Birželio 1-oji tarptautinė Vaiko teisių, tame tarpe, ir negalią turinčių vaikų teisių gynimo diena.
Švietimas ir ugdymas yra esminė kiekvieno vaiko teisė. Kodėl negalią turinčių vaikų ugdymas yra demokratijos ir žmogaus teisių įgyvendinimo šalyje išbandymas? Lietuvos, kaip nepriklausomos ir laisvos valstybės siekis buvo, yra ir bus šalies demokratija, žmogaus teisės ir laisvės, kaip numatyta Lietuvos Konstitucijos 18 straipsnyje, kaip numatyta ir Jungtinių Tautų Visuotinių žmogaus teisių deklaracijoje. LR Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnis nustato, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos privalo užtikrinti, kad visuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios teisės ir galimybės nepaisant negalios; kad valstybės ir savivaldybių institucijos privalo rengti, tvirtinti ir įgyvendinti priemones, skirtas lygioms galimybėms užtikrinti.
Šiandien Lietuvoje jau atpažinta, kad LR Švietimo įstatymas Lietuvoje įtvirtina diskriminaciją negalios pagrindu, nes 29.10. jo straipsnis įteisina ne vaiko teisę rinktis mokyklą, o mokyklos teisę atsirinkti vaikus, leidžiant jai nepriimti negalią turinčių vaikų tinkamų sąlygų neturėjimo pretekstu, taip legitimuojant negalią turinčių vaikų diskriminaciją, be to, užkertant kelius socializacijai ir savarankiškam gyvenimui.
Laimei, yra Lietuvoje jau yra bendrojo ugdymo mokyklų, kurios, dėl savo pedagoginės misijos supratimo, priima negalią turinčius vaikus mokytis kartu su visais vaikais, ir, savo valia ir pastangomis, užtikrina negalią turinčių vaikų įtrauktį į švietimo sistemą. Tokios mokyklos prisideda prie demokratinių santykių kultūros Lietuvoje įgyvendinimo, negalią turinčių žmonių socialinės įtraukties tiek jų mokykliniame amžiuje, tiek rengiant juos savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Vilniaus miesto savivaldybė, 2020 m. gegužės mėn., patvirtinusi Kokybiškų švietimo paslaugų prieinamumo visiems vaikams priemonių planą, įsipareigojo suteikti vienodas mokymosi sąlygas visiems vaikams, tarp jų vaikams su negalia.
Tačiau nacionalinė švietimo politika, įskaitant ir Švietimo strategiją, ir švietimo įstatymą, smarkiai atsilieka nuo pažangią įtraukaus ugdymo praktiką kuriančių mokyklų, atsilieka nuo Lietuvos valstybės tarptautinio įsipareigojimo prieš 10 metų ratifikuotai JT Neįgaliųjų teisių konvencijai šalinti negalią turinčių vaikų diskriminaciją švietimo sistemoje ir įgyvendinti įtraukųjį ugdymą, tuo nacionalinė švietimo politika neatitinka nei pasaulio švietimo ir kultūros organizacijos UNESCO idealų, nei Darnaus Vystymosi darbotvarkės 4-ojo tikslo.
Yra LR Švietimo įstatymo pakeitimo projektas. Kelia nerimą, kad projektas nėra iki galo suderintas su JT Neįgaliųjų teisių konvencija, kad jo įsigaliojimo data yra projektuojama toli ateityje. Nerimą kelia ir tai, kad, mano žiniomis, reikalaujama ekonomiškai pagrįsti įtraukaus ugdymo įgyvendinimą, lyg reikėtų ekonomiškai pagrįsti demokratiją ir žmogaus teises, žmonių laisvę ir orumą.
Kelia nerimą ir Įstatymo pakeitimo projekto turinys dėl galimai nepakankamo valstybės įsipareigojimo visiškai atsisakyti diskriminacinių praktikų, vadinamųjų spec. centrų, spec. mokyklų ir spec. klasių, ir sistemiškai padėti mokykloms užtikrinti ugdymosi sąlygas visiems vaikams bendrojo ugdymo sistemoje ir bendrojo ugdymo klasėje, be to, užtikrinant perėjimą į profesinį ar aukštąjį mokymąsi ir galimybę įgyti profesinę kvalifikaciją.
Būdamas Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto nariu ir Komiteto parengto 24-ojo Konvencijos straipsnio išaiškinimo bendraautorius apie tai, kaip įgyvendinti įtraukųjį ugdymą, rekomenduoju, kad būtų parengta nacionalinė įtraukaus ugdymo įgyvendinimo strategija, kurioje būtų aiškiai įvardintas siekis visiškai panaikinti negalią turinčių vaikų diskriminaciją švietimo sistemoje, kad atsisakymas priimti negalią turintį vaiką į bendrojo ugdymo mokyklą būtų traktuojama kaip diskriminacija, ir užtikrinti šių vaikų ugdymąsi lygiai su visais kitais vaikais. Strategija turi numatyti įgyvendinimo planą, terminus, dalyvius.
Ypač svarbu įteisinti esminius tokius Konvencijos terminus, kaip visų ugdymo įstaigų prieinamumas visiems negalią turintiems vaikams, ir tinkamas ugdymo sąlygų pritaikymas. Prieinamumas reiškia, kad pašalinamos visos teisinės, fizinės, administracinės ir kitos kliūtys vaikams mokytis arčiausiai gyvenamosios vietos esančioje mokykloje. Tinkamas sąlygų sudarymas reiškia, kad atsižvelgiama į individualią vaiko situaciją, individualius jo/jos poreikius ir būtinas sąlygas konkrečiam atvejui, užtikrinant kokybišką ugdymą visiems, įskaitant negalią turintį vaiką, konkrečioje bendrojo ugdymo klasėje.
Parama mokytojui yra esminė įtraukaus ugdymo sąlyga. Būtinas profesionalus mokytojo padėjėjas klasėje ir mokykloje, parama ugdymo priemonėmis, klasės dydžio mažinimas, kvalifikacijos tobulinimas. Ugdymo metodai yra ne mažiau svarbu. Efektyvų mokymosi darbą heterogeninėje klasėje užtikrins interaktyvūs, grupinio darbo ir kiti aktyvūs, įtraukiantys mokymosi mokytis ir mokymo metodai. Atviros mokyklos modelio pagal Geros mokyklos modelį, Lietuvoje patvirtintą dar 2015 metais, taikymas būtų geras pagrindas.
Būtina sklandaus perėjimo iš bendrojo į profesinio rengimo ar auštojo mokslo sistemą mechanizmas, užtikrinant kvalifikacinių lygmenų lankstumą ir suderinamumą, kad būtų užtikrinta mokymosi visą gyvenimą sąlyga, numatyta UNESCO ir Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi programose.
Ypač svarbus skatinamasis – simbolinis ir finansinis – įtraukaus ugdymo praktikų vertinimas. Netoleruotini yra mokyklų reitingų išimtinai pagal akademinius rezultatus, brandos egzaminų pagrindu, pagal šimtukininkus, kuomet mokyklos, kurių moksleiviai gauna mažesnius brandos egzaminų vertinimus, yra etiketizuojamos „atsilikėlėmis“ „gėdos sąrašu“ ir panašiai. Visos mokyklos yra vertingos, visi iki vieno vaikai yra Lietuvos vaikai ir kiekvienas vaikas yra vertingas ir traktuotinas kaip gabus, ir valstybės pareiga kiekvienam vaikui sudaryti sąlygas mokytis, nesvarbu, kokia jo negalia, fizinė, intelekto, psichosocialinė, klausos, regos, autizmas, elgesio ar dar kita. Vadinkime kokybiškomis tas mokyklas, kurios sukuria pridėtinę vertę ugdydamos visus vaikus be diskriminacijos, tame tarpe ir negalią turinčius vaikus. Ugdymas be diskriminacijos, nė vieno dėl negalios nepaliekant nuošalyje, yra demokratijos ir žmogaus teisių įgyvendinimo išbandymas.
Tekstas parengtas pranešimo LR Prezidento organizuotoje vaizdo konferencijoje 2020 m. birželio 1-ąją dieną pagrindu.
