyčių demokratijos įtvirtinimo gaire. Įgyvendinant Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, sukurtas Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų (SKPC) tinklas, kuris teikia būtent klientui draugišką specializuotą kompleksinę pagalbą, įgalinančią moteris atkurti savo pažeistas pilietines teises, efektyviai pasipriešinti smurtui ir savarankiškai kurti gyvenimą be smurto sau ir savo vaikams.

O štai tik priėmus VTAPĮ kilo didžiulė visuomenės pasipiktinimo banga, kurios nepavyktų paaiškinti „žemais minios instinktais“, kaip tai buvo bandoma daryti. Ir iš tiesų – socialiniuose tinkluose kilo tikra audra, prieita net prie raginimų susidoroti su Įstatymo autoriais. Tačiau visuomenės negalima laikyti „minia“, net jei protesto formos mums neatrodo priimtinos. Pastebėsime, jog nė vienas gilus visuomenės atodūsis, išreiškiantis teisėtą pasipiktinimą jos pažangą stabdančia tvarka,  neapsiėjo be radikalų, savo veiksmais ir elgesiu diskredituojančių pačią protesto idėją ir to naujausias pavyzdys – pastarųjų savaičių įvykiai, prasidėję JAV. Tai, kas vyko priėmus VTAPĮ Lietuvoje 2018 m., buvo tikrai atgrasu ir pasibaisėtina, visų pirma todėl, kad buvo puolami asmenys, bet ne siūlomi problemos sprendimai.

Tuo metu žmogaus teisių organizacijos suvienijo jėgas ir aktyviai pasipriešino puolimui – rengė protesto pareiškimus, kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, reiškė paramą atskiriems parlamentarams ir pan. Protestų banga ilgainiui nuslūgo ir asmenis pavyko apginti, tačiau … problema išliko. Įstatymas buvo keletą kartų taisomas ir vis pro šalį! Kosmetiniai VTAPĮ pakeitimai nepanaikino pagrindinio įstatyme užprogramuoto prieštaravimo – perteklinio valstybės kišimosi į asmens privatų gyvenimą bei kolizijos žmogaus teisių diskurso viduje – smurtą ir prievartą patiriančių moterų ir jų vaikų teisių  į apsaugą nuo smurto savo namuose supriešinimo.

Su visa derama pagarba Įstatymo rengėjams – po dvejų Įstatymo gyvavimo metų kaip organizacija, teikianti pagalbą smurtą ir prievartą šeimoje patiriančioms moterims, turime konstatuoti, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas pragaru pavertė daugybės Lietuvos moterų gyvenimus ir buitį. Pabrėžiame – būtent tų moterų, kurios turi visus reikiamus įgūdžius ir kompetencijas pasirūpinti savo vaikais, kaip ir savarankiškas pajamas, tinkamą būstą ir sėkmingas profesines karjeras. Kitaip tariant, tų moterų, kurios niekaip neprimena Socialinių paslaugų įstatymo tikslinės grupės, nes neįmanoma sėkmingai ekstrapoliuoti visos visuomenės veikimo modelio, remiantis patirtimi, pasisemta bendraujant su  atskirties grupėmis, tesudarančiomis tik keletą procentų populiacijos.

Tačiau būtent taip bandoma spręsti vaikų gynimo nuo smurto šeimoje problemą – ne pašalinant ir drausminant smurtautoją, kaip to reikalauja tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai, o padarant jų motinas socialinių paslaugų įstatymo subjektais, t.y. neatsižvelgus į realias jų gyvenimo aplinkybes, prilyginant jas iš įkalinimo įstaigų išėjusiems, socialinių įgūdžių stokojantiems, psichotropinėmis medžiagomis piktnaudžiaujantiems … kitaip tariant, vienaip ar kitaip asocialiems asmenims.

Asociacija Vilniaus Moterų namai vėl ir vėl gauna pagalbos prašymus moterų, kurios kreipėsi dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau vietoje įstatymų garantuojamos apsaugos ir pagalbos susiduria su institucijų grasinimais atimti iš jų vaikus. Valstybė, susigrobusi neįmanomą kiekį jai nebūdingą pareigų ir funkcijų, nesugeba jų deramai vykdyti.

Štai autentiškas moters laiškas asociacijai Vilniaus Moterų namai, kuriuo ji sutiko viešai pasidalinti.

„Be to, kad turiu gintis prieš buvusį sutuoktinį teisme, dar turiu atremti ir Vaikų teisių tarnybos bei socialinio darbuotojo vizitus.

Trumpai: buvo taikyta atvejo vadyba vienerius metus, atliktas buities vertinimas. Taip pat buvo užbaigta taikyti atvejo vadyba. Tačiau vaikų tėtis nesutinka su užbaigimu ir siekia atnaujinti, nes tai yra dar vienas būdas mane kontroliuoti. Tarnybos elgiasi pagal taisykles ir neatsižvelgia, kad jos yra buvusio sutuoktinio įrankis mane toliau pulti.

Vėl ketinama atlikti buities vertinimą, į mano klausimus, kokiu pagrindu vėl tikrinamas lovų skaičius, atsakoma, kad „atsisakymas bus laikomas nebendradarbiavimu“.

Anksčiau visada bendradarbiavau, tačiau matau, kad tai nesibaigs iki kol vaikams sukaks 18 metų. Aš tiesiog neturiu tam nei jėgų, nei laiko – bandau užsidirbti pinigų (teismas iš vaikų tėčio priteisė minimalius alimentus), tačiau turiu skirti laiko posėdžiams, skambučiams, vizitams be perspėjimo, vaikus vis grasinasi apklausti. Taip pat bandau emociškai atsigauti, tačiau ši “pagalba” nepadeda niekaip.

Gal jūs, turėdami patirties, galite man patarti, kaip elgtis bendraujant su tarnybomis?“

Šiai ir kitoms moterims turime pasakyti, kad atsakymo į šį klausimą tiesiog nėra – Įstatymas turi būti iš esmės koreguojamas. Vienu mums žinomu atveju atvejo vadybininkė informavo moterį trumpai drūtai „kol neišmoksi gražiai bendrauti su savo vyru, aš tave skųsiu vaikų teisėms“. Ir tai atvejis, kuomet  ilgus metus buvo sistemiškai  smurtaujama ne tik prieš moterį, bet ir prieš vaikus, o šiuo metu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tėvo smurto prieš mažametį. Deja, atvejo vadybininkė turi visišką laisvę taip elgtis – VTAPĮ nenumato specialisto atsakomybės už nekompetentingą, perteklinį ir žalingą tiek moteriai, tiek vaikui elgesį. Dar vienai Vilniaus miesto SKPC klientei vaikų teisių tarnybos buvo iškeltas reikalavimas su 5 vaikais išsikelti iš 3 aukštų namo į 2 kambarių nuomojamą butą (?!), nes pasilikti namuose su smurtautoju „vaikučiams esą nesaugu“. Šiuo atveju taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl minimo piliečio smurto prieš mažametį, tačiau kreiptis į policiją ginant mažamečio interesus, prašyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl netinkamo tėvo valdžios daugkartinio  naudojimo, suteikti paramą puikią karjerą turinčiai ir atsakingai 5 vaikus auginančiai moteriai,  vaikų teisių tarnybai kažkodėl neatėjo į galvą. Vietoje to buvo priimtas toks su sveiku protu ir teisinės valstybės principais nesuderinamas atvejo vadybos planas.

Į mūsų išsakomą kritiką  Įstatymo normoms, visų pirma, atvejo vadybos institutui, įprastai atsakoma minint „žmogiškąjį faktorių“, „psichologų stygių“ ir nepakankamą milijonų kiekį, metamą šiai, nuo pat pradžių šlubuojančiai ir žmogaus teises pažeidžiančiai reformai. Atsakingai pareiškiame – ydingas yra pats Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, nenumatantis institucijų darbo monitoringo mechanizmo ir neapibrėžiantis specialistų atsakomybės už perteklinį ir/ar neadekvatų poveikio priemonių taikymą, t. y. institucinis smurtas užkoduotas pačiame Įstatyme. Tiek Valstybinei vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, tiek socialinėms tarnyboms, vykdančioms atvejo vadybą, yra suteikti nepagrįstai platūs įgaliojimai kištis į asmeninį moterų gyvenimą, taip tarnyboms tampant įrankiu smurtautojui toliau kontroliuoti savo aukas, moteris ir vaikus. Kaip anksčiau cituotais atvejais, moterys priverstos gintis ne tik nuo smurtautojų, bet ir nuo grubaus valstybės įstaigų kišimosi į jų gyvenimą. Simptomiška, kad būtent smurtautojai lengvai atpažįsta sistemos ydingumą ir taip pat lengvai išmoksta ja pasinaudoti savo nedoriems tikslams pasiekti. Valstybė, deklaruojanti siekį padidinti moterų galią visose visuomenės gyvenimo srityse, šalinti visas diskriminacijos formas moterims ir skatinti moterų pažangą, šio įstatymo veikimu realiai ją sumažino iki minimumo, įgalindama smurtautoją ir pati tapdama vienu dideliu sisteminiu smurtautoju.

Ir kokia gi disocijuota visuomenė esame – būdami ES, ET ir JTO nariais ir įvairių konvencijų bei direktyvų subjektais, reguliariai atsiskaitydami tarptautinei bendruomenei už pasiektą moterų pažangą, nacionaliniais teisės aktais grubiai pažeidžiame tiek tarptautinius susitarimus, tiek savo pačių Konstituciją. Būdinga, jog minimas įstatymas taip pat įtvirtina mediacijos institutą kaip dar vieną privalomą (kas savo ruoštu yra oksimoronas demokratinėje valstybėje) viešąją paslaugų, tačiau nei Vaiko teisių apsaugos specialistai, nei socialiniai darbuotojai, nei mediatoriai nėra privalomai mokomi turėti žinių ir atsižvelgti į struktūrinę nelygybę, sąlygojančią vyrų smurtą prieš moteris  visuomenėje ir šeimoje, jo priežastis, dinamiką ir pasekmes.

Dar daugiau, VTAPĮ programuojamas asmens duomenų rinkimas ir  išviešinimas prieš asmens (ir vėl moters!?) valią yra traktuotinas kaip Bendrojo duomenų apsaugos reglamento pažeidimas ir kiekvienu tokiu atveju byla prieš Lietuvą gali atsidurti Europos žmogaus teisių teisme. Sutikite – valstybės tarnautojai negali būti statomi į tokią padėtį, kuomet vykdydami savo veiklos aprašą  jie yra verčiami pažeisti kitus galiojančius įstatymus!

Apibendrinant – LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas gali būti išgelbėtas tik atlikus jo esminę reviziją, remiantis žmogaus teisių apsaugos ir įtvirtinimo demokratinėje visuomenėje reikalavimais.

Pirmas žingsnis, mūsų ekspertine nuomone, turėtų būti atvejo vadybos instituto pašalinimas iš Įstatymo teksto. Antra, turi būti sukurtas specialus reagavimo mechanizmas tuo atveju, kai nustatomas smurto prieš moterį šeimoje faktas. Šiuo atveju valstybės institucijų intervencija turi būti reglamentuojama išimtinai Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, įtvirtinančio, jog smurtas šeimoje – nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas. Trečia, atsisakyti Socialinių paslaugų įstatymo nuostatų taikymo atskirčiai ar rizikos grupėms nepriklausantiems asmenims! Valstybės veiksmų logika turėtų įtvirtinti siekį sumažinti asmenų, priklausančių rizikai ir atskirčiai skaičių, sukuriant  mechanizmą, kaip asmuo galėtų kilti visuomenės laiptais aukštyn ir įsitvirtinti šviesiojoje gyvenimo pusėje kaip veiksnus, atsakingas asmuo, galintis skirti visas jėgas ir asmenybės resursus bendro gėrio kūrimui. Šiuo metu yra gi būtent atvirkščiai – į socialinės atskirties ir rizikos Prokrusto lovą guldomi būtent veiksnūs, sąmoningi  ir atsakingi piliečiai, kuriuos nederamai stigmatizuojant pažeidžiamos jų žmogaus teisės, Konstitucijos garantuojama teisė nepatirti nepagrįsto valstybės kišimosi į jų asmeninį gyvenimą ir tuo būdu užkertamas kelias adekvatiems abipusiu pasitikėjimu grįstiems mainams tarp valstybės ir piliečio. Ketvirta, vaiko teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai, o ypač atvejo vadybininkai ir mediatoriai, kol bus revizuoti jiems suteikti nepagrįstai platūs įgaliojimai, turi būti privalomai mokomi valstybės politikos pagrindų ir gauti būtinų žinių iš lyčių lygybės, moterų žmogaus teisių apsaugos ir įtvirtinimo (moterų pažangos skatinimo), smurto prieš moteris visuomenėje ir šeimoje priežasčių, dinamikos ir pasekmių sričių. Kitaip tariant, savo darbe jie turi realizuoti valstybės įsipareigojimus stiprinti ir įtvirtinti lyčių demokratiją, kuri ir yra realus gerovės valstybės, apie kurią pastaruoju metu tiek daug šnekama,  pagrindas.

Taigi, atvejo vadybos institutas turi būti taikomas išimtinai asmenims, priklausantiems atskirties ir rizikos grupėms, kurių atžvilgiu valstybė turi pozityvią pareigą prisiimti dalinę globą. Ginantis nuo pagrįstos kritikos Įstatymo autoriai nuolat pabrėžia, jog jo veikimo laike sumažėjo vaikų nužudymų. Sveikinimai. Būtent tai ir rodo, kad tam tikrai visuomenės grupei atvejo vadybos instituto taikymas yra pagrįstas ir turi pozityvios reikšmės. Tačiau dar kartą atkreipiame dėmesį į tai, kad negalima keletui procentų gyventojų tinkamų priemonių ekstrapoliuoti visai visuomenei, t. y. visoms reprodukcinio amžiaus ir nepilnamečių vaikų turinčioms Lietuvos moterims.

Politikams, kurie prieš spalį vyksiančius rinkimus pasiryš reformuoti VTAPĮ ir Mediacijos įstatymą, įtvirtinant juose moters teisę nepatirti institucinio smurto, pranašaujame gausų už juos balsuosiančių rinkėjų, moterų, būrį. Kaip moterų teisių gynėjos, šioje srityje nuosekliai dirbančios 25 metus,  įsipareigojame viešinti tokius politinius sprendimus ir jų autorius.

…o kol kas – skęstančiųjų gelbėjimas, pačių skęstančiųjų reikalas. Kviečiame lankytis Vilniaus Moterų namų svetainėje, kur rasite ruošinį, kurį užpildžiusios galėsite tikėtis išvengti trečio iš eilės vadybos proceso iniciavimo, kai jūsų erdviame gerai įrengtame bute ar name bus skaičiuojamos lovos, varstomas šaldytuvas, nenusiplovus rankų kilojami jūsų vaikų žaislai.. kitaip tariant, jei pavargote būti vertinamos pagal atskirties grupei surašytus protokolus, kurie toli prasilenkia su jums įprastais aukštais jūsų gyvenimo standartais. Kovokite už savo teises!