Lietuvos žmogaus teisių centras parengė tyrimą „Lietuvos nediskriminavimo politika: Lietuvos žydų ir romų bendruomenių atvejai“.
Tyrimo metu apžvelgta Europos Sąjungos ir Lietuvos teisinė bazė ir strateginiai dokumentai ir identifikuoti Lietuvos teisinės bazės trūkumai nediskriminavimo srityje, ypač romų ir žydų bendruomenių atžvilgiu. Taip parodytas diskriminacijos poveikis asmenims ir bendruomenėms bei suformuluotos rekomendacijos valstybinėms institucijoms.
„Tyrime fiksuojame sudėtingus Lietuvos romų ir žydų skirtingų formų diskriminacijos patiričių liudijimus ir įsisenėjusias šių bendruomenių problemas Lietuvoje. Romų pasidalijimai didele dalimi iliustruoja neigiamų visuomenės nuostatų pasekmes ir nepakankamas valstybės politikos pastangas jas spręsti ar bent švelninti. Tyrime pabrėžiame, kad jau daugelį metų romų patiriamos kliūtys siekiant įsidarbinti, išsinuomoti būstą ar įgyti išsilavinimą yra ilgalaikės diskriminacijos, o ne kultūrinių bruožų ar asmeninės (ne)motyvacijos pasekmė. Žydų pasidalijimai fiksuoja Holokausto patirčių sukeltą skausmą bendruomenei, lydintį bendruomenės narius visą gyvenimą. Antisemitizmo patirtys, neapykantos komentarai žiniasklaidos platformose ir socialinėse medijose primena šią istorinę trauminę patirtį, kelia pasibaisėjimo ir nesaugumo jausmus“, – sako viena iš tyrimo autorių, Lietuvos žmogaus teisių centro tyrimo vadovė Kristina Rūkaitė.
Kristina Rūkaitė, Bertos Tilmantaitės nuotr.
Tyrimą atliko Centro tyrimų vadovė Kristina Rūkaitė ir Centro advokacijos vadovė Monika Guliakaitė-Danisevičienė. Tyrimo autorės apibendrina, kad ir žydų, ir romų bendruomenes vienija tai, kad skirtingais aspektais jos nesijaučia priimamos kaip lygiavertės su Lietuvos gyventojais. Anot tyrėjų, žydai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvoje vyraujanti istorinės atminties politika vis dar remiasi skirtimi tarp Lietuvos istorijos ir Lietuvos žydų istorijos, o tai atsispindi ir kovoje su antisemitizmu, formaliame švietime ir kitose srityse. Romai jaučiasi, kad yra nuolat vertinami kaip menkesni ir nėra laikomi Lietuvos piliečiais, vertais visuomenės pagarbos ir valstybės pastangų.
„Lietuvoje apsaugą nuo diskriminacijos įtvirtinantys įstatymai tarsi atitinka žmogaus teisių standartus ir tarptautinius įsipareigojimus, tačiau jie neveikia – pavyzdžiui, romų bendruomenė beveik nesikreipia į institucijas, nors jų patiriama diskriminacija yra bene didžiausia tarp kitų asmenų grupių. Lietuvoje vis dar nėra priimti atskiri planai LGBTQ+ diskriminacijai mažinti, veiksmų planai prieš rasizmą ar antisemitizmą, nors tą padaryti įpareigoja europiniai įsipareigojimai. Būtina stiprinti strateginį darbą su bendruomenių įtrauktimi, pasitikėjimo ir sąmoningumo didinimu ir pagaliau pademonstruoti, kad tautinės mažumos yra Lietuvos dalis, kuriai reikalingas lygiavertis dėmesys ir rūpestis“, – sako Lietuvos žmogaus teisių centro advokacijos vadovė, teisininkė Monika Guliakaitė-Danisevičienė.
Monika Guliakaitė-Danisevičienė, Bertos Tilmantaitės nuotr.
Anot autorių, šis tyrimas – tai paskata valstybės politikai atsigręžti į šį lygiavertiškumo principą – siekiant gerinti bendruomenių padėtį Lietuvoje vadovautis būtent pamatine nuostata, kad romų ir žydų bendruomenės yra mūsų visuomenės bendrapiliečiai, mūsų istorijos dalis ir visuomenės bendrakūrėjai.
Mokslinė tyrimo recenzentė – dr. Monika Frėjutė-Rakauskienė.
Tyrimas parengtas įgyvendinant projektus „S4Change: Strategy for a change in anti-discrimination policies in Lithuania“ ir „Pokyčio link“. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Piliečių, lygybės, teisių ir vertybių programos (angl. Citizens, Equality, Rights and Values programme) bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.
Su tyrimu galima susipažinti ČIA.
Su tyrimo santrauka susipažinti galima ČIA.
Su tyrimo santrauka anglų k. susipažinti galima ČIA.
