Artėjant Valstybės atkūrimo dienai, pasigirdo raginimas švęsti ne tik Vasario 16-ąją, bet ir vasario 17-ąją. Grupė feminisčių siūlo šią dieną paskelbti Nacionaline emancipacijos diena. Siūlymas gali skambėti netikėtai, bet tik tiems, kuriems Lietuvos atkūrimo istorija – mažai žinoma. 1918 m. vasaris pažymėtas ne tik Nepriklausomybės akto paskelbimu, bet ir pirmuoju protestu šalyje. Manoteises.lt klausia iniciatorių – menotyrininkės Laimos Kreivytės, politologės Dovilės Jakniūnaitės ir lygių galimybių ekspertės Margaritos Jankauskaitės – kodėl verta prisiminti vasario 17-ąją ir ką šios dienos suaktualinimas gali duoti šiandieninei Lietuvai.
Kaip kilo mintis minėti Nacionalinę emancipacijos dieną?
Margarita Jankauskaitė (toliau M. J.) Mintis kilo praėjusiais metais. Diskusijos „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje“ metu Solveiga Daugirdaitė priminė moterų išstūmimo į sprendimų priėmimo paraštes mechanizmus 1918 m., atstatant nepriklausomybę, kurie ir toliau sėkmingai perduodami iš kartos į kartą ir puikiai taikomi mūsų dienomis.
Laima Kreivytė (toliau L. K.) Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo istorija yra vienavyrių žanro (angl. all male panel) klasika. Gerai žinoma, kad moterų tarp jo signatarų nėra, tad ir indėlis atkuriant valstybę sumenkinamas. Tačiau nutylima, kad taip nutiko ne dėl moterų „abejingumo“ ar nusišalinimo nuo viešojo gyvenimo. Tautinio atgimimo lyderiai nesilaikė Didžiojo Vilniaus Seimo (1905 m.) ir Petrapilio konferencijos (1917 m.) nutarimų, įtvirtinusių lygias abiejų lyčių teises būsimajame Seime. Politiniam elitui neatrodė, kad didesnės pusės gyventojų teises paminantis sprendimas kuriamą „demokratiją“ paverčia raiša. Tačiau didelė dalis žmonių kitaip suprato teisingumą, todėl 1918 m. vasario 17-ąją Kaune buvo surengtas protestas, reikalavęs įtraukti moteris į Lietuvos Tarybos sudėtį. Kiek vėliau Tarybai įteikta ir šį reikalavimą rėmusi peticija, kurią pasirašė 20 000 Lietuvos gyventojų.
M. J. Toks skaičius įspūdingas pats savaime ir rodo, kokia svarbi atsikuriančios valstybės visuomenei buvo lyčių lygybės idėja. Dar svarbesni peticijos rengėjų argumentai. Moteris į Tarybą buvo reikalaujama įtraukti todėl, kad jos sudaro didesnę visuomenės pusę, yra labiau išsilavinusios nei vyrai ir nuveikia daug reikšmingų darbų šeimai ir valstybei. Praėjus 100 metų argumentai nepasikeitė! Mes vis dar priverstos įrodinėti, kad moterys – svarbi visuomenės dalis, o valstybės kūrimas taikant all male panel principus yra visiška patologija (net ne anachronizmas). Vadinasi būtina tęsti pirmtak(i)ų darbą ir kiekvieną vasario 17-ąją priminti, kad padėtis privalo būti pakeista iš esmės.
Kokias šiandieninės Lietuvos problemas siekiate aktualizuoti, siūlydamos minėti Nacionalinę emancipacijos dieną?
L. K. Nacionalinės emancipacijos dienos idėja man siejasi su Lietuvos valstybingumo šimtmečiu, kurį minėsime kitais metais. Lietuvos valstybei bus šimtas metų, o moterys vis dar yra paraštinės pilietės, kurių balsas slopinamas arba negirdimas visai. Kaip ir prieš šimtą metų valstybės vyrai nori „vyrauti“, svarbias problemas, įskaitant ir moters sveikatą, reprodukciją bei pasirinkimo teisę, spręst savo draugų būrelyje. Argi ne absurdiška matyti, kad jau šimtą metų moterys lavinasi, baigia universitetus (aukštąjį mokslą baigusių moterų Lietuvoje procentas beveik dvigubai didesnis, nei vyrų), įgyja aukščiausias kvalifikacijas, o kiek jų yra Seime ir vyriausybėje? Kiek jų priima strateginius sprendimus versle? Kiek jų gauna Nacionalinę kultūros ir meno premiją? Kiek jų atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje? Skaičiai nė iš tolo neprimena 50 %. Kažkada mums bus gėda to „nematomo“ moterų ir kitų marginalizuotų grupių išnaudojimo kaip dabar yra gėda vergovės. Juk imperijų laikais vergovė irgi daug kam atrodė „natūrali“, o prekyba žmonėmis – tiesiog pelningas verslas. Deja, tas verslas klesti iki šiol – tik už įstatymo ribų. Tai siaubingas pažeminimas, kuris siejasi su moters nuvertinimu viešoje sferoje ir privačioje erdvėje.
Dovilė Jakniūnaitė (toliau D. J.) Savo pasiūlymo minėti Nacionalinę emancipacijos dieną nelaikome alternatyva kuriai nors kitai šventei ar jau dabar minimai dienai. Šis siūlymas nėra skirtas ir kuriai nors konkrečiai visuomenės grupei ar bandymas įtvirtinti dar vieną nedarbo dieną. Man tai daugiau simbolinis veiksmas, kuriuo raginama apie Lietuvos valstybingumą ir jo kūrimą galvoti plačiau, primenant, kad laisvės siekimas nesibaigia paskelbus nepriklausomybę: tik nuolatinės pastangos ir refleksija, kokios laisvės norime ir ką dėl to esame pasiruošę padaryti, kuria visuomenę, kurioje man pačiai norėtųsi gyventi. Man atrodo, kad kalbėjimas apie emancipaciją, atsispiriant ir nuo feministinių idėjų, kaip tik tai ir leidžia daryti.
Moterų ir vyrų balsavimo teisės Lietuvoje buvo sulygintos santykinai anksti – jau 1918 m. Laikinojoje Konstitucijoje. Kodėl emancipacijos procesas jums atrodo nebaigtas net ir po šimto metų?
M. J. Didžiuotis tuo, kad turime visuotinę balsavimo teisę dabar yra tas pat, kas medicinos pažangą tapatinti su operacijos įrankių dezinfekavimo praktikomis. Šias teises turėti svarbu, tačiau XXI a. turime siekti dalyvavimu grįstos demokratijos. Turime užtikrinti lygiavertį tiek moterų, tiek kitų grupių į(si)traukimą į visas be išimties gyvenimo sritis. Tai padaryti trukdo daugybė kliūčių: neteisingas išteklių paskirstymas ir atstovavimas, į paraštes nustumtų grupių indėlio nepripažinimas. Varžomos reprodukcinės teisės, neužtikrinama teisė gyventi nepatiriant lytinės prievartos ir smurto, kuris tampa kas trečios moters Lietuvoje patirtimi. Matydamos visa tai, reikalaujame ne „kažko daugiau“. Kalbame apie praktinį deklaruojamų teisių įgyvendinimą pilna apimtimi, neatidėliojant to dar šimtui metų.
L. K. Antrinu Margaritai sakydama, kad reikalaujama ne daugiau, o tik to, kas numatyta Konstitucijoje – kad visi piliečiai yra lygūs. Jei lygūs, tada kaip atsiranda tokia disproporcija lyties požiūriu? Visiškai sutinku, kad vertinama turi būti ne lytis, o gebėjimai ir atliktas darbas. Bet jei nesudaromos vienodos galimybės gauti tą darbą? Jei jau nuo 6 metukų mergaitės pradeda galvoti esančios ne tokios svarbios kaip berniukai? O kaip galima galvoti kitaip, jei viskas, kas svarbu ir reikšminga, nuo vaikystės yra siejama su vyriškumu? Štai ir dabar visi suka galvas, kaip pastatyti dar vieną paminklą Basanavičiui Vilniuje. Nors yra antkapinis paminklas Rasų kapinėse, viso ūgio figūrinė skulptūra Filharmonijoje, biustas Arkikatedroje, yra Basanavičiaus gatvė ir dvi jo vardo mokyklos. O ar yra nors vienas paminklas Vilniuje, skirtas 1920-ųjų metų pirmajam Steigiamojo seimo posėdžiui pirmininkavusiai rašytojai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei? Jei mąstome sustabarėjusiomis įpaminklinimo kategorijomis, tai tikrai dar neįžengėme į XXI amžių.
D. J. Valstybėje pilietinis ir politinis dalyvavimas nesibaigia, ar bent jau norėtųsi, kad nesibaigtų vien tik atėjimu į rinkimus. Taip ir visuotinės balsavimo teisės suteikimas buvo tik pirmas (nors ir itin svarbus) žingsnis, kuriuo padaryta tai, kas teisinga, sąžininga ir privalu demokratinėje valstybėje. Tačiau tuo nelygybė neišnyko – dar yra galybė socialinių ir politinių klausimų, kuriuos reikia išspręsti, pradedant valstybės nurodymais, ką mums daryti su savo kūnais, baigiant stereotipais, negatyviai veikiančiais mūsų kasdienybę bei gilėjančiu socialiniu neteisingumu. Dalį priežasčių, kodėl feministinis kalbėjimas yra aktualus ir net būtinas, išgirsime vasario 17 d. diskusijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje: pokytis įmanomas“, į kurią raginu visas ir visus ateiti.
Kaip jūs apibūdintumėte viziją, kurios siekiama steigiant Nacionalinę emancipacijos dieną?
D. J. Nepaisant vis stiprėjančios reakcinės politikos mūsų šalyje, o ir kitose pasaulio valstybėse, dar tikiu, kad įmanoma sukurti teisingesnę visuomenę. Nors ir sunkiai, nors ir girgždėdami pokyčiai vyksta ir Lietuvoje: vilčių teikia vasaros pradžioje įvykusios masiškos „Baltic Pride 2016” eitynės Vilniaus gatvėmis arba dabar vykstantis sujudimas dėl vaiko teisių. Labai norėčiau, kad toks pilietinis aktyvumas, besiremiantis pagarba žmogui ir jo teisėms, tik stiprėtų. Kitas dalykas, kurį norėtųsi sieti su šia diena – kad ji būtų susijusi su gilesniu, refleksyvesniu kalbėjimu apie mūsų visuomenę ir valstybę, kuris būtų nukreiptas ne tiek į istorinių pasiekimų šventimą, jų patosišką minėjimą, o labiau į kritišką ir konstruktyvų savo praeities ir dabarties aptarimą ir vertinimą.
L. K. Svarbiausia visų piliečių aktyvumas kovojant už savo teises ir laisves, neleidžiant įsigalėti dogmatiškiems dvigubos moralės standartams, neoliberaliai laisvos rinkos diktatūrai, viešų erdvių prichvatizavimui tiesiogine ir simboline prasme. Ypač svarbu veikti solidariai – sutelktos pastangos ir bendras darbas nuverčia kalnus. Milijoniniai moterų maršo protestai JAV – akivaizdūs naujos eros ženklai, rodantys, kad emancipaciniai projektai ir kova už demokratišką, lygiateisę visuomenę įgauna pagreitį. Kartu mes galime viską.
M. J. Būtina atgaivinti 1918 m. vasario 17-osios dvasią, kai demokratinės iniciatyvos formavosi „iš apačios“ ir telkė dideles mases žmonių. Svarbu, kad visi suvoktume, jog teisių į žmogiškąjį orumą, kaip ir laisvės, niekas neatneša ant lėkštės. Jų turime tiek, kiek išsikovojame, kiekviena karta iš naujo.
Nacionalinės emancipacijos dienos signatarais gali tapti visi, pasirašę šį kreipimąsi.
Pirmą kartą Nacionalinė emancipacijos diena bus paminėta šių metų vasario 17 d. diskusija „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje: pokytis įmanomas“. Nacionalinėje dailės galerijoje kalbėtojos ir kalbėtojai, pasiremdami feministinėmis idėjomis, svarstys, ką daryti, kad pokyčiai lyčių lygybės ir demokratėjimo srityse taptų įmanomi Lietuvoje. Diskusijos pradžia – 17 val.