Žmogaus teisės psichiatrijos ligoninėse negalioja?

Kas ketvirtas žmogus kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu buvo, yra ar bus paveiktas psichikos sutrikimo ar ligos. Apie pusė milijardo žmonių šiuo metu kenčia nuo šių sutrikimų – tai reiškia, kad psichikos sveikatos sutrikimai yra viena iš dominuojančių ligų pasaulyje. O tai reiškia, kad psichikos liga ar negalia – labai tikėtina – palies vieną ar kelis žmones iš kiekvieno mūsų aplinkos, įskaitant mus pačius. Nors praktiškai visos psichikos ligos gali būti sėkmingai gydomos – beveik du trečdaliai žmonių nesikreipia pagalbos. Stigma, diskriminacija ir ligos neigimas yra kliūtys gauti tinkamą pagalbą, sako Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai. Panašu, kad ir kreipimosi į psichiatrą ir gydymosi psichiatrinėje ligoninėje baimė turi pagrindo – patekus į psichiatrinę ligoninę greitai suprantama, pagrindinės žmogaus teisės ten negalioja. Su Tavim nesitaria apie gydymo būdus ir šalutinius poveikius, gydymas užtrunka keliskart ilgiau nei somatinių ligų atveju, tačiau per ilgas gydymosi savaites ar mėnesius Tu net neturi kur privačiai pasikalbėti su aplankiusiais šeimos nariais. Ir net tualete negali užsirakinti durų…

Psichiatrinių ligoninių baiminamasi labiau nei kalėjimų

Šią vasarą apsilankę Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikoje Seimo kontrolieriai atliko patikrinimą, po kurio paaiškėjo, kad medicinos įstaigoje sistemingai ir nuolat pažeidžiamos žmogaus teisės.

Seimo kontrolierius Augustinas Normantas konstatavo, kad pacientams ir personalui nėra užtikrinama saugi aplinka. Pacientai Psichiatrijos klinikoje nėra informuojami apie jiems skirtą gydymą ir jo veiksmingumą. Jiems taip pat nesuteikiama informacija apie vartojamus vaistus ir galimybę atsisakyti medicininių intervencijų, o priverstinai hospitalizuoti pacientai neturi galimybės ginčyti teismo sprendimų – jie nekviečiami į teismo posėdžius. Taip pat vis dar tinkamai nefunkcionuoja specialiųjų priemonių taikymo pacientams fiksavimo ir atšaukimo tvarka.

Situacija „įstrigusi“

Deja, išvadas apie pacientų teisių pažeidimus Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovas sutiko su pašaipa. Ligoninės vadovybė sudarė tyrimo komisiją Seimo kontrolierių tyrimo išvadoms tirti – tik kaip matyti iš atvirą įsižeidimą demonstruojančių pasisakymų regioninėje žiniasklaidoje, planuojamas ne tyrimas, bet paneigimas, nes jokių pažeidimų nėra, nes jų būti negali, nes to neleidžia teisės aktai. Kažin ką tai primena? Man – sovietmetį.

Beveik prieš dešimtmetį toje pačioje įstaigoje lankėsi nepriklausomų psichiatrų, teisininkų ir psichologų grupė. Keturių nevyriausybinių organizacijų – Žmogaus teisių stebėjimo instituto, Globalios iniciatyvos psichiatrijoje (dabar – Psichikos sveikatos perspektyvos), Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“ ir Vilniaus Psichosocialinės reabilitacijos centras – ekspertai apsilankė psichiatrijos ligoninėse visuose Lietuvos regionuose, siekdami surinkti patikimą informaciją iš pirminių šaltinių apie esamas žmogaus teisių problemas bei paskatinti šias institucijas laikytis tarptautinių žmogaus teisių standartų, pagerinti pacientų laikymo sąlygas bei vykdyti žmogaus teisių pažeidimų prevenciją. Nacionalinis tyrimas buvo dalis tarptautinio tyrimo, kurio metu vertintas žmogaus orumo bei pagrindinių teisių ir laisvių užtikrinimas uždarose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

Tuomet taip pat nustatyta eilė žmogaus teisių pažeidimų – teisės į informaciją, teisės į privataus gyvenimo gerbimą, teisės į nuosavybę, judėjimo laisvės, netgi kankinimo ir nežmoniško elgesio draudimo pažeidimų. Matėme, kad nėra praktikos pristatyti pacientui jo ligą, skiriamus vaistus, jų poveikį, galimą riziką ir nepageidaujamus poveikius. Informacijos apie ligą teikimą pacientams personalas supranta kaip potencialią grėsmę jų būklės pablogėjimui.

Tyrimas prikišamai parodė, kad psichiatrijos ligoninės pacientų teisė į privataus gyvenimo gerbimą yra maksimaliai ribojama, o ūmių būklių skyriuose šia teise praktiškai neįmanoma pasinaudoti. Nesilaikoma paciento asmens duomenų apsaugos reikalavimų, nesudaromos galimybės pacientui privačiai atlikti higienos procedūrų ir naudotis telefonu, nesilaikant pacientų skaičiaus palatose reikalavimų, tuo pačiu neleidžiant pacientui panorėjus pabūti vienumoje.

Nežmoniškas elgesys ligoninėje – kasdienybė?

Paaiškėjo, kad personalo nuožiūra pacientams neleidžiama turėti mobiliųjų telefonų, skambinti taksofonu vedama grupėmis, ir tai, jei pacientas turi kortelę. Įsivaizduojate, kaip smagu kalbėtis su savo artimaisiais, kai pokalbyje faktiškai dalyvauja pusė skyriaus? Bet bene labiausiai mane sukrėtė tai, kad žmonės tiesiog žeminami. Pavyzdžiui ūmių būklių skyriuje draudžiama praustis duše, o maudytis vonioje tegalima du kartus per savaitę. Neseniai pagimdžiusiai moteriai, kurią ištiko pogimdyvinė depresija su psichoze, buvo neleidžiama praustis duše, esančiame bendrojo režimo skyriuje, nepaisant to, kad dėl fiziologinių indikacijų ji negalėjo maudytis vonioje. Kitos ligoninės viename skyriuje vonia, dušas, tualetai ir rūkomasis buvo įrengti vienoje pertvaromis neatskirtoje patalpoje – juk argi ligoniai nori privatumo? Kam jiems…

Tuomet supratau, kad psichikos ligos ar netgi trumpalaikio sutrikimo diagnozė tampa pasmerktojo ženklu, automatiškai reiškiančiu bet kokių teisių praradimą. Kaip šiandien pamenu, kaip diskutuojant apie tyrimo rezultatus vienoje TV laidoje, vienos pagrindinių psichiatrijos ligoninių vadovas pakeltu balsu dėstė, koks absurdas kalbėtis su psichikos sutrikimą turinčiu ar psichikos liga apsirgusiu žmogumi. Jo įsitikinimu „psichai“ nieko nesupranta ir tikėti jais negalima. Į studiją paskambinęs šioje ligoninėje gydęsis žmogus su didžiule nuoskauda pasakė, kad nors seniai pasveiko, bet niekad nepamirš pažeminimų šioje ligoninėje. O aš galvojau apie klaikia rudai žalia spalva išdažytas sienas sunkių ligonių skyriuje, kur depresija serganti moteris tyliu balsu pasakojo, kad nebetiki kada nors iš čia išeisianti.

Palyginus tuometinio ir dabartinio tyrimų duomenis matyti, kad daugelis praktikų yra išlikę. Vis darvyrauja praktika priimti sprendimą dėl paciento priverstinio gydymo (ar priverstinio gydymo pratęsimo) teismo posėdyje nedalyvaujant pačiam pacientui. Kas čia blogo? Tai pažeidžia paciento teises — tiek į teisingą teismą, tiek į teisę gauti tinkamą gydymą (po to vykdant teismo sprendimą, kuris remiasi vienpusiška informacija iš psichikos sveikatos profesionalo, ir neatsižvelgiant į paciento nuomonę).

Sunkiai suprantama, bet absoliučiai normali praktika yra vadinamas profesinis solidarumas – gydytojai, net ir žinodami diagnozės klaidingumą, nesiimdavo jos keisti, nenoriai kalbėjo apie tokius atvejus bei skirdavo klaidingą diagnozę atitinkantį gydymą.

Tokiame kontekste liūdina, bet ne stebina, kad ligoninių personalas – tai yra žmonės, iš kurių pacientai turi sulaukti pagalbos, paramos ir supratimo – aktyviai naudodavo įvairiausių bausmių arsenalą: tramdomieji marškiniai, pririšimas prie lovos, slopinančių preparatų, sukeliančių itin prastą savijautą, injekcijos, draudimas gerti kavą ar draudimas išeiti parūkyti, režimo pakeitimas iš lengvesnio į sunkesnį – o tai automatiškai reiškia dar didesnį laisvių ir teisių suvaržymą, pvz privalomą ligoninės pižamos dėvėjimą.

Kalbant apie nežmoniško elgesio ir kankinimo draudimą, aptikome išties prastą padėtį – daugelyje Lietuvos psichiatrijos ligoninių nebuvo standartizuotos fizinės atskirties, fizinio ir cheminio suvaržymo skyrimo procedūros ir šių poveikių atšaukimo mechanizmo. Ten, kur procedūros buvo nustatytos – jos buvo pažeidžiamos.

Iš tiesų yra leistina ūmios, agresyvios būklės pacientą fiziškai suvaržyti (pririšti prie lovos) ne daugiau kaip 2 valandoms, tuo metu būtina su juo palaikyti kontaktą ir būklei pagerėjus – išsyk atrišti. Tačiau praktikoje paaiškėjo, kad žmonės buvo pririšami visai nakčiai, su jais nebendraujama, o būklės pagerinimui tiesiog skiriamos didelės dozės stipriai veikiančių slopinančių psichiką vaistų, slauga tuo metu apskritai nevykdoma (procedūros, medikamentai, galiausiai nuvedimas į tualetą).

Tada maniau, kad tokie dalykai negali tęstis, kad vos apie juos prakalbus – situacija bus išspręsta. Deja, ir šiandien tokie atvejai kartojasi – visai neseniai kolegai psichiatrui vieno sunkią autizmo formą turinčio jaunuolio mama guodėsi, kokius siaubingus panikos priepuolius išgyvena jos sūnus valandų valandas pririštas prie lovos, ir taip vos ne kasdien.

Perimamos naujos technologijos, bet paminamos žmogaus teisės

Po Nepriklausomybės atgavimo Lietuva iš laisvojo pasaulio perima modernias gydymo technologijas, vaistus, geriau tvarkomos patalpos, tačiau šiuolaikiniai žmogaus teisių standartai vis dar kažkur pakeliui. Moderni, prieš beveik dešimtmetį parengta Psichikos sveikatos strategija paremta žmogaus teisių principais, paciento orumo apsauga, informavimas, teisė rinktis yra kertiniai strategijos akcentai, paslaugos, o ne žmogaus izoliavimas bei perdėta farmakoterapija yra psichiatrijos ateitis. Ar šiandien ši strategija įgyvendinta?

Prieš pusmetį teko dalyvauti jos aptarime, Seime. Aptarti visi strategijos punktai – iškyrus pirmutinius, susijusius su žmogaus teisių standartų užtikrinimu teikiant psichikos sveikatos paslaugas. Netgi nenustebau. Mano klausimai buvo sutikti vis dar Lietuvoje įprastais menkinančiai patroniškais komentarais apie naivios mergaitės nesusivokimą.

Nesu tikra, kada pas mus ateis diena, kai Lietuvos psichiatrai nustos orientuotis į kažkodėl jiems taip nostalgiją keliančią Didžiąją Tėvynę – Rusijos Federaciją, kuri kaip tik ir gyvena principu, kad daktaras yra viskas, žmogus (pacientas) yra niekas. Vakarų psichikos sveikatos priežiūros specialistai suvokia, koks atgyvenęs ir demoralizuojantis pacientus yra paternalizmo principas, kai esą gerais norais vadovaujantis ligonis „nevarginamas“ informacija, neklausiama jo nuomonės.

Pasaulyje sugalvoti įvairūs žmogaus teisių apsaugos būdai: nuolatinė psichikos negalią turinčių ir juos gydančių asmenų stebėsena, užtikrinanti pagalbą ir pacientams, ir psichiatrams. Patiems psichikos sveikatos specialistams būtų lengviau dirbti dalijantis atsakomybe ir įtraukiant pacientus bei jų šeimas į bendrą darbą, sprendimų priėmimą. Stebėsena ir pastabos tik padeda suvokti ar tinkama kryptimi eini ir kurlink reikėtų tobulėti – žinoma jei tas noras tobulėti yra.

Taigi, kaip naivi mergaitė tikiuosi, kad mūsų politikai ir valstybės pareigūnai pradės matyti psichikos sveikatos sritį kaip žmogaus teisių sritį, kaip europietiškų – žmogų ginančių – ir vakarietiškų standartų reikalaujančią sritį. Ne tik verslo aplinka turi būti moderni, inovatyvi, lanksti – kiekvieną mūsų galinti paliesti psichikos sveikatos priežiūra, šimtai tūkstančių pacientų nusipelno modernumo ir lankstumo nė kiek ne mažiau. Paradoksalu, bet kol kas aukšti pareigūnai stebuklingai praregi tik susidūrę su artimo žmogaus liga – tuomet kraupsta nuo esamos tvarkos, ieško išimčių ir nesuvokia kodėl jo šeimos narys nubloškiamas į XX amžiaus vidurį. Gal galėtų praregėję išdrįsti savo atradimu pasidalinti ir su kolegomis? Ne tik dėl savęs – dėl mūsų visų.