Viktorijos Kolbešnikovos Baigiamoji kalba, III dalis (paskutinė)

2015 m. Kauno teisėsauga baudžiamojon atsakomybėn patraukė studentę Viktoriją Kolbešnikovą. Studentė teisiama už tai, kad 2015 m. vasario 16 d. kartu su draugais Kauno centre iškabino plakatus, protestuojančius prieš valstybės politiką migrantų atžvilgiu: „Sudegink Ruklą, deportuok vyriausybę, imigrantai welcome!“. Teisme prokurorė Virginija Vigelienė teigė, kad iškabindama minėtus plakatus, V. Kolbešnikova ragino susidoroti su Ruklos gyventojais bei šalia miestelio dislokuotais kariniais padaliniais, deportuoti vyriausybę ir pasikviesti čia „žaliųjų žmogeliukų“ iš Rytų. Tokią teksto interpretaciją pateikė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertas. 2016 m. rugsėjo 26 d. Viktorija Kolbešnikova skaitė baigiamąją kalbą. Teismo nuosprendis bus skelbiamas lapkričio pradžioje. Pateikiame trečią – paskutinę – baigiamosios kalbos dalį. Su pirmąją galite susipažinti čia. Su antrąją čia.

Jei ši byla yra nesusipratimas – noriu tikėti, kad taip ir yra – tai šiam nesusipratimui yra aiškios priežastys. Pirmiausia, kaip, pavyzdžiui, buvo matyti ir iš garsiosios Whydoto bylos, tai yra keistas BK 170 straipsnio taikymas. Straipsnis veikiausiai buvo sugalvotas apsaugoti pažeidžiamas visuomenės grupes – romus, žydus, homoseksualius asmenis, žmones su negalia, tuos pačius pabėgėlius – nuo neapykantos prieš juos kurstymo. Bet jo taikymas, ypač pastaruoju metu, yra absurdiškas, konservatyvus, ribojantis žodžio bei minties laisvę ir prisidedantis prie baimės atmosferos visuomenėje stiprinimo. Tam, kad būtų pradėta baudžiamoji byla, atlikti tardymai, kratos, įtrauktas niekuo nesusijęs žmogus, iš kurio atimtas darbo įrankis, pritaikytos kardomosios priemonės, užtenka filologinės vadinamojo eksperto išvados. Neapykantos kurstymas – itin sudėtingas, visuomeniniame ir politiniame kontekste funkcionuojantis reiškinys, jam išaiškinti ir užkirsti kelią tikrai nepakanka raidžių ir kablelių analizės. Tikiuosi, kad ši byla bus ne pagrūmojimas pirštu man ir kolegoms, kad daugiau nebereikštumėme kritikos apie visuomenės skaudulius, o proga permąstyti baudžiamųjų priemonių ir sampratos “socialinė padėtis” taikymą.

Apibendrindama savo baigiamąją kalbą noriu trumpai priminti labai akivaizdžius, atrodytų, savaime suprantamus ir logiškai pagrįstus argumentus:

plakato negalima vertinti kaip atskiro, iš konteksto ištraukto kalbos akto, ar kaip trijų frazių rinkinio, o tik visumoje ir socialinėje bei politinėje aplinkoje

„sudegink Ruklą“ yra kritika Lietuvos ir Europos Sąjungos pabėgėlių politikai, „deportuok vyriausybę“ – kritika valdžiai, vykdančiai tą politiką

plakatas ne tik neragina imtis diskriminacinių veiksmų ir nekursto smurtauti, bet priešingai, mėgina atkreipti dėmesį į siaubingas pabėgėlių gyvenimo sąlygas ir priešinasi rasistinių, ksenofobinių pažiūrų skleidimui

teisę kritikuoti valdžią ir už tai nebūti persekiojamai man užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnis

vyriausybė nėra socialinė padėtis ir negali būti tokia laikoma

„paprastas žmogus“ neegzistuoja, o negebėjimas suprasti plakato nėra mano problema

galiausiai – 170-tam BK straipsniui taikyti būtina detalesnė, ne tik filologinė, analizė

Tą savaitę praėjusių metų balandžio mėnesį, kuomet sužinojau, jog esu įtariamoji šioje byloje, Viduržemio jūroje paskendo beveik tūkstantis migrantų. Dauguma jų bėgo nuo karo. Šiuo metu pasaulyje yra 65 milijonai pabėgėlių, keli milijonai iš jų jau atvyko į Europą. Didžioji dalis atvykusiųjų dabar gyvena siaubingomis sąlygomis ne kame kitame, o koncentracijos stovyklose. Kritiką dėl pabėgėlių ir migrantų gyvenimo sąlygų išreiškia visos tarptautinės žmogaus teisių organizacijos.

Kaip ir dauguma migrantų sulaikymo centrų, Pabradėje yra įkurtas kalėjimas, tik su prastesnėmis gyvenimo sąlygomis nei turi nuteistieji. Po ilgo laukimo kalėjime, pabėgėlio statusą gavę asmenys atsiduria tokiuose miesteliuose kaip Rukla ir, kaip sakė vienas ten gyvenantis pabėgėlis, integruojasi į visuomenę miške. Cituoju – „Rukla – tai viskas. Mirties zona. Ten kai patenki, nėra jokio noro kur nors išeiti, nes ir nėra kur eiti.“ citatos pabaiga.

Būtent dėl tokių priežasčių pabėgėliai renkasi deginti savo kalėjimus. Tai prasidėjo prieš dešimtmetį Australijoje ir tokių atvejų tik daugėja. Praeitą savaitę pabėgėliai padegė stovyklą Lesbos saloje, Graikijoje, panašu, reikalaudami būti iš jos išleisti. Jei tai yra jų protestas prieš gyvenimo sąlygas, aš jų protestą palaikau, net jei jis susijęs su turto naikinimu. Kaip įprasta tokių padegimų atvejais, nukentėjusių asmenų nėra.

Tuo tarpu įvairūs populistai politikoje, islamofobai ir rasistai išnaudoja vadinamąją „pabėgėlių krizę“ ir vis labiau skleidžia neapykantą, į kurią teisinė sistema nereaguoja. Ta neapykanta mikro susidūrimuose vėliau virsta fiziniu susidorojimu ar diskriminacija. O teismo suole sėdžiu aš, teisiama už mėginimą protestuoti prieš elementarius nacius ir jų skleidžiamą neapykantą.

Dar kartą atsakau prokurorei, į jos klausimą “kur dėti pabėgėlius?” migrantų nereikia niekur dėti, net jei jų atvyksta tūkstantis per dieną, jie nėra daiktai ir jie nekelia daugiau grėsmės dėl to, kad jų pasai kitokie ar jie jų neturi. Jei čia teisė prasilenkia su elementaria etika, aš stoju į pastarosios pusę – kritikuoju tokius sulaikymus ir juo labiau, siaubingas nuo karo bėgančių žmonių gyvenimo sąlygas.

Nesigailiu, kad kabinau plakatą. Nesigailiu dėl liepiamosios nuosakos. Visiškai atmetu man pateiktus kaltinimus; vertinu juos geriausiu atveju kaip nesusipratimą, blogiausiu – kaip teisinį persekiojimą.

SUDEGINK RUKLĄ DEPORTUOK VYRIAUSYBĘ IMIGRANTAI WELCOME!

Viktorija Kolbešnikova

Antifascist Circle (Antifašistinis ratas), wikipedia nuotr.