Karantinas aštrina smurto šeimoje problemą, bet priežastys slypi daug giliau

Pandemijos metu visuomenę kamuojanti įtampa pagilino iki tol egzistavusias problemas. Išaugęs smurto artimoje aplinkoje iškvietimų skaičius rodo, kad įtampos situacijose problema dar paaštrėja ir smurtą dažniausiai patiriančios moterys, vaikai ar kiti asmenys neturi tokių pačių galimybių ieškoti pagalbos. Iš visų pernai Lietuvoje užregistruotų nusikaltimų smurtiniai sudarė 16,8 proc., o prieš metus šis skaičius siekė 16,2 proc. Specialistų teigimu, šią įsišaknijusią ir kompleksišką problemą būtina spręsti iš esmės – tai sumažintų ne tik smurto apraiškų, bet ir pagerintų visuomenės psichinę sveikatą.

Skaičiai neatspindi tikrosios realybės

Pasak Statistikos departamento, Lietuvoje itin skaudžių pasekmių turinčių smurto atvejų, t. y.  nužudymų artimoje aplinkoje, 2020 m. užfiksuota trečdaliu daugiau nei 2019 m. Paklaustas, kokia apskritai smurtinių nusikaltimų šeimoje situacija pastaruoju metu pasaulyje, Linas Slušnys, vaikų psichiatras bei Seimo narys, priklausantis Savižudybių ir smurto prevencijos komisijai, atsako, jog ji visur panaši.

„Nerimo, baimės, neapibrėžtumo dėl įvairių gyvenimo situacijų jausmas per karantiną iš tiesų skatina tarpusavio nesutarimus. Dėl to atsiradę pykčiai ilgainiui ima reikštis įvairiomis agresijos formomis, tiek žodinėmis, tiek fizinėmis, kol galiausiai prieinama iki labai rimtų ir net žiaurių. Panašu, kad žmonių santykiai į ribojimus įspraustam gyvenimo būdui, uždaroms erdvėms visgi nepritaikyti“, – komentuoja specialistas ir ragina visuomenę drąsiai kreiptis į specialistus pajutus, kad šiuo išbandymų laikotarpiu susitvarkyti su psichologine būsena darosi sunku.

Linas Slušnys, svietimonaujienos.lt nuotr.

Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė įsitikinusi, jog bendrai smurto artimoje aplinkoje statistika kol kas apima daugiausia tik fizinio smurto atvejus ir juos apibendrina, nors labai dažnai iki tol seka ne mažiau žalingas pasikartojantis piktybinis elgesys: „Jis viešai nepastebimas ir paprastai nuo jo dažniau kenčia moterys. Patirdamos nuolatinę kontrolę, atribojimą nuo artimų žmonių, manipuliavimą vaikais ar net seksualinę prievartą, jos yra uždarame rate – baiminasi ieškoti pagalbos būtent dėl neprognozuojamų partnerio veiksmų, kad nesusilauktų dar didesnio smurto. O per pandemiją, būnant namų erdvėje, visiems tos pagalbos kreiptis yra dar sudėtingiau.“

Tobulėti reikia visose srityse

L. Slušnys pastebi smurto artimoje aplinkoje sąsają su tuo, kiek garsiai visuomenėje aiškinama apie problemos esmę.

„Vienu metu ne tik moterys, bet ir vyrai ėmė geriau atpažinti įvairias smurtinių veiksmų formas ir į teisėsaugą kreipdavosi dažniau. Smurtaujantieji pradėjo bijoti atsakomybės, tad atvejų skaičius tarsi nusistovėjo. Dėmesiui smurtui artimoje aplinkoje sumenkus, nukentėjusiųjų vėl padaugėjo“, – teigia jis ir akcentuoja, kad šis ciklas taip ir kartosis, jei nebus ieškoma nuoseklių sprendimų visais susijusiais aspektais.

Abu ekspertai vieningai sutaria, kad pokyčių turėtų atsirasti užtikrinant skirtingų institucijų veiksmų koordinavimąsi sprendžiant smurto artimoje aplinkoje atvejus ir politikos priemones bei rimtai vertinant ne vien fizinį, bet ir psichologinį, ekonominį ir seksualinį smurtą. Tačiau ne mažiau svarbi šių nusikaltimų prevencija. Kaip vieną galimybių psichoterapeutas įžvelgia darbą su nusižengusiaisiais, pavyzdžiui, anoniminių smurtautojų grupėse.

Vienas iš kertinių žingsnių, B. Sabatauskaitės teigimu, yra tinkama nukentėjusių apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje tik gavus iškvietimus ir vėliau bei pagalbos suteikimas. Tą akcentuoja ir šiuo metu tiek emocijų sukelianti Stambulo konvencija (Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo). Dar vienas esminis žingsnis – formalus ir tęstinis švietimas nuo vaikystės, užtikrinant smurto prevenciją.

Birutė Sabatauskaite, Jono Petronio, VDU nuotr.

B. Sabatauskaitė pastebi, kad tarp jaunuolių, užmezgusių romantiškus santykius, perdėtas pavydas ir kontrolė laikoma meilės išraiška, o jie irgi gyvena pagal paplitusias normas bei mato pavyzdžius namuose. Teisinamas berniukų smurtas prieš kitus berniukus, mergaitės mokomos būti nuolankiomis. Ilgainiui tai suformuoja iškreiptą požiūrį į ryšį su kitu žmogumi, grįstą ne tik vienas kito žeminimu, bet ir lyčių nuostatomis: „Tai vienas iš veiksnių, subrandinančių nematomu, psichologiniu smurtu grįstą kontrolę, kurios nei smurtautojas, nei auka neatpažįsta kaip ankstyvojo smurto etapo.“

Problemos užuomazgos – iš vaikystės

Psichoterapeutas pažymi, kad kiekvienam būdingas skirtingas psichologinio smurto slenkstis. Žmogus, pats augęs smurtaujančioje aplinkoje, tikėtina, smurtą sunkiai atpažins, pavyzdžiui, nuolat engti kitą bjauriais ir žeminančiais žodžiais jam atrodys normalu. Jei vaikystėje matytas pagarbaus elgesio pavyzdys, psichologinio smurto slenkstis užaugus bus žemesnis: „Šie skirtumai labai išryškėja ne tik šeimoje, bet ir teisėsaugai vertinant tam tikrus smurto atvejus, kai į juos žvelgiama pagal savo suvokimo lygį.“

To išvengti padėtų jaunosios kartos ugdymas apie savo elgsenos ypatumus, savimonę ir savitvardą dar lopšeliuose-darželiuose. Kaip dėsto L. Slušnys, Skandinavijoje, Vokietijoje, Japonijoje ir kitose šalyse tokia praktika taikoma sistemingai visus 18-ika žmogaus mokymosi metų, o Lietuvoje tai kol kas tėra pavienių įstaigų iniciatyvos. Taip stengiamasi atliepti aiškiomis gairėmis neapibrėžtą įstatymo nuostatą suteikti jaunam žmogui socialines ir emocines kompetencijas.

„Nuo mažumės kryptingai skatinant visuomenę atpažinti emocijas, kurios ateityje gali tapti pagrindu bet kokia forma nuskriausti kitą, skiepijant empatiškumo jausmą, šalyje sumažėtų ne tik smurto atvejų rizika. Sudėtingi tyrimai rodo, kad tai tiesiogiai veikia psichinę žmogaus sveikatą ir netgi tokią sudėtingą būklę kaip psichopatija“, – aiškina ekspertas.