Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
Komentaras

Mockutė prieš Lietuvą. Ar už Lietuvą?

K. Levickaitė, Daliaus Naginevičiaus nuotr.

Karilė Levickaitė, organizacijos Psichikos sveikatos perspektyvos direktorė | 2018 03 15
Komentarų skaičius

2

Pareiškėja Europos žmogaus teisių teismo byloje, Neringa Mockutė kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, kuriame 2018 m. vasario mėn. buvo priimtas sprendimas, kad Lietuva pažeidė pacientės teisę į privatumą ir religijos laisvę. Sprendimas dėl neteisėtos priverstinės hospitalizacijos, buvo priimtas dar 2008 m. Vilniaus apygardos teisme.

Pagrindiniai šios bylos faktai sako, kad moteris yra turėjusi psichikos sveikatos sunkumų savo gyvenimo eigoje ir nuo 1992 m. Iki 2002 m. kelis sykius gydėsi psichiatrijos stacionaruose dėl psichotinių ar depresinių būsenų. Per šį laikotarpį ji taip pat baigė teisės studijas ir, laimėjusi konkursą, dvejus metus mokėsi podiplominėse studijose JAV. Po darbo netekimo teisinėję kontoroje ją likvidavus, pareiškėja pradėjo dirbti teisininke vienoje ministerijoje.

2003 metų gegužę moteris buvo priverstinai hospitalizuota Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, jai buvo diagnozuota ūmi psichozė ir ji ligoninėje išbuvo 52 dienas, nors jai drauge su giminėmis atvykus į ligoninę, ji atsisakė pasirašyti sutikimą būti priverstinai hospitalizuota, tačiau tokį sutikimą pasirašę ją atlydėjusi pusseserė. Moteris priešinosi hospitalizavimui, patyrė fizinio suvaržymo priemones bei stiprių psichotropinių vaistų įskaitant itin stipraus vaisto, haloperidolio, injekcijas.

Likus keletui mėnesių iki šios hospitalizacijos, ji buvo pradėjusi medituoti meditacijos centre Ojas (Ošo religinio judėjimo atšaka Lietuvoje), kur teigė radusi vidinį nusiraminimą bei emocinį gijimą po sunkių išgyvenimų dėl tėvo ligos, patirtos mašinos avarijos bei prarasto darbo.

Jos priverstinės hospitalizacijos metu, LNK televizijos eteryje pasirodė publicistine save vadinanti laida „Srovės“, kurios vedėja kalbino Neringos Mockutės gydytoją psichiatrę, motiną ir seserį bei viešai aptarėir interpretavo jos patirtis Ojas meditacijos centre, su tuo siejo jos psichikos būklės pablogėjimą, naudojant pseudonimą „Violeta“.

Laidos anonsas skambėjo taip: „Demaskuota paslaptis. Yra niekur neregistruotas centras, kur praktikuojama meditacija yra tokia galinga, jog norint tapti šio centro nariu, turite pateikti medicininį įrodymą, kad nesergate ŽIV… Po tokios meditacijos Violeta šiandien yra psichiatrijos ligoninėje. Jos motina verkia…“

Vėliau laidoje atskleidžiama, kad laidoje aptariama moteris dirba atsakingą valstybinį darbą ir šiuo metu gydoma psichiatrijos ligoninėje, o gydytoja D. Š. laidoje aiškina, kad sektantų bendras bruožas yra slėpti dalykus apie jų religines praktikas ir, nors „Violeta“ pripažįsta atliekanti praktikas, jas pristato nekaltai, neatskleisdama tikrųjų ten vykstančių dalykų. Laidoje gydytoja psichiatrė viešai komentuoja: „Neatrodo, kad ši mergina dalyvautų orgijose. Ji nėra hiperseksuali, ir žinote, kiek man teko suprasti, ji yra aukštų moralinių standartų ir porą metų mokėsi Amerikoje, kur įgijo magistro mokslinį laipsnį.“

Vėliau, jau išėjusi iš psichiatrijos ligoninės, savo viešame laiške LNK laidos „Srovės“ kūrėjams, Neringa Mockutė rašo: „Aš nesu Violeta. Mano vardas Neringa. Jūs nesusitikote su manimi nei man būnant Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, nei keletą mėnesių po to. Taip ir likau neparodyta ir nepaklausta, vien tik nebyli herojė nutylėjimų bei tendencingų vertinimų kupinos televizijos laidos. Gaila, kad Jūs aklai patikėjote mano artimųjų Jums papasakota istorija bei paviršutiniškomis jos faktų interpretacijomis, pačios to nepatikrinusios ir giliau nepažvelgusios. Pasinaudodamos manimi, sukūrėte gal ir įdomią, tačiau labai vienpusišką istoriją. Galbūt, narpliodamos mano mamos pasakojimo gijas, jūs taip pat norėjote mane apginti ar siekėte man padėti, tačiau iš tikrųjų Jūsų sukurta laida įdiegė manyje didelį nepasitikėjimą bei sukėlė daug skausmo.“

Ligoninėje pareiškėjai teko patirti aiškų nepritarimą jos pasirinkimui praktikuoti meditaciją ir tokio pasirinkimo traktavimą kaip ligos simptomą. Ligoninės dokumentuose įrašai byloja: “Kritiško požiūrio lankymui nėra, tęsiamos psichokorekcijos, užimtumo terapija”, “Psichokorekcijos metu išreiškia kritiškas nuostatas centro lankymo atžvilgiu, teigia, kad tai jos asmeninis reikalas, bet psichozinių simptomų nėra”, “Psichokorekcijos metu bandant suformuoti kritiką netradiciniams religiniams įsitikinimams, ilgą laiką išliko nekritiška, kategoriška taip pat.”

Vėliau savo viešame laiške Neringa Mockutė rašo: „Ten (Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje) būdama patyriau fizinę ir dvasinę prievartą, beveik du mėnesius buvau man priešiškoje, psichiškai ir emociškai žalojančioje aplinkoje. Mane fiziškai tramdė, beveik keturias savaites savo noru negalėjau išeiti net į ligoninės kiemą, o nuėmus šį apribojimą, paskutines tris savaites pati viena galėjau ligoninės teritorijoje vaikštinėti ne daugiau kaip pusvalandį. Buvau kamantinėjama apie meditacines praktikas, verčiama pasižadėti daugiau nemedituoti, man buvo kalbama apie grupinio sekso orgijas, vykstančias meditacijos centre, apie meditacijos žalą mano psichikai. Vienos paskutiniųjų vizitacijų metu gydytojo buvau pavadinta ne vardu, o “ta iš Ošo centro”.

2006 m. pareiškėja pareiškė civilinį ieškinį ligoninei. 2008 m. Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė pažeidė jos teises į laisvę, kūno neliečiamumą, tikėjimą, privatų gyvenimą bei informavimą ir priteisė visą sumą, kurios ji reikalavo – 110 tūkst. litų. Tačiau ligoninė nutartį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog Neringos Mockutės priverstinė hospitalizacija buvo neteisėta, tačiau sumažino priteistinos neturtinės žalos dydį iki 20 000 litų. Teismas nesutiko, kad buvo pažeistos jos teisės į privatų gyvenimą ir tikėjimą. Teigiama, kad nepakanka faktų, leidžiančių teigti, jog dėl laidos buvo pažeistas konfidencialumas, o informacijos pateikimas motinai apie jos diagnozę neturėtų būti laikomas teisės į privatumą pažeidimu. Gydytojų kritinis požiūris į jos meditacinė praktika savaime neapribojo religijos laisvės.

Teismo nutartį moteris skundė Aukščiausiajam teismui, bet šis skundo nepriėmė, todėl buvo kreiptasi į Europos žmogaus teisių teismą. 2018 m. vasario 27 d. nutarta kad be pacientės sutikimo atskleisdama privačią ir jautrią informaciją žurnalistams bei pareiškėjos mamai, psichiatrijos ligoninė pažeidė 8-ąjį Europos Žmogaus teisių konvencijos straipsnį, ginantį asmens teisę į privatų gyvenimą. Teismas nustatė ir 9-ojo Konvencijos straipsnio pažeidimą pripažįstant neigiamą ir kritišką psichiatrų požiūrį į pareiškėjos išpažįstamą religiją, o taip pat apribojus išpažinti religiją priverstinės hospitalizacijos metu.

Lietuvos viešoje erdvėje šis atvejis plačiai nebuvo aptartas, kas demonstruoja menką dėmesį žmogaus teisių klausimams psichiatrijoje, o taip pat kritinį požiūrį dėl įvairių religinių įsitikinimų. Tai akivaizdžiai atsispindi vieninteliame straipsnyje šia tema, kuris buvo publikuotas 2015 m. naujienų portale lrytas.lt pavadinimu „Sektantė peša pinigus ir kaltina katalikus“.

Galima tik pasvarstyti, kokia būtų visuomenės reakcija, jeigu būtų aptariami išgyvenimai žmogaus, išpažįstančio katalikų tikėjimą, ar patyrusio tokį elgesį kitoje aplinkoje (ne psichiatrijos ligoninėje) bei suvaržius jo laisvę. Bent kiek panašios situacijos atitikmenį, ko gero, būtų galima rasti tik disidentų patyrimuose sovietinėje Lietuvoje. Akivaizdu, kad žmogaus teises vis dar suprantame selektyviai ir jas esame linkę sunorminti pagal tai, ką suprantame visuotinai, neempatizuodami kitų, kitaip manančių, kitaip besijaučiančių ar kitaip darančių, nei dauguma.

Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje priverstinai gydoma apie 5 proc. visų joje esančių pacientų. Tačiau tik labai maža dalis skundžia medikų komisijos išvadas. Tokia informacija buvo pateikta Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijai, kuri 2017 m. rudenį lankėsi šioje įstaigoje.4 Tai beprecedentis atvejis, kuomet politikai susidomėjo šios didelės, šešis šimtus lovų talpinančios, ir uždaros psichiatrijos įstaigos veikla. Tiesa, dėl įtariamo piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, 2017 m. pabaigoje buvo atleistas buvęs įstaigos direktorius Valentinas Mačiulis, vadovavęs šiai stagnuojančiai ligoninei daugiau nei 30 metų. Ligoninės direktoriumi paskirtas progresyvių pažiūrų psichiatras prof. Arūnas Germanavičius.

Šios moters istorijoje yra pagrindinis aspektas, kuris skiriasi nuo daugybės panašių patirčių: ji gynė save ir kreipėsi į teismą, perėjo ne vieną instanciją. Tai užtruko daugiau nei dešimtmetį. Galima tik numanyti, kad tai nebuvo lengvas ir paprastas kelias. O gal moteriai nebuvo ko prarasti, neetiškiems žurnalistams viešai per televiziją ištransliavus jos intymias gyvenimo detales? Dauguma asmenų, patyrusių neteisingumą psichiatrijos įstaigose, niekur nesikreipia dėl vyraujančios stigmos ir nesimetriško santykio su gydytojais ar nepalankaus socialinio konteksto. Tam reikalingi gilūs sisteminiai ir visuomeniniai pokyčiai. Taigi ar Mockutė prieš Lietuvą, ar už ją? Už Lietuvą, kurioje gerbiamas skirtingumas ir puoselėjamas lygiateisiškumas.

Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki

  1. Ka?

    Suprantama, kad patyrėt sunkumų. Nereikia tik ant katalikų varyt.

  2. Hahah

    Keista ,kad tokios sumos priteisiamos tokiom “asmenybem” , o sunkiai suzalotiem vos 5t euru, o nuzudytu artimiesiams ir ne ka daugiau.. Turbut sorosiniai advokatai daug ima ..