Prieš ketverius metus renkant Seimą buvome priversti įtikinėti, kad žmonės su negalia – taip pat rinkėjai.
Didžioji dauguma apylinkių dar vis buvo vežimėliu neįveikiamos, o apie informacijos prieinamumą niekas nebuvo girdėjęs. Negalios tema 2016-ųjų metų politinėse programose – reta ir nenuosekli. Praėjus vos ketveriems metams situacija tikrai nėra ideali, bet pasidžiaugti galime daug kuo. Žmogus su negalia suvokiamas kaip rinkėjas, kaip kandidatas, o pati negalia – kaip svarbi politinė tema.
Pradėkime nuo rinkimų proceso organizavimo. Po 2018 metais Lietuvos negalios organizacijų forumas (LNF) ir dviejų negalią turinčių pareiškėjų laimėtos bylos dėl rinkimų apylinkių neprieinamumo, požiūris į šią problemą pasikeitė iš esmės. Į rinkimų organizavimą bei rinkimų apylinkių parinkimą savivaldybėse įtraukus žmonių su negalia atstovus, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) žada, kad per šiuos rinkimus bus pritaikytos beveik 90 proc. rinkimų apylinkių. Žmonėms su regos negalia bus siūlomos specialios Brailio įmautės balsavimo biuleteniams pildyti, klausos negalią turintys rinkėjai galės pasinaudoti gestų kalbos vertimo paslauga „Skype“ programoje, o turintieji psichosocialinę negalią dalį informacijos apie rinkimus gauna lengvai suprantama kalba.
Tokie yra VRK ir savivaldybių pažadai, tačiau ar jie atitinka realybę, tikrins LNF surinkta stebėtojų komanda (beveik 40 žmonių). Nuosekliai tęsiame rinkimų prieinamumo stebėseną, vertindami ne deklaruojamą, bet realų apylinkių prieinamumą, informacijos pritaikymą klausos ir regos negalią turintiems žmonėms. Taip pat dalyvaujame balsavime specialiuose punktuose socialinės globos institucijose.
Kitas akivaizdus pokytis – negalios tema politinių partijų programose ir debatuose. Žurnalistai ar debatų organizatoriai gerokai dažniau užduoda klausimus apie žmonių su negalia įtraukimą į švietimo sistemą, darbo rinką, žmones su negalia prižiūrinčių šeimų gerovę. Negalia pagaliau išsilaisvino iš suvokimo, jog tai tik sveikatos sektoriaus problema. Šiuose rinkimuose negalia suvokiama daug plačiau, tačiau vis dar per dažnai apsiribojama socialine ir švietimo sritimis.
LNF atlikta partijų programų apžvalga parodė, kad beveik visos partijos pamini negalią turinčius žmones, tačiau tik kelios geba įvardinti konkrečias problemas ir siūlomus sprendimo būdus. Nėra negalios politikos idėjų konkurencijos, kalbama gana abstrakčiais siekiais (pvz. JT Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas, neįgaliųjų įtraukimas ir t.t.). Tarp daugiausiai dėmesio negalios temai skiriančių partijų – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, į negalios temą labiau įsigilinusi ir naujai susikūrusi Laisvės partija (joje aktyvi politikė su negalia), taip pat Lietuvos socialdemokratų partija, Liberalų sąjūdis, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Kitos partijos negalią mini fragmentiškai ir abstrakčiai.
Žmonių su negalia lūkesčiai negalios temoms politikoje gerokai didesni, tačiau negalime nevertinti teigiamų pokyčių. Žmonės su negalia tapo daug labiau matomi tiek kaip rinkėjai, tiek kaip kandidatai. Labai džiugina, kad vis daugiau aktyvių žmonių su negalia atsiranda partijų sąrašuose, tačiau neretai jų lygiaverčiam dalyvavimui vis dar iškyla techninių, organizacinių ar informacinių kliūčių.
Visi šie pokyčiai vyksta dėl žmonių su negalia aktyvumo ir didesnio matomumo. Atvažiuodami į apylinkes, prašydami įvairių balsavimo galimybių, naudodamiesi pritaikytos informacijos šaltiniais, informuodami organizatorius apie pažeidimus – visais šiais būdais žmonės su negalia rodo, kad yra aktyvūs piliečiai. Išlikime tokiais ir per šiuos rinkimus, tačiau nepamirškime saugoti savo sveikatos vykdami į rinkimų apylinkes – turėkite reikalingas apsaugos priemones, rekomenduojama naudotis asmeninėmis rašymo priemonėmis.
