Aktualu

Šiuolaikinė Ukraina: šokinėjimo guma, kaip sužeisto mentaliteto simbolis

Rugsėjo viduryje Vilniuje atidaryta kolektyvinė Ukrainos menininkų paroda „+26: Am I My Generation?“. Joje kūrėjai klausia, ką reiškia priklausyti jaunajai valstybės, patyrusios ne vieną revoliuciją, kartai. Pasak vienos iš ekspozicijos autorių, menininkės Olenos Siyatovskos, šie žmonės, nors ir suglumę, yra pirmieji, pradėję realius pokyčius šalyje.

Olenia Siyatovska, Alberto Martín de Ruedas nuotr.

Parodoje eksponuojama tavo instaliacija „Chinese Jumping Rope“ (liet. Šokinėjimo guma), kurią sudaro metalinė konstrukcija ir ant grindų rodomos video įrašas. Kaip kilo ši idėja?

Pirmiausia, mąsčiau apie lyčių nelygybę ir tai, kokio amžiaus pradedama tapatintis su lyčių stereotipais. Dauguma žmonių, gimusių atsiskyrimo nuo SSRS metu, buvo paveikti sovietmečiu populiarių žaidimų. Tuomet buvo svarbu išlikti paprastiems, pritapti, neperžengti ribos. Vaikų žaidimai automatiškai apibrėžia, kas yra kas, nustato, kokį vaidmenį atlieki visuomenėje. Tad šokinėjimo guma yra to „mergaitiško“ žaidimo reprezentacija.

Šis žaidimas buvo labai populiarus ir Lietuvoje. Kokias dar temas šis darbas paliečia?

Be lyčių nelygybės, jis dar kalba apie visuomenės virsmą ir gilią žymę žmonių mentalitete, paliktą negailestingo sovietų režimo.

Pati paroda klausia, ką reiškia priklausyti kuriai nors kartai/visuomenei/tapatybei. Ar ukrainiečiai, gimę tuomet, kai griuvo Sovietų Sąjunga, gali būti apibūdinti kaip vieninga karta?

Aš ją apibrėžčiau kaip savaip suglumusią kartą. Jie buvo pirmieji, pradėję pokyčius mūsų šalyje. Dauguma jų pasižymi didelėmis ambicijomis, tad šie žmonės nusprendė, kad save realizuoti užsienyje daug lengviau. Kai kurie jų dabar jaučiasi nusišalinę nuo visuomenės, bet vis tiek nenori grįžti atgal.

Lietuvoje Ukraina matoma kaip sąjungininkė prieš Rusiją, taip pat girdime apie Krymo okupaciją, paplitusią korupciją, visuomenės nusivylimą politikais, pasirinktą vakarietišką kryptį. Kaip tu pati apibūdintum šiuolaikinę Ukrainą?

Dar pridėčiau švietimo kokybės, migracijos dėl darbo, iš savo gyvenamosios vietos išstumtų žmonių teisių, socialinės vyresnių gyventojų nelygybės, visuomenės radikalėjimo klausimus. Šios problemos skaldo visuomenę ir padeda matyti tikruosius žmonių veidus.

Kita vertus, per praėjusius ketverius metus įvyko daugiau pokyčių nei per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Vis daugiau žmonių įsitraukia į pilietinę veiklą ir tai padeda nepamesti krypties, kuria juda šalis.

Kaip jauni žmonės, ypač tie, kurie priklauso vis dar marginalizuotoms grupėms, tokioms kaip LGBT ar queer, jaučiasi XXI a. Ukrainoje?

LGBTQ žmonės jaučiasi saugūs tik mažose grupelėse ar bendruomenėse. Bet situacija keičiasi. Apie LGBTQ ukrainiečius pradėta kalbėti karo kontekste. Pavyzdžiui, pasirodė keletas antraščių apie karių ir savanorių, dalyvaujančių Donbaso įvykiuose, atsiskleidimus. Tačiau ši tema vis dar nėra plačiai paplitusi – žengiame tik pirmuosius žingsnius.

Kartu su Olenos Siyatovskos darbais parodoje pristatomi ir menininkų grupės „Gorsad“, Antono Karyuko bei Yulios Krivich kūriniai.

Paroda „+26: Am I My Generation?“ – Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ dalis. Ji eksponuojama Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos projektų erdvėje „Sodų 4“. Ekspoziciją galima aplankyti iki rugsėjo 28 d., trečiadieniais–penktadieniais 15–19 val.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai