Advokatė Dovilė Murauskienė teigia, kad žodžio laisvė mūsų visuomenėje pasiekė brandesnį etapą. Pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais bandę suprasti žodžio laisvės sąvoką bei apibrėžti įstatymuose, šiandien jau pribrendome tokiems klausimams kaip žodžio laisvės ribos.
Žodžio laisvė mums, posovietinei valstybei, yra itin reikšminga. Vis dėlto, demokratinių ir laisvo viešojo kalbėjimo tradicijų trūkumas dažnai lemia žodžio laisvės kaip absoliučios, neturinčios ribų, supratimą. Kaip įstatymai apibrėžia žodžio ir raiškos laisvės ribas?
Visuomenė, kurioje mūsų teisės būtų absoliučios, paprasčiausiai neįmanoma – tokiu atveju mūsų teisės nuvertėtų, taptų tik formaliomis. Egzistuoja bendros gairės, nurodančios, kada galima riboti teises: Europos Žmogaus Teisių Teismas daugelyje bylų pabrėžė, kad tokių ribojimų reikalingumą gali nuspręsti tik įstatymai. Tai yra itin aktualu demokratinei visuomenei – tokių ribų pavyzdys gali būti dabartinė karantino situacija, kurios metu LR žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo apribota judėjimo laisvė. Skirtingi įstatymai taip pat apibrėžia žodžio ir saviraiškos laisvės ribas pagal jų pobūdį: pavyzdžiui, neapykantos kalba yra apibrėžta baudžiamuoju įstatymu. Konstitucijos lygiateisiškumo ir teisės į saviraišką nuostatos lygiai taip pat gali įstatymiškai viena kitą riboti. Be to, kad ribos turi būti apibrėžiamos įstatyme, demokratinėje visuomenėje svarbus apribojimų vykdymo įrankis, galų gale teisės apribojimui būtinai turi būti iškeltas teisėtas tikslas, kuris pateisintų vienokią ar kitokią priemonę tam pasiekti. Karantino pavyzdžiu didesnė vertybė yra visuomenės sveikata, nei, tarkime, asmeninė teisė keliauti. Taip pat ir su neapykantos kalba – žmogaus teisė gyventi saugioje visuomenėje, kur nepažeidžiamas jų orumas, lygiateisiškumas, nusveria poreikį viešai išsakyti ne visai etišką nuomonę, mintis.
Kaip žodžio laisvės samprata teisėje keitėsi per pastaruosius 30 metų Lietuvoje?
Žodžio laisvė mums buvo suteikta visai neseniai, tad pastaruosius 30 metų vykusius procesus labiau pavadinčiau bandymais šią laisvę apibrėžti ir suvokti, nei ypatingais virsmais ir pokyčiais šios sąvokos ribose. Pirmuosius Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius mums, kaip posovietinei visuomenei, žodžio ir raiškos laisvė buvo itin svarbi – ši laisvė tarsi simbolizavo mūsų perėjimą iš sovietinės į vakarietišką, liberalią visuomenę, tačiau, kaip ir su visais naujais dalykais, mums reikėjo išmokti su šia laisve elgtis, galbūt net šiek tiek pulti į ekstremumus, o tada suprasti, jog tai irgi gali būti žalinga. Normalu, kad pirma svarbu visuomenės dar nepatirtą laisvę suprasti, o kai ji tapo natūrali – tokia, kokią ją suprantame šiandien – mes pradėjome kelti gilesnius klausimus: kada ji pasibaigia? Kada mano teisės susiduria su kito žmogaus teisėmis? Pastarąjį dešimtmetį, nuo maždaug 2008-ųjų metų, pavadinčiau brandesniu etapu žodžio ir raiškos teisės atžvilgiu: žmonės mokosi teisingai naudotis šiomis laisvėmis ir teisėmis, suprasti kaip jos funkcionuoja. Tai atsispindi ir teismų veikloje: pradžioje būta įvairių teisinių žodžio laisvės aiškinimų ir interpretacijų, tačiau pamažu buvo pasiekta tokia sistema, kokią turime dabar. Bendrosios kompetencijos teismai, Civilinis kodeksas, žurnalistų etikos įstatymai ir t.t. irgi keitėsi šiuo laikotarpiu, nors ir tais pokyčiais nebuvo koncentruojamasi tik į žodžio laisvę, tačiau tai vis tiek teisę reguliavo ir darė jai įtaką. Šiuo metu mes mokomės saviraiškos laisvę taikyti ir atpažinti, kada ji ribojasi su kitomis laisvėmis, o tai padaryti padeda Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos pavyzdžiai.
Šiais laikais dažni atvejai, kai skleidžiant dezinformaciją prisidengiama žodžio laisve, o įžeidžianti, diskriminuojanti ar net neapykantą kurstanti kalba yra pristatoma kaip demokratinė duotybė. Kaip teisė atskiria neapykantos kalbą nuo žodžio laisvės? Kaip įstatymai apibrėžia skirtumą tarp kritikos ir patyčių, diskriminacijos tam tikrų visuomenės grupių atžvilgiu skatinimo?
Neapykantos kalba yra specifinė – nukreipta prieš visuomenės grupes, žmogų, priklausantį kokiai nors grupei dėl specifinių požymių, kurie yra išvardyti baudžiamajame kodekse: amžius, lytis, rasė, seksualinė orientacija, tikėjimas, politiniai įsitikinimai, kilmė, soc. padėtis ir pan. Šie požymiai įstatyme yra išskirti neatsitiktinai, atsižvelgiant į istorinį kontekstą, diskriminacijos tam tikrų grupių atžvilgiu tendencijas praeityje, dabartinį įtemptą socialinį kontekstą. Daug didesnė tikimybė, kad jei seniau prieš kokią nors grupę buvo nukreipta neapykanta, diskriminacija, tai gali pasikartoti, todėl šios grupės laikomos labiau saugotinomis, pažeidžiamomis, o neapykantos kalba jų atžvilgiu gali sukelti reikšmingus neigiamus padarinius, todėl tai turi būti kriminalizuota. Šiuo atveju neapykantos kalba apibrėžia ir patyčias, menkinimą, grasinimą susidoroti, neapykantos kurstymą ir pan. Neapykantos kalba iš esmės yra nukreipta prieš lygiateisiškumo principą, o tuo tarpu šmeižimas arba įžeidimas yra labiau asmeniniais motyvais pagrįstas veiksmas, kurio metu siekiama sumenkinti konkretaus individo reputaciją, orumą, garbę.
Teismai žodžio laisvės sąvoką aiškina į kontekstą įtraukdami ir įžeidimo, šmeižto kontekstus – bendrosios kompetencijos teismuose dažnai kalbama apie įžeidimus, kurie anksčiau buvo kriminalizuoti, vėliau tai perkelta į civilinę teisę. Teismai visą laiką tiria, ar įvairūs pasisakymai yra žodžio laisvės užribyje, ar tai priklauso nuomonės, žinios, informacijos skleidimo ar kritikos kategorijai. Atskirti neapykantos kalbą, patyčias nuo kritikos padeda įvairūs specialistai, žurnalistų etikos inspektoriai, lingvistai ir, žinoma, teismų praktika, įvykusios bylos. Kiekvienos specifinės situacijos įstatyme apibrėžti neįmanoma, tad ši kalba nustatoma ištyrus kontekstą, o kai reikia – ir specialistų išvadas.
Pandemijai sudrebinus pasaulį, vadinamojo pogrindžio žiniasklaida išgyvena piką – matome žmones buriantis į grupes pagal tokios žiniasklaidos ar socialinėse medijose aktyvių asmenų įsitikinimus, kurie prasilenkia su mokslu ir faktais. Ar įmanoma riboti neigiamą tokios žiniasklaidos įtaką remiantis teise?
Pasaulis keičiasi, taip pat kartu privalo keistis ir teisė – būtina reaguoti į socialinio gyvenimo aktualijas, tačiau pirma keičiasi socialiniai santykiai, o tik tada teisė gali spręsti, kaip prie tų pokyčių prisitaikyti. Tai yra normalus demokratinės visuomenės bruožas, nes jei būtų atvirkščiai, tada socialiniai santykiai būtų labai suvaržyti ir formuotųsi nenatūraliai – tik taip, kaip tai leistų teisė. Komunikacijai persikėlus į internetą, žodžio laisvės sąvoka ir su ja susijusios problemos tapo itin aktualiomis, nes anksčiau priemonės, leidžiančios viešai reikšti nuomonę buvo ribotos – televizijos ir radijo laidos, mitingai ir spauda. Tokią raišką buvo lengva kontroliuoti, bet išpopuliarėjus soc. tinklams neetiškų pasisakymų skaičiai nepalyginamai išaugo, ir nors teisė bandė tai reguliuoti, netrukus paaiškėjo, kad sistema nėra pajėgi kovoti su tokiais neapykantos kalbos kiekiais. Šiandien jau egzistuoja teisiniai būdai, kaip kontroliuoti patį internetą per konkrečius asmenis, soc. tinklų, žiniasklaidos administraciją. Vienas pirmųjų to pavyzdžių buvo DELFI prieš Estiją byla Europos Žmogaus Teisių Teisme: fizinis asmuo padavė į teismą ne konkretų žmogų, parašiusį komentarą, bet visą žiniasklaidos priemonę su reikalavimu prisiimti atsakomybę už vartotojų pritraukimą į svetainę ir neapykantos kurstymą, reiškiamą komentarų pavidalu. Estijos nacionalinis teismas pripažino DELFI atsakingu už vengimą neapykantą kurstančius komentarus cenzūruoti, pašalinti, o savo ruožtu DELFI kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl saviraiškos teisės ribojimo, spaudos cenzūros. Teisme buvo pripažinta, kad kaltinimai DELFI yra pagrįsti, nes DELFI, kaip ir kiti internetiniai žinių portalai yra pelno siekiantys, tad jie turi pareigą savo puslapį saugoti nuo tokių komentarų. Po to daugelyje žiniasklaidos portalų atsirado funkcija pranešti apie netinkamą komentarą, o praėjus keletui mėnesių nuo komentarų parašymo, jie apskritai išnyksta.
Kalbant apie socialinį tinklą Facebook, kur labiausiai ir kuriasi radikalesnių pažiūrų, neapykantos kurstymo grupės, situacija kiek sudėtingesnė, nes tai – amerikiečiams priklausantis soc. tinklas. Amerikoje žodžio laisvės sąvoka gerokai platesnė, nei Lietuvoje, jos turinys visai kitaip suprantamas, tad Europai sunku su Amerika susitarti neapykantos kalbos ir kurstymo klausimais. Tam, kad atsirastų galimybė neapykantos kalbą ir kurstymą socialiniuose tinkluose kontroliuoti, yra aktualiausi tarptautiniai susitarimai, Europos Žmogaus Teisių Teismo aiškinimai ir nutarimai, bei visuomenės švietimas apie teisingą ir saugų interneto vartojimą. Vieši procesai, kurių metu parodoma, kad už tokius pasisakymus, komentarus internetinėje erdvėje yra taikoma atsakomybė, žmonėms daro didelę įtaką, bei kelią bendrą sąmoningumo lygį, suvokimą, kad tai yra nusikaltimas, sukeliantis rimtus padarinius.
Šis interviu parengtas įgyvendinant projektą #MesVisi. Projektą bendrai finansuoja Europos Komisijos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programa 2014 – 2020. Įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Europos žmogaus teisių fondas ir Lietuvos policijos mokykla.
