Komentaras

Neapykantos užkratas ir drakonai

„Ne žodžiais, o darbais mes tėvynę mylim“, – sako tūlas lietuvis. Tačiau, įsiklausius į viešojoje erdvėja pakilusius balsus, pamanytum, kad skaudžiausiai lietuviai baudžia būtent už žodžius, o ne blogus darbus.

2015-ųjų Vilniaus knygų mugė, Benedikto Januševičiaus nuotr.

Gedimino kalnas griūva, o kaltieji jokios organizuotos „liaudies priešo“ pasmerkimo akcijos nesulaukė. Niekas Nacionalinio muziejaus ar Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos ponioms nesiūlo eiti su virvele į mišką, lįsti po velėna ar nešdintis iš šalies. Arba štai  E. Jakilaičio „Dėmesio centre“ (2017 lapkričio 2 d.) pranešama, kad laisvės kovotojų kapai – be paminklų ir jau baigiantys išnykti. Atsakingos ponios sėdi laidoje, atsikalbinėja ir skėsčioja rankomis. Jų taip pat niekas Kremliaus agentėmis, išdavikėmis nevadina. O juk skandalingas aplaidumas ir nederamas elgesys su laisvės kovotojų kapais. O štai moteriškei, kuri suabejojo, apsiriko ir „pasakė“, surengta ne tik visuotinė gėdinimo kampanija, bet ir priklijuota tėvynės išdavikės etiketė, kuri, beje, žmogų pavertė gyvu taikiniu. Taip, taip, nei kiek neperdedu, taikiniu! Nejau jūs manote, kad tas viešas siundymas ant „liaudies priešo“ niekaip neveikia patriotizmo iškankintų protų, nemaitina nacionalistinių fantazijų? Ypač kai tokių žmonių idealai – ginkluoti miško broliai. Tai štai, galiu užtikrinti, kad maitina ir veikia. Užtenka vieno ultranacionalisto (o mūsų šalyje jų tūkstančiai) su patriotizmo priepoliu, kad jis peilio, rūgšties ar automobilio (be numerio) pagalba „atstatytų teisingumą, kurio reikalauja minia“. Ir net jei jums nerūpi žmogaus sveikata ir gyvybė, tai bent pagalvokit, kaip tai nuskambėtų per pasaulį. Ar ir vėl būtų dangstomasi rusų provokatoriais?

Įsiaudrinusių ir įsižeidusių diskutantų socialiniuose tinkluose vis paklausdavau, ar R. Vanagaitės buto durų padegimas, jos automobilio suniokojimas jūsų įžeistus jausmus jau patenkintų, ar reiktų rimtesnės egzekucijos? Kai taip „pastatai“ klausimą, prasideda išsisukinėjimas. Mes prieš smurtą, bet nereikėjo taip kalbėti, sakyti, įžeisti. Akivaizdu, kad žmonės nesupranta ryšio tarp žodžių ir darbų. Ir iš vis, juk pas mus žodžio laisvė, ar jau nebe? Gal jau paskelbti kokie sąrašai, apie ką galima kalbėti, apie ką ne? Ir galų gale, juk tai buvo tik žodžiai, galbūt klaidingi, neadekvatūs, bet ištarti be jokios neapykantos kurstymo. Bet jūs vėl ir vėl kartosite „įžeidė“.  Jei jau tokie įžeidūs, tai grįšiu prie pradžios ir vėl paklausiu, ar jūsų nežeidžia griūvančio Gedimino kalno vaizdas, apleisti partizanų kapai ir visas tas „bardakas“ vykstantis šalyje. Kai viena dieną žadama stabdyti emigraciją, o kitą priimami žmonėms nepalankūs įstatymai. Kai postringaujama, kad tuoj, tuoj į šalį plūstelės investuotojai, o tuo pat metu žmonės bauginami vos ne rytoj į šalį įvažiuosiančiais rusų tankais.

Kodėl šitame žodžių, pažadų, prieštaravimų, absoliutaus nesiskaitymo su žmonėmis „bardake“ išsirenkami  atpirkimo ožiai, kurie tik kažką pasakė? Juozas, Rūta…

Visuotino smerkimo nepatyręs, aišku, nejaus empatijos į tokią situaciją papuolusiam žmogui. Bet kai praeini tą pragarą, tai žinai, kad net palyginus tokie neutralūs, „nekreipkime dėmesio į šią susireikšminusią asabą“, „o ji man nepatinka, ji nemaloni“, „ji čia bet kokia kaina siekia išgarsėti“, „nereikėjo taip, o reikėjo anaip“ – yra vinys į tavo grabą ir pritariamieji balsai tiems, kurie linki tau paties blogiausio. „Bylą“ už himno interpretavimą meninio performanso metu su draugėmis turėjome dar prieš nacionalizmo isteriją, bet man po kilusio skandalo  2 metus kasdien spardė duris ir raižė kieme stovintį automobilį. Grasino, piešė karikatūras, tyčiojosi gatvėje… Teko išsikraustyti ne tik iš buto, bet ir iš Vilniaus. Dabar situacija nepalyginamai blogesnė. Dabar „oponentai“ apsiginklavę. Apsiginklavę ne tik šaunamaisiais ginklais, bet ir minios palaikymu, nes gi „rusai puola”.

Daugelis ta tema diskutuojančiųjų socialiniuose tinkluose taip lengvai mėtosi R. Vanagaitės „analizėm“, kad kartais man atrodo, jog kalbama ne apie gyvą žmogų, o akmenį. Mielieji, įjunkite vaizduotę ir pabandykite įsivaizduoti kaip Rūtai dabar nueiti į paprasčiausią parduotuvę. Kai bet koks vaikėzas jaučiasi moraliai pranašesnis ir priėjęs jai gali ne tik drėbtelti „ei, tu Dušanskiene!“, bet ir spjauti į veidą. Ir čia toks mūsų demokratijos pasiekimas? Tokie būdai aiškintis savo istoriją?

„Išgelbėjai žmogų – išgelbėjai pasaulį“ – sako žydai, kalbėdami apie žmogiškosios gyvybės svarbą. Regis, kad šio posakio lietuviai nesupranta, nes taip lengvai ir su tokiu įnirsiu dorojasi su „auka“, kad rodos pamiršta, kad tokioje šalyje ta auka gali tapti kiekvienas. Kad pasaulis, kuriame vieno žmogaus gyvenimas nieko nereiškia, nieko nereiškia ir visų kitų likimai.

Baisu stebėti kaip į tą neapykantos malūną vandenį pila mūsų žiniasklaida.

Bekovodama su drakonu, ji ir pati tapo drakonu, mažai besiskiriančiu nuo sputnikų ir pervyj baltyjskij.

Priešų, vatnikų, kremliaus agentų paieškos virsta žmonių medžiokle. Priešais apšaukiami net jauni aktyvistai protestuojantys prieš monstrišką darbo kodeksą ar vaikinukai surengę antimilitaristinę akciją. Vatnikai ir išdavikai knibžda visur , o Kremliaus ranka valdo net tuos, kurie stengiasi išsaugoti Lukiškių liepas ar Vilniaus senamiestį.

Jei kurpiant reportažą (Joana Lapėnienė, LRT laida „Savaitė“) apie antimilitaristinio protesto žalą, turinys ir forma neatitinka, tai galima manipuliuoti vaizdu. Ir štai prašom, pankeliai, kurie sovietiniais laikais buvo vadinami perpuvusių Vakarų gėda, per LRT bus pavadinti Kremliaus agentais. Tereikia tik iš toliau pafilmuoti, kad nesimatytų tų visų auskarų nosyse. ..

Visai kaip Rusijoje. Tik ten, tokie aktyvistai vadinami „užsienio agentais“ ir auskarai nosyse filmuojami stambiu planu, kad parodytų, kokie tai perpuvusių vakarų elementai.

Apmaudu, bet jau imtasi, kaip sovietmečiu, ir fabrikuoti tekstus. Štai DELFI.lt redakcija, perpasakodama vieną įtakingiausių Vokietijos dienraščio „Spiegel“ straipsnį apie R. Vanagaitę, rašytojo T. Venclovos žodžius išvertė taip, lyg jis kreipimęsi į Lietuvos pilietinę visuomenę būtų kalbėjęs priešingai. O juk šis balsas ir raginimas atsikvošėti bei nepjudyti žmogaus buvo vienintelis.

Aišku, jei būtų imtasi aiškintis, kodėl buvo iškraipyti rašytojo T. Venclovos žodžiai, tai greičiausiai būtų sakoma, kad tai vertimo klaida ir žurnalisto nuovargis. Bet kodėl „Google Translate“ programa esmę išverčia teisingai, o DELFI.lt ne? Ir jei žurnalistai yra žmonės ir kartais pasąmoningai ir netyčia iškreipia tikrovę, kodėl taikomi dvigubi standartai? Kodėl kitiems nepaliekama teisė žmogiškai klysti?

Štai kad ir Juozas Statkevičius, kuris neabejotinai tėvynę myli darbais. Garsina Lietuvą ir rodo pasauliui, kad ir pas mus yra aukštoji mada. Dėl kelių leptelėjimų nurašomas į „skudurus“ ir pasmerkiamas patyčioms.

Todėl, manau, kad Lietuvoje mažai kam rūpi tėvynės labui nuveikti darbai, o parodomosios Juozo ir Rūtos pasmerkimo akcijos transliuoja tik vieną žinutę – užsičiaupk.

Ir iš vis, mūsų žiniasklaida dabar panaši į avialinijas, kurių lėktuvuose dalinami bukletai, įspėjantys apie aviakatastrofų pavojus. Ir tų lėktuvų keleiviai turi apsimesti, kad viskas gerai, o suteikta „informacija“ – jiems labai naudinga. Supanikavusieji griežtai baudžiami, o tie kas suabejoja, kad galbūt pilotas yra apsvaigęs, jei tokie dalykai vyksta, nedelsiant išmetami už borto, prieš tai juos išvadinus „gravitacijai naudingais idiotais“.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai