Skaitinys

Europa po „Charlie Hebdo“ atakos: sekimas, stebėjimas ir cenzūra? (skaitmeninės teisės)

2015 metai Europoje prasidėjo kruvinais išpuoliais, reikšmingai padidinusiais grėsmę Europos gyventojų saugumui ir siejamais su raktiniu žodžiu „terorizmas“. Reaguodami į tai, Europos valstybių vadovai ėmė svarstyti naujas priemones skirtas terorizmo prevencijai ir užkardymui. Deja, šių priemonių taikinyje atsidūrė asmens privatumo apsauga ir saviraiškos laisvė.

Flickr. Com, Gwenael Piaser nuotrauka (Creative Comons licencija)

Keleivių sekimas

ES pareigūnai ir valstybių vadovai greitai sureagavo į Charlie Hebdo redakcijos užpuolimą ir prisiminė Europos Komisijos dar 2011 metais parengtą, bet taip ir nepriimtąDirektyvą dėl keleivio duomenų įrašo duomenų naudojimo teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (PNR Direktyva), kuri trejus metus buvo užstrigusi Europos Parlameto (EP) Piliečių laisvės, teisingumo ir vidaus reikalų komitete (LIBE komitetas).

Direktyva buvo siūloma  sukurti oro transportu keliaujančių asmenų duomenų įrašų (angl. Passanger Name Record (PNR)) sistemą ir numatyti pareigą skrydžių bendrovėms perduoti PNR duomenis atvykimo ar išvykimo šalies institucijoms. PNR sudarytų visa skrydžių bendrovių surinkta informacija apie keleivius: kelionės data, maršrutas, kontaktiniai duomenys, bilietą pardavusios kelionių agentūros duomenys, bilieto apmokėjimo būdas, lydimi asmenys, vieta lėktuve, informacija apie bagažą ir netgi pageidavimai dėl maisto.

Įprastai šią informaciją skrydžių bendrovės naudoja komerciniams tikslams, tačiau jau beveik dešimt metų valstybės institucijos taip pat ieško priėjimo prie tokių duomenų, kadangi jie reikalingi atliekamiems ikiteisminiams tyrimams ir tarpvalstybiniam duomenų pasikeitimui. Pagal siūlomą PNR Direktyvą, valstybės institucijos perduotus PNR duomenis saugotų penkerius metus ir suteiktų teisėsaugos institucijoms prieigą bei galimybę juos analizuoti, identifikuojant atvykėlius ir iki šiol buvusius nežinomais asmenis. Šie duomenys taip pat galėtų būti perduodami kitoms ES šalims.

Tačiau ar pagrįstai valstybės institucijos įgytų galimybę prieiti prie be išimties visų keleivių duomenų? Susirūpinimas dėl to, kad PNR Direktyvoje numatytų priemonių taikymo būtinumas ir pagrįstumas yra nepakankami, nėra aiškiai numatytos nusikaltimų rūšys bei siūlomas per ilgas duomenų saugojimo laikas, 2013 metais sustabdė jos nagrinėjimą LIBE komitete. 2014 metų rugpjūtį Europos Taryba paragino EP dar kartą svarstyti šį klausimą, o po išpuolio „Charlie Hebdo“ redakcijoje toks raginimas tapo dar garsesnis, todėl EP vos prieš mėnesį nusprendė kuo greičiau pabaigti svarstymus ir priimti sprendimą dėl Direktyvos iki šių metų pabaigos.

Kol diskusijos dėl vieningos ES PNR sistemos vis dar tęsiasi, kai kurios Europos valstybės (pvz., Jungtinė Karalystė ir Belgija) jau stebi atvykstančius ir išvykstančius keleivius. Tokius keleivius taip pat stebi JAV, Australija ir Kanada, su kuriomis ES yra sudariusi susitarimus dėl PNR duomenų valdymo ir perdavimo. Be to, ES Komisija, nepaisydama EP dvejonių dėl PNR sistemos proporcingumo ir jos suderinamumo su privatumo apsauga, 2012 metais skyrė beveik 50 milijardų eurų nacionalinių PNR sistemų sukūrimui dvylikoje ES šalių.

Tarp šių šalių atsidūrė ir Lietuva, iš ES Komisijos gavusi beveik vieną milijoną eurų. Vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio teigimu, Lietuva labai rimtai vertina faktą, kad iš konfliktinių zonų grįžtantys kovotojai gali atsidurti Lietuvoje ir gali kelti grėsmę šalies saugumui, todėl dar praeitų metų pabaigoje pradėjo keleivių duomenų įrašų sistemos kūrimą. S. Skvernelio įsitikinimu, „PNR – tai esminis įrankis, kuris gali suvaldyti terorizmo grėsmę. Taip vadinami kovotojai iš Sirijos, Ukrainos, dažnai yra ir Europos piliečiai, todėl tas argumentas, kad nereikia kontroliuoti Europos Sąjungos vidaus keleivių – neveikia, kitaip tariant, duomenų apsaugos argumentą nusveria žmogaus gyvybės apsaugos būtinybė“.

Pateikiamos priežastys gali atrodyti rimtos, tačiau vertėtų atkreipti dėmesį, kad viešai prieinamų duomenų apie realų tokių priemonių efektyvumą nėra. Be to, JAV ir JK teismai neseniai priėmė sprendimus, pripažįstančius, jog Nacionalinio saugumo agentūros ir JK Vyriausybės komunikacijų štabo vykdytas visų, o ne konkrečių asmenų sekimas (angl. blanket surveillance) buvo neteisėtas ir pažeidė asmenų teisę į privataus gyvenimo apsaugą.

Šifruotos informacijos stebėjimas

Antroji siūloma bei atgarsį sukėlusi terorizmo sustabdymo priemonė – dar didesnis ir aktyvesnis elektroninės komunikacijos sekimas. JK Ministras Pirmininkas Deividas Kameronas (David Cameron) sunerimo, kad teroristai internete keičiasi šifruota (angl. encrypted) informacija, todėl pasiūlė gluminantį sprendimą – uždrausti šifravimo technologijų naudojimą arba bent jau suteikti galimybę teisėsaugos institucijoms ją perskaityti.

Šifravimas iki šiol laikomas geriausia elektroninės komunikacijos perdavimo priemone, kuri beveik maksimaliai užtikrina siunčiamų duomenų saugumą ir privatumą. Šifruotų el. laiškų negali perskaityti pašaliniai asmenys, neturintys šifravimo raktų, todėl juos dažnai siunčia tie, kurie keičiasi itin svarbia ir jautria informacija, pavyzdžiui, žurnalistai, norėdami užtikrinti gaunamos informacijos ir jos šaltinio apsaugą. Šifravimo technologijos taip pat naudojamos, siekiant apsisaugoti nuo kibernetinių atakų: el. bankininkystės, el. komercijos ir el. pašto sistemos užšifruoja vartotojų pateiktus duomenis prieš jų siuntimą internetu tam, kad jie nebūtų slapta pasisavinti ir vėliau neteisėtai panaudoti, vartotojų saugumu besirūpinantys tinklalapiai savo duomenų bazėse laiko šifruotus vartotojų slaptažodžius ir kitą informaciją apie juos.

Tokiame kontekste D. Kamerono siūlymas uždrausti šifravimo technologijas nuskambėjo kaip absurdiška mintis, sugrąžinanti interneto vartotojus į duomenų vagysčių laikus, todėl nenuostabu, kad jos labai greitai buvo atsisakyta.

Tuo tarpu pasiūlymas teisėsaugos institucijoms suteikti prieigą prie šifruotos informacijos sulaukė Europos Tarybos dėmesio: nutekinti dokumentai patvirtino, kad ES Kovos su terorizmu koordinatorius Žilas de Kerkovas (Gilles de Kerchove), pripažino, kad po Edvardo Snoudeno (Edward Snowden) atskleistos informacijos, interneto ir telekomunikacijų bendrovės pradėjo naudoti necentralizuotą šifravimą, kuris apsunkina teisėsaugos institucijų bandymus perskaityti informaciją. Todėl jis paraginoES Komisiją apsvarstyti sąlygas, kurioms esant ES interneto ir telekomunikacijų bendrovės suteiktų teisėsaugos institucijoms priėjimą prie šifruotos informacijos, perduodamos šifravimo raktus.

Vis dėlto, daugelio įsitikinimu šios priemonės neatitinka Europoje siekiamų asmens privatumo apsaugos standartų ir nebus veiksmingos, kadangi nusikaltėliai nebesinaudos šifravimu ir suras kitų būdų, kuriais galės saugiai keistis informacija, o šioje situacijoje labiausiai nukentės visų kitų asmenų elektroninio susirašinėjimo privatumas ir apsauga.

Interneto tinklalapių blokavimas ir cenzūra

Siekis sustabdyti terorizmą palietė ir saviraiškos laisvę: sausio 11-osios istorinė eisena Paryžiuje, pagerbusi teroristų išpuolių aukas ir deklaravusi palaikymą žmogaus teisėms, buvo vainikuota ES šalių ministrų priimtu bendru pareiškimu, raginančiu interneto bendroves aktyviau stebėti, registruoti ir šalinti neapykantą ir terorizmą kurstančią informaciją iš interneto.

Netrukus po šio pareiškimo, Ž. de Kerkovas ES Komisijai pasiūlė palaikyti glaudžius santykius su interneto bendrovėmis, skatinant jų dalyvavimą ribojant teroristinio pobūdžio informacijos judėjimą internete. Jo teigimu, ES šalys turėtų įsteigti į JK Kovos su terorizmu internete skyrių (angl. Counter-Terrorism Internet Referral Unit) panašią įstaigą, kuri internete ir socialiniuose tinkluose surastų su terorizmo grėsme susijusį  turinį ir apie jį įspėtų tinklalapių valdytojus. Pasiūlyta, kad tokią užduotį galėtų vykdyti ir Europolas, o ES Komisija turėtų pateikti pasiūlymą dėl bendrų taisyklių, nustatančių neteisėto turinio šalinimo tvarką, ir apsvarstyti, kaip per kuo trumpesnį laiką būtų galima nustatyti IP adresų savininkus.

Cenzūra internete garsėjanti Turkija iškart po teroristinių išpuolių susirūpino religinių simbolių niekinimu, todėl teismo sprendimu įpareigojo Facebook pašalinti nepriimtiną informaciją. Neįtikėtina, bet panašiu tik procedūrine prasme daug paprastesniu keliu pasuko ir Prancūzija: Vyriausybės įsteigta įstaiga be teismo sprendimo įgijo galimybę blokuoti tinklalapius, kurstančius terorizmą. Tokie Prezidento dekretu suteikti įgaliojimai privertė sunerimti daugelį interneto tinklalapių, abejojančių dėl įstaigos sugebėjimų tinkamai vertinti informaciją ir įžvelgiančių  nepagrįsto blokavimo grėsmę.

Visos aptartos priemonės patvirtina, kad ES valstybės yra pasiryžusios stabdyti terorizmą. Tačiau aptariant šias priemones viešai skambi retorika yra nukreipiama į siekiamus kilnius visuomenės saugumo užtikrinimo tikslus, o šių priemonių realios galimybės užkardyti teroristinius nusikaltimus aptariamos minimaliai. Tad lieka neaišku, ar šiuo metu siūlomi būdai būtų iš tiesų veiksmingi, ar galiausiai tiesiog apribotų „paprastų“ gyventojų privatumą ir saviraiškos laisvę vardan tariamo saugumo ir teisėsaugos institucijų darbo patogumo.

___________________________________

Straipsnį parengė Raminta Šulskutė. Šis straipsnis yra Žmogaus teisių stebėjimo instituto rengiamos straipsnių serijos „Skaitmeninės teisės“ dalis.

Prie šios straipsnių serijos galite prisidėti ir jūs, atsiųsdami savo pageidavimus ar klausimus dėl naujų jus dominančių temų el. paštu skaitmeninesteises@gmail.com

Komentarai (0)
Susiję straipsniai