„Pažiūrėkime, kaip atrodo ispanų Vyriausybė, kur daugiau nei pusė jos sudaro moterys. Arba į Vokietiją, Skandinavijos šalis. Ten irgi matome visiškai kitokį vaizdą. Tenka pasakyti, kad šiuo metu, deja, Lietuva atrodo prasčiausiai“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Natalija Arlauskaitė, su kuria kalbame apie moteris ir jų vietą politikoje.
Iš Vyriausybės buvo eliminuotos ministrės moterys. Ar tokia politinė aplinka yra sveika?
Man atrodo, kad atsakymas – akivaizdus: nėra gera. Ne todėl, kad Vyriausybėje turėtų būti bent viena, dvi ar trys moterys, o dėl bendro požiūrio į šią problemą. Klausimas neturėtų būti keliamas, ar moterų reikia Vyriausybėje, bet kokiais pagrindais ji turėtų būti formuojama. Pavyzdžiui, kai yra atsakoma, kad lytis nebuvo kriterijus, o vienintelis kriterijus – kompetencija, pagal rezultatą matome, jog buvo: kad ir nesąmoningas, neformuluotas, bet buvo.
Jūsų vertinimu, ar premjero Sauliaus Skvernelio reitingams, netgi balsavimo rezultatams turės įtakos tokie migloti pasisakymai apie moteris ir jų kompetencijas?
Priklausomai nuo to, kas yra premjero Skvernelio rinkėjai. Jei jo elektorato dalis yra tie žmonės, kurie jautrūs šiai problematikai, turės. Iš pirmo žvilgsnio žiūrint, jam tai neturėtų pakenkti, nes jo rinkėjai – kitokie. Bet konkrečiai Skvernelio atveju ir rinkimų perspektyvų požiūriu ši diskusija vis tiek yra svarbi, jei galvojame, kokio prezidento norime. Ir ar mus tenkina tokio tipo kalbėjimas apie vienų ar kitų gyventojų grupių buvimą ar nebuvimą, dalyvavimą ar nedalyvavimą valdyme ir kitose veiklose.
Palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, ar turime pakankamai moterų politikoje?
Ne. Pavyzdžiui, jei žiūrėsime į tą pačią vyriausybių sudėtį, bus šalių ir šiauriau, ir gerokai piečiau, kur vaizdas visiškai kitoks. Pažiūrėkime, kaip atrodo ispanų Vyriausybė, kur daugiau nei pusė jos sudaro moterys. Arba į Vokietiją, Skandinavijos šalis. Ten irgi matome visiškai kitokį vaizdą. Tenka pasakyti, kad šiuo metu, deja, Lietuva atrodo prasčiausiai.
Gal tam įtakos turi ir lietuvių moterų charakterio savybės – jos kuklesnės, nesivaiko garbės, dirba tyliai, ramiai, kruopščiai.
Nemanau, kad tai bent kiek susiję būtent su lietuviškumu. Veikiau tai toks kultūrinis bruožas, kurį turi ne vien lietuvės. Ir kultūrinis ne tam tikros visų turimos savybės prasme, o tokia yra susiformavusi mūsų politinė ir apskritai socialinių santykių kultūra, kurioje yra stereotipinis lūkestis, kad moteris būtų kukli darbininkė. Kaip tik su tais stereotipais ir reikia smarkiai dirbti.
Itin populiarus iš moterų lūpų girdimas paaiškinimas, kad šeima, vaikai nusvėrė ir pakišo koją karjerai.
Tai yra tikrai reali problema, kol šeima ir vaikų auginimas suprantamas pirmiausiai kaip moterų reikalas. Netgi, jei kalbame apie tą pačią vyriausybę, tikriausiai nė vieno iš kandidatų nebuvo klausiama, o kaip jis ketina suderinti darbą ir šeimą arba darbą ir vaikų auginimą. Lygiai taip pat manau, kad niekas premjero neklausė, o kaip jis derina darbą ir dar visai mažų vaikų auginimą, nes, pagal nutylėjimą, suvokiama, kad šis darbas jam tikriausiai ir nepriklauso. Būtent tokį požiūrį, kas kam priklauso, ir reikėtų nemenkai kvestionuoti.
Viešoje erdvėje, viename straipsnyje, kandidatė į prezidentes Ingrida Šimonytė kamantinėjama apie asmenį gyvenimą kone teisinosi, kodėl ji neturi vyro, vaikų. Ar tai normalu?
Manau, kad tokie dalykai kaip vaikų turėjimas ar neturėjimas yra asmeninis pasirinkimas. Be to, tai nėra diskusijų tema, tai tiesiog yra privatus dalykas, kuris neturi būti kriterijus, pagal kurį yra vertinami gebėjimai, pasiruošimai kuriai nors veiklai. Apskritai, žmogiškumas neturi būti pagal tai vertinimas vien todėl, kad tai yra visiškai privatu.
Ar buvo atlikti tyrimai, kuo skiriasi moterų ir vyrų vadovavimas ir ar išvis skiriasi?
Tyrimų atliekama daug. Ir yra dar tokia populiari retorika apie tai, kad moterys dėmesingesnės, empatiškesnės, jautresnės ir taip toliau. Bet tokių tyrimų, kurie nagrinėtų ir analizuotų šį klausimą dideliu mastu ir ilgalaikėje perspektyvoje, itin nedaug. Man yra tekę skaityti vieną tyrimą apie JAV miestų ir miestelių merus bei meres. Minėtas tyrimas parodo, kad jokių skirtumų tarp moterų ir vyrų valdymo iš esmės nėra. Nėra skirtumų tarp to, kaip įsivaizduojamas sprendimų priėmimo procesas, kaip tai vyksta, nėra skirtumų iš esmės tarp sprendimo priėmimo būdų ir panašiai.
Bet gal rinkėjams yra skirtumas – kandidatas vyras ar moteris?
Iš diskusijos, kuri kyla, matome, kad rinkėjams – taip. Kitas dalykas – ar turėtų ir ką tai reiškia? Nes galime pasakyti, kad kandidatų lytis mums visiškai nesvarbi, bet paskui turime Vyriausybę tokią, kokią dabar turime (be ministrių moterų –red.), tad matome, kad kriterijus neištariamas, bet veikia.
Dar liūdnesnė situacija savivaldybėse. Jų turime bene šešiasdešimt, o meres moteris galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Gal rajonuose jau reikėtų ir kokio moterų judėjimo?
Kaip ir bet kokioje galios pozicijoje, veikia komplektas aplinkybių – ir nuostatos, ir vidinė institucinė kultūra. Ir jei ten jau susiformavo atiduodanti pirmenybę vyrams kultūra, ji tokia ten ir liks ir bus sunkiai sugriaunama. Veiksnių yra daug, bet jie daugiau mažiau tie patys. Stereotipai, nuostatos ir panašūs dalykai.
Ar įžvelgiate šiek tiek moters kaltės, kad ji nepakankamai aktyviai dalyvauja politikoje, per daug nusileidžia vyrams?
Aš kalbėčiau ne apie kaltę, o apie švietimo stoką. Reguliaraus švietimo, pradedant nuo darželio ir mokyklų, kur būtų galimybė visiems šio proceso dalyviams ugdyti savivoką, ir tada nereikėtų kalbėti apie moterų kaltę arba vyrų sąmokslą.
