Aktualijos

Įtraukusis ugdymas padėtų spręsti ir romų mokymosi sunkumus (I dalis)

Įtraukusis ugdymas siekia suteikti lygias ugdymosi galimybes visiems vaikams, nepaisant, bet kartu ir neignoruojant, kultūrinių, socialinių ar kitokių skirtumų tarp ugdytinių. Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto lektorė, antropologė Aušra Simoniukštytė pasakoja, kad įtraukiojo ugdymo situacija Lietuvoje nėra gera. Dažnai įtraukusis ugdymas painiojamas su integracija, kuomet vaikas specialiai ruošiamas mokyklai, o ne mokykla pritaikoma visai įmanomai ugdytinių įvairovei.

Aušra Simoniukštytė. Media4Change nuotr.

Kuo skiriasi įtraukiojo ugdymo ir integracijos švietimo koncepcijos?

,,Įtraukiojo ugdymo“ sąvoka šiandien yra pakeitusi ,,integracijos“ terminą visuose švietimui skirtuose diskursuose, bent jau Europos Sąjungoje. Pasikeitė ne tik sąvokos, pasikeitė pati ugdymo samprata. Juk ,,integracija“ buvo siekiama ,,pritaikyti“, adaptuoti vaiką mokyklai. O įtraukusis ugdymas siekia pritaikyti mokyklą, darželį ar bet kokią kitą ugdymo instituciją vaiko poreikiams, tokiu būdu užtikrinant, kad visi vaikai pagal savo galimybes galėtų joje mokytis ir ugdytis. Pokyčiai terminijoje žymi lūžį mąstyme apie švietimo tikslus ir paskirtį. Pirmą kartą įsipareigojama užtikrinti visų vaikų teisę į švietimą, tokiu būdu mažinant visuomenėje egzistuojančią socialinę atskirtį ir nelygybę.

Ar Lietuvoje egzistuoja įtraukusis ugdymas? Ko pasigendate?

Įtraukiojo ugdymo samprata reikalauja radikalių permainų švietimo sistemoje. Sunkiai su įtraukiuoju ugdymu dera atskiros klasės vadinamiesiems ,,probleminiams“ vaikams ar standartizuoti testai. Kur tas standartas, pagal kurį galime „matuoti“ visus vaikus? Turėtų radikaliai kisti ugdymo turinys ir metodai. Pedagogų rengime reikėtų skirti daugiau dėmesio būsimųjų pedagogų tarpkultūrinės kompetencijos ugdymui. Net specialiųjų poreikių sąvokos turėtų būti atsisakoma, juk kiekvienas vaikas yra „specialus“, į nieką kitą nepanaši individualybė, kurios ugdymui švietimo sistema turėtų skirti pakankamai dėmesio. Šiandien mokyklos orientuojasi į akademinius pasiekimus, nuo moksleivių pažangumo priklauso jų reitingai. Mokyklose įsigalėjusi konkurencijos dvasia, kuri visiškai nedera su inkliuzija. Juk įtraukusis ugdymas siekia holistinio, visos asmenybės, ugdymo.

Privačiose mokyklose bandoma taikyti šią koncepciją?

Taip, bet privačios mokyklos prieinamos ne visiems vaikams. Tad kokia čia inkliuzija? Inkliuzija išrinktiesiems? Įtraukiojo ugdymo koncepcijoje yra aiškiai įsisąmoninta mokyklos ir švietimo sistemos atsakomybė, mažinant socialinę atskirtį. Kaip švietimo sistema ir kaip mokykla elgiasi visuomenėje egzistuojančių galios santykių ir socialinės nelygybės akivaizdoje? Ar ją palaiko, ją reprodukuoja, perduoda ateinančioms kartoms, ar vis dėlto su ja kovoja, siekdama užtikrinti lygias ugdymosi galimybes visiems vaikams?

Įtraukiojo ugdymo koncepcija neleidžia apsimesti, kad šie klausimai neegzistuoja ar švietimo sistema neturi su jais nieko bendra. Įtraukusis ugdymas aktualizavo žmogaus teisių sampratą švietime. Kaip vienoje iš savo paskaitų tarptautinei pedagogų auditorijai yra teigęs Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių komiteto narys prof. Jonas Ruškus, žvelgiant iš JT perspektyvos, yra dvi pagrindinės kliūtys įgyvendinti įtraukųjį ugdymą: tai politinės valios ir žmogaus teisių perspektyvos įgyvendinimo švietime stoka.

Kokius geruosius įtraukiojo ugdymo pavyzdžius išskirtumėte?

Šiuo metu Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetas dalyvauja Erasmus+  projekte „Įtraukusis ugdymas ankstyvojoje vaikystėje: gerosios praktikos pavyzdžiai“ („Inclusive Education in Early Childhood: Developing Good Practices“). Įtraukiojo ugdymo gerųjų praktikų pagrindu siekiame sukurti metodinių priemonių paketą, kurį savo darbe galėtų panaudoti įtraukusis pedagogas. Lapkričio 13–25 dienomis Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete vyko vadinamoji intensyvių studijų programa, kurioje, be mūsų fakulteto dėstytojų ir studentų, dalyvavo kolegos iš Anglijos, Danijos, Belgijos, Nyderlandų, Portugalijos, Turkijos universitetų. Vienas iš vizito Vilniuje tikslų buvo susipažinti su gerosiomis įtraukiojo ugdymo praktikomis mūsų šalyje, aplankyti ugdymo įstaigas, kurios reprezentuoja įtraukiojo ugdymo geruosius pavyzdžius. Be kitų įstaigų, buvo lankomasi Romų visuomenės centre ir vaikų dienos centre ,,Padėk pritapti“.

Kuo remdamasi sakote, kad tai gerasis pavyzdys?

Vaikų dienos centre ,,Padėk pritapti“ lankosi įvairių tautybių vaikai, tarp jų ir romukai,  einantys į Naujininkuose esančią mokyklą. Jei apsilankytumėte centre, ten atrastumėte draugišką vaikų bendruomenę, kuri solidariai laikosi bendrai sukurtų taisyklių, nesityčioja vienas iš kito etniniu ar kitokiu pagrindu. Savanoriai ir Centro darbuotojai bendrauja su vaikais tokiu būdu, kad vaikai jaučiasi saugūs, jie yra vertinami ir laukiami.

Centro darbuotojai turi būtiną įtraukiajam ugdymui tarpkultūrinę kompetenciją, jie pažįsta romų kultūrą, supranta, kodėl vaikas vienaip ar kitaip elgiasi ir gali adekvačiai reaguoti, suteikti vaikui būtiną pagalbą. Centre individualiai dirbama su kiekvienu vaiku, jų poreikiams skiriama daug dėmesio, padedami ruošti namų darbai, organizuojami užsiėmimai, ugdantys trūkstamus socialinius įgūdžius. Pasiekimai akivaizdūs – ne tik stabdomas ankstyvas pasitraukimas iš švietimo sistemos, bet ir holistiškai ugdoma kiekvieno vaiko asmenybė.

Kodėl toks ryškus kontrastas tarp vaikų dienos centro darbuotojų ir mokyklos  pedagogų?

Centre dirbantys žmonės puikiai pažįsta sąlygas, kuriose gyvena Centrą lankantys vaikai. Deja, paklauskite mokytojų, kurių klasėse mokosi romų vaikai, kas iš jų lankėsi tabore pas savo mokinius. Vargu ar tokių atsirastų. Juk jei nepažįsti tų baisių sąlygų su naktiniais policijos reidais, kriminaline aplinka, nesaugumo jausmu, nuolatiniu šalimu prastai šildomuose būstuose, kažin ar įmanoma įgyvendinti individualų ugdymą.

Deja, dažnas pedagogas vis dar  vadovaujasi žiniasklaidos formuojamais stereotipais, vaike mato ne asmenybę, o tam tikros stereotipiškai įsivaizduojamos grupės ar kategorijos atstovą.

Trūksta romų švietimui dėmesio ir iš edukologų pusės. Yra apginta Vitos Petrušauskaitės daktaro disertacija, nagrinėjanti ankstyvo romų pasitraukimo iš švietimo sistemos Vilniuje priežastis, bet tai nėra edukologijos mokslinis darbas. O juk romų švietimas lyg lakmuso popierėlis parodo tikrąją įtraukiojo ugdymo padėtį šalyje.

Kokia minėto projekto metu apsilankiusių svečių nuomonė apie įtraukųjį ugdymą Lietuvoje?

Dalyvavau dėstytojų, kurių buvo po tris–keturis iš kiekvienos šalies-partnerės bei studentų aptarimuose. Tiek dėstytojų, tiek studentų atsiliepimai vien tik pozityvūs. Jie dalyvavo keliuose ,,Padėk pritapti“ užsiėmimuose. Norinčiųjų buvo daugiau nei galėjo sutalpinti maža pusrūsyje esanti Centro patalpa. Sąlygos, kurias jie pamatė ir kontrastas tarp to, ką tomis sąlygomis sugeba nuveikti centro darbuotojai bei savanoriai, studentams paliko didžiulį įspūdį. ,,Padėk pritapti“ – nevyriausybininkų iniciatyva. Dėstytojai aptarimo metu manęs paklausė, kodėl tokias opias romų švietimo problemas sprendžia vien nevyriausybininkai?

Neturėjau ką atsakyti į tokį beveik retorinį klausimą. Tai išties politinės valios stoka, ypač turint omenyje, kad romai – išskirtinė grupė, kuri taip anksti pasitraukia iš švietimo sistemos. Politikų ir politikos vykdytojų dėmesio šiai problemai akivaizdžiai trūksta. Tarsi tai nebūtų mūsų vaikai.

,,Padėk pritapti“ apsilankę įvairių šalių pedagogai namo išsivežė ne tik daug pozityvių įspūdžių, bet ir pasimokė, kaip dirbti su labiausiai socialinę atskirtį patiriančiais vaikais.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai