Aktualijos

Neįgalios moterys: kliūtis kelyje įveikiamos lengviau nei visuomenės požiūris

Viena labiausiai pažeidžiamų ir jautriausių visuomenės grupių – negalią turinčios moterys, nes jos patiria diskriminaciją ne tik dėl visuomenėje nusistovėjusių klaidingų stereotipų apie negalią turinčius žmones, tačiau taip pat jaučia diskriminacinį požiūrį dėl lyties.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Diana turi judėjimo negalią. Atrodytų, kad daugiausiai rūpesčių jai turėtų kelti kelionės iš taško A į tašką B, kur būtinas ne tik tinkamas transportas, bet ir rankų stiprybė. Tačiau pasijausti nepilnaverte visuomenes nare ją priverčia žmonių sąmoningumo trūkumas. „Važiavau Gedimino prospektu ir sumaniau papietauti picerijoje. Kai važiuoji gatve, natūralu, kad nuo vežimėlio ratų išsipurvini rankas, todėl paklausiau picerijos darbuotojos, kur galėčiau jas nusiplauti, o ji atsakė, kad pas juos rankų nusiplauti negalima“, sako Diana.

Atrodytų, kad nemalonių išgyvenimų dėl negalios ir taip pakanka, tačiau 2014 metų Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inicijuotas „Negalią turinčių moterų padėties tyrimas“ atskleidė, kad neįgalios moterys susiduria su daugiau problemų dar ir dėl to, kad trūksta dėmesio sąsajoms tarp abiejų diskriminacijos pagrindų – negalią turinčių asmenų teisių gynėjai neskiria dėmesio lyčių aspektams, o organizacijos, kovojančios už moterų teises, nesidomi moterų neįgalumo aplinkybėmis ir pasekmėmis. Tai pripažįsta tarptautinės žmogaus teisių ir negalios srityje veikiančios organizacijos. Lietuvoje taip pat trūksta daugiau informacijos apie negalią turinčių moterų gyvenimo kokybę, reikėtų platesnės ir gilesnės duomenų analizės lyties aspektu.

tekstas

Nors tiek neįgalūs vyrai tiek moterys dėl visuomenės išankstinių nusistatymų ir stereotipų susiduria su barjerais ir kliūtimis visapusiškai naudotis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, patiria sunkumų gauti tinkamą būstą, naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, viešuoju transportu, švietimo ir profesinio mokymo paslaugomis, įsidarbinti. Tačiau neįgalios moterys patiria daugeriopą diskriminaciją dėl lyčių nelygybės, amžiaus, kultūrinio ir socialinio elgesio ir neįgalumo stereotipų, be to, neįgalioms moterims palyginti su neįgaliais vyrais sunkiau įsidarbinti, mažiau švietimo galimybių.

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių kovencijos 6 str. 1 dalyje taip pat išskiriama neįgalių moterų padėtis: „valstybės, šios Konvencijos Šalys, pripažįsta, kad neįgalios moterys ir mergaitės patiria įvairių formų diskriminaciją, ir dėl to imasi priemonių, kad užtikrintų, jog neįgalios moterys ir mergaitės visapusiškai ir lygiomis teisėmis galėtų įgyvendinti visas žmogaus teises ir pagrindines laisves“.

 Įsidarbinimo galimybės

Regos negalią turinti Vaida šiuo metu Klaipėdoje studijuoja magistrantūroje „Dvasinį konsultavimą ir asistavimą“ ir kartu profesinio mokymo ir reabilitacijos centre mokosi pagal masažuotojo mokymo programą. Vaida yra itin veiklus žmogus, nes po studijų dar savanoriauja „Jaunimo linijoje“, prisideda prie „Carito“ veiklos, kur su kolegėmis ruošiasi vesti savęs pažinimo kursus ir mokymus savanoriams. Taip pat dainuoja, mėgsta skaityti, sportuoja. Ji labai nenoriai kalba apie problemas ir sako, kad neįmanomi dalykai tokie atrodo iki tada, kai tampa įmanomi.

„Didžiausia problema neregiui yra įsidarbinti, nes norint dirbti kvalifikuotą darbą susiduriama su ta problema, kad darbo vieta nėra pritaikyta neregiui. Pavyzdžiui, norėjau įsidarbinti vienoje įmonėje, jie labai gražiai su manim bendravo, tačiau jų kompiuterių sistema nėra pritaikyta neregiui, o dėl vieno ar dviejų žmonių juk visos sistemos nekeis“, apie darbo paieškos patirtis pasakoja Vaida.

kitassss

Lietuvoje neįgaliesiems įsidarbinti pakankamai sunku, nes trūksta jiems pritaikytų darbo vietų, taip pat nepakankamai išplėtota neįgaliesiems tinkama infrastruktūra. Tačiau kalbant apie neįgalių moterų darbą svarbu atsižvelgti ir į lyčių nelygybę darbo rinkoje. Jei sveikos moterys Lietuvos darbo rinkoje gauna mažesnius atlyginimus nei vyrai už tą patį darbą, dažnai dirba mažiau valandų dėl vaikų priežiūros, daugiau dirba prastai apmokamuose sektoriuose, taip pat jos užima mažiau vadovaujančių postą, – tai moterys su negalia šią lyčių nelygybę darbo rinkoje patiria dar skaudžiau. Jos susiduria su didesnėmis kliūtimis nei neįgalūs vyrai, todėl joms sunkiau gyventi orų ir nepriklausomą gyvenimą ir dėl to neįgalioms moterims gresia didesnė socialinės atskirties rizika.

Nepagarba viešajame transporte

Vilnietė Diana yra socialinė pedagogė, ji turi judėjimo negalią. Su psichologiniu smurtu ji yra susidūrusi net viešajame transporte Vilniuje, kai vairuotojas ją aprėkė ir iškeikė, nes Diana tiesiog norėjo įlipti į troleibusą.

„Mane užstojo tik viena maždaug 80 metų moteris, kuri sakė vairuotojui, kad paskambins Vilniaus viešojo transporto vadovybei“, nemalonius išgyvenimus pasakoja Diana.

paskutinis

Taip pat kalbant apie viešąjį Vilniaus transportą Diana sako, kad žemagrindžių autobusų ir troleibusų vairuotojai neprivažiuoja pakankamai arti šaligatvio, todėl tarp šaligatvio ir transporto priemonės lieka tarpas, kurio žmogus su vežimėliu negali įveikti savarankiškai, todėl susidaro situacija, kad neįgalieji priversti prašyti pagalbos net jiems pritaikytose viešojo transporto priemonėse.

Be to, sudėtinga važiuoti tarpmiestiniais autobusais, nes, pasak Dianos, nėra nei vieno autobuso, kuris būtų pritaikytas neįgaliems žmonėms.

Kartais Diana kviečiasi taksi. Sykį vairuotojo ji buvo paprašyta sumokėti už papildomą krovinį – neįgaliojo vežimėlį. Tačiau paskambinus į keletą Vilniaus taksi įmonių paaiškėjo, kad  neįgaliojo vežimėlio vežimas nėra apmokestinamas.

Šiuo metu Klaipėdoje gyvenanti Vaida susiduria su tuo, jog Klaipėdos autobusuose sako labai neaiškiai arba visai nesako stotelių pavadinimų, arba vairuotojai kai kuriose stotelėse net nesustoja, pravažiuoja jas ir tiek.

„Lietuvos neįgaliųjų forumas jau keliolika metų kelia klausimus dėl neįgaliesiems patogaus ir tinkamo prieinamumo užtikrinimo, nurodant trūkumus vienoje ar kitoje vietoje (fizinėje) ar srityje. Tikrai galima sakyti, kad palaipsniui situacija gerėja, tačiau prie neįgaliųjų klausimų prieinama/grįžtama prabėgomis. Gavus skundų, pastebėjus neatitikimus, neužtikrinant įstatymais reikalaujamų statybos reglamentų reikalavimų ir t.t. Tačiau neįgaliųjų klausimai ir poreikiai dar nėra visur ir visada vertinami bendrame kontekste“, sako Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė.

Trūksta sąmoningumo

Kitas diskriminacinis aspektas su kuriuo susiduria negalią turinčios moterys – tai aplinkinių nesugebėjimas jų vertinti kaip mąstančių žmonių.

Judėjimo negalią turinti Diana, kalbėdama apie patiriamą diskriminacinį visuomenės požiūrį, juokauja, kad „žmonės galvoja jei esi neįgalus tai kartu ir kvailas“.

„Buvo tokia kurioziška situacija: stotelėje laukiau troleibuso, kartu ir daugiau žmonių buvo. Matau atvažiuoja kažkoks, sustojo, o žmonės tik šašt ir įkėlė mane. Aišku, gero norėjo, tačiau net nepaklausė, kur važiuoju ir ar tinka man šis troleibusas“, pasakoja Diana.

Regos negalią turinti Vaida taip pat pasakoja susidūrusi su absurdiškomis situacijomis.

„Sykį esu paprašiusi padėti išlipti iš traukinio – tai žmonės pakėlė mane ir išnešė, nors aš juk galiu pati vaikščioti“, pasakoja Vaida.

Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentė D. Juodkaitė teigia, kad labai svarbu keisti visos visuomenės požiūrį į neįgaliuosius.

„Ypatingai nuosekliai dirbti ir keisti reikia požiūrį į neįgaliuosius, t.y. tie patys vairuotojai, visuomenė nėra nuolatos informuojami apie neįgaliųjų poreikius, jų natūralią ir neišvengiamą būtinybę būti visur ir naudotis visomis paslaugomis lygiais pagrindais. Niekas iki šiol neįvertina, kad visa miesto infrastruktūra logiškai būtų patogesnė žiūrint iš universalaus dizaino perspektyvų (tiek neįgaliems, tiek pagyvenusiems, motinoms su vaikų vežimėliais ir tt.)“, sako D. Juodkaitė.

Socialinis būstas

Judėjimo negalią turinti Diana gyvena pusrūsyje, 16 kvadratinių metrų kambaryje. Nei tualetas nei dušas nėra pritaikyti judėjimo negalią turinčiam žmogui. Kelionė iš namų Dianai kainuoja labai daug pastangų, nes su vežimėliu ji negali patekti į siaurą koridorių, vedantį link lauko durų, todėl Dianai tenka tiesiog nušliaužti iki durų, jas atsirakinti ir vėl įlipti į kitą vežimėlį, kurį specialiai palieka šalia lauko durų.

Diana laukia socialinio būsto, kad galėtų oriai gyventi jos negaliai pritaikytame bute, tačiau, pasak Dianos, jos eilė gauti socialinį būstą nežinai kada ateis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis šiuo metu socialinio būsto laukia 4084 asmenys ir šeimos, o šių būstų yra 10 950.

Sveikatos priežiūra

Negalią turinčios moterys susiduria su sunkumais sveikatos priežiūros srityje, pavyzdžiui, prireikus ginekologo konsultacijos ne visose poliklinikose yra tam pritaikytos reguliuojamo aukščio kėdės.

„Sudėtinga nueiti pas ginekologą, nes ne visose poliklinikose yra tam pritaikytų kėdžių. O kaip man ant jos užlipti jei ji nėra reguliuojamo aukščio“, apie savo patirtį pasakoja Diana.

Pašnekovė sako, kad lankosi Centro poliklinikoje, kur yra įrengtas keltuvas neįgaliesiems, tačiau jis neveikia. Todėl dažnai tenka prašyti kitų žmonių pagalbos norint patekti pas gydytoją.

O štai 2014 metų Negalią turinčių moterų padėties tyrimas parodė, kad moterys su negalia yra patyrusios žeminančių situacijų ginekologo konsultacijos metu. Tyrimo ataskaitoje rašoma: „(…) į jas žiūrima, kaip į nepilnavertes, nesuprantančias normalaus moterų gyvenimo ir panašiai. Judėjimo negalią turinti ištekėjusi moteris kreipėsi į ginekologą dėl menstruacijų ciklo sutrikimų ir susidūrė su itin atsainiu žeminančiu elgesiu: sako, tai reikia džiaugtis, kad jūs nesergate [mėnesinėmis]. Aš taip, aš taip pagalvojau, nu jeigu taip gamtos duota, jeigu taip yra surėdyta pas moterį… Aš tai net nesijaučiau, kad esu moteris, man netgi psichologinis toks [požiūris], mane tiesiog žlugdydavo.”

Taip pat tyrimo metu apklaustos neįgalios moterys, ypač turinčios judėjimo negalią, pasakojo susidūrusios su ginekologų raginimais ir net psichologiniu spaudimu nutraukti nėštumą.

Aprašytas tyrimas atliktas 2014 metais, tačiau peržiūrėjus 2006 metais dr. Deimantės Šėporaitytės-Vismantės atliktą tyrimą „Negalia ir lytis. Fiziškai neįgalių moterų moteriškumo sampratos“ matyti, kad visuomenės požiūris į moteris su negalia beveik nepakitęs.

„Užsienio tyrimai bei mokslinė literatūra demonstruoja, kad visuomenė prieštaringai vertina neįgalios moters seksualumą bei motinystę. Šis vertinimas atskleidžia, kad nuolat jaučiama grėsmė dėl galimo neįgalių asmenų skaičiaus didėjimo ir rūpinamasi „sveikos“ visuomenės puoselėjimu. Vadinasi, siekiama ne socialiai integruoti neįgalius asmenis, bet išvengti jų gimimo, taikant genetinę diagnostiką. Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad su neigiama visuomenės nuomone dažniau susiduria sunkią negalią turinčios moterys ir tos, kurios labiau skiriasi nuo „norminio“ moteriškumo idealo ir „norminio“ kūno standarto“, rašoma dr. D. Šėporaitytės-Vismantės tyrimo išvadose.

Rekomendacijos

  • Vertinant negalią turinčių moterų padėtį svarbu atsižvelgti ir į lyčių nelygybės problemas, su kuriomis jos susiduria. Jau buvo minėta, kad šioje vietoje trūksta išsamesnių tyrimų ir analizės, kurie padėtų geriau suprasti neįgalių moterų patirtis, todėl svarbu įtraukti negalės klausimą į lyčių lygybės programas tiek šalies įstatymuose, tiek nevyriausybinėse organizacijose.
  • Svarbu siekti, kad atsirastų nuoseklūs veiksmų planai kiekvienoje savivaldybėje kaip gerinti neįgaliųjų padėtį, užtikrinti visas neįgaliųjų teises. Kiekviena savivaldybė kartu su NVO organizacijomis turėtų įvertinti koks atotrūkis yra tarp realios situacijos ir Neįgaliųjų teisės konvencijos reikalaujamų teisių užtikrinimo (Lietuva konvenciją ratifikavo 2010 metais).
  • Visos sveikatos paslaugos turi būtų prieinamos neįgaliesiems, todėl svarbu užtikrinti, kad poliklinikos net tik turėtų specialius keltuvus, liftus, tačiau, kad šie įrengimai veiktų ir jais galėtų naudotis žmonės su negalia. Taip pat svarbu užtikrinti tinkamas gydymo ir technines priemones, kurios leistų moterims su negalia naudotis ginekologo paslaugomis, o visiems žmonėms su negalia naudotis rentgeno, odontologo paslaugomis.
  • Pritaikyti reikiamos viešos informacijos prieinamumą visų negalių asmenims (akliesiems, kurtiesiems ir t.t.).
  • Ir svarbiausia rekomendacija sprendžiant neįgaliųjų problemas bendradarbiauti su neįgaliaisiais kaip geriausiais savo gyvenimo ir poreikių ekspertais, o ne nusprendžiant už juos, kas ir kaip geriau.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai