Jaunasis Vilniaus Geto metraštininkas Icchokas Rudaševskis šianien būtų šventęs 90-tąjį gimtadienį. Įkalintas Vilniaus gete, bet ne pagal amžių tvirtas vertybes ir literatūrinę dovaną turėjęs jaunuolis – mokykliniame sąsiuvinyje fiksavo to meto realybę – gyvenimo gete vaizdus, kovą ir tikėjimą ateitimi.
Kalėdamas gete ir matydamas kančią, Icchokas nenustojo didžiuotis savo žydiškumu, jo nesugniuždė neviltis ir savigaila, priešingai – į priekį jį stūmė troškimas gyventi.
„Man gėda pasirodyti gatvėje, ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda savo bejėgiškumo. Geltoni lopai prisiūti ant mūsų drabužių, bet ne ant mūsų sąmonės. Mes nesigėdijam lopų! Tegu jų gėdijasi tie, kas mums juos užkabino.” – savo dienoraštyje rašė Icchokas.
Jaunuolio mintys apie žmogaus orumą ir laisvę – dabar galėtų atrodyti akivaizdžios ir savaime suprantamos, tačiau daugiau nei 75 m. senumo įrašai piešia visai kitokį to laikmečio paveikslą. Jie primena apie pasaulį, kuriame žmogaus teisių sąvoka net neegzistavo. Todėl galima tik stebėtis, kiek brandos, drąsos ir talento reikėjo paaugliui rašyti temomis, kuriomis garsiau kalbėti buvo pradėta tik po Antrojo pasaulinio karo.
Todėl simboliška, kad I. Rudaševskio gimtadienis sutampa su Tarptautine žmogaus teisių diena, kuri žymi 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų asamblėjos priimtą – Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.
Tarptautinė bendruomenė poreikį užtikrinti žmogaus teisinį statusą ir jo apsaugą nacionaliniu ir tarptautiniu mastu suprato tik po Antrojo pasaulinio karo ir jo metu įvykusio Holokausto, kuris paneigė bet kokias bendražmogiškas vertybes ir devalvavo žmogaus gyvybės svarbą.
Netrukus po šio svarbaus dokumento suformavimo – sekė ir 1950 m. Europos Tarybos priimta „Europos žmogaus teisių konvencija”, kuri yra svarbus žmogaus teisių apsaugos dokumentas ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos taikymo pavyzdys Europos kontekste.
Svarbu, kad minėdami žmogaus teisių dieną – ryškiai prisimename ir tuos, kurie savo šviesumu ir drąsa, kartais pralenkdami laiką, padėjo suprasti šių fundamentalių teisių svarbą. Todėl jau visai netrukus – vasario mėnesį, lietuvių kalba bus išleistas I. Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis”. Dienoraštis yra parašytas jidiš kalba, todėl prireikė laiko ir pastangų, kad šis autentišką patirtį fiksuojantis dienoraštis – būtų išverstas ir pagaliau pasiektų lietuvišką auditoriją.
Lietuvos žmogaus teisių centro ir partnerių iniciatyva 2016 m. rugpjūtį Vilniuje, Rūdininkų g. 8 buvo atidengtas „Atminimo akmuo“ (vok. Stolpersteine) jaunajam geto metraštininkui.
„Norėtųsi atgauti savo praėjusius metus ir atidėti juos ateičiai, naujam gyvenimui. O kiti jausmai, kuriuos šiandien jaučiu – tai drąsa ir viltis. Nė menkiausio nusivylimo. Šiandien man suėjo penkiolika. Regiu prieš save saulę, saulę, saulę…” – tokį gimtadieninį įrašą sau dedikavo penkiolikos sulaukęs Icchokas.
Kaip ir daugelio Vilniaus geto kalinių, Icchoko gyvybė nutrūko Paneriuose, tačiau Holokaustą išgyvenusi jo pusseserė Sara Voloshin, sugebėjo išsaugoti Vilniaus geto dienoraštį, kurio puslapiuose įamžintas Icchoko liudijimas – Šoa atmintis.
Ištrauka iš Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“, vertė doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas.
1942 m. liepos 8 d.
Išeina įsakymas, kad Vilniaus gyventojai žydai turi iš priekio ir iš nugaros prisisiūti antsiuvus. Geltonus apskritimus su raide J viduryje. Ankstyvas rytas. Žvelgiu pro langą. Pamatau pirmuosius Vilniaus žydus su antsiuvais. Mane apstulbina tie dideli geltoni lopai ant jų pečių. Ilgai nepajėgiu pats tokio lopo prisisiūti. Jaučiuosi it kuprotas, su dviem didelėm tupinčiom ant manęs rupūžėm. Man gėda pasirodyti gatvėje, ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda savo bejėgiškumo. Geltoni lopai prisiūti ant mūsų drabužių, bet ne ant mūsų sąmonės. Mes nesigėdijam lopų! Tegu jų gėdijasi tie, kas mums juos užkabino.
Apie būsimąjį leidinį „Labame Ryte“ (nuo 41:25)
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013680622#wowzaplaystart=2485000&wowzaplayduration=600000
Tekstas parengtas įgyvendinant Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio bendradarbiavimo stiprinimo projektą, finansuojamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) lėšomis. Projektas skirtas stiprinti Žmogaus teisių organizacijų koaliciją.
