Lytis yra sudėtingesnė nei vyras ir moteris

Dirbant visuminio lytiškumo ugdymo srityje tenka susidurti su daugybe mitų ar klaidingų įsitikinimų, susijusių su kūnu, seksualumu, santykiais, asmens raida. Daugelis mūsų – suaugusiųjų – nesame gavę kokybiško lytiškumo ugdymo ir jo suteikiamų faktiškų žinių apie žmogaus lytį.

Šiame straipsnyje aptarsiu vieną daugiausiai sumaišties keliančių mitų apie translytiškumą, kuris neretai klaidingai aiškinamas ar suvokiamas kaip kaprizas, liga, iškrypimas arba kaip grėsmė vaikams. Norisi iš karto akcentuoti, kad tai nėra kaprizas, liga, nėra iškrypimas ir vaikams translyčiai asmenys nekelia jokios grėsmės. Translyčiai asmenys nepasirenka būti translyčiais ir netgi ne visada lengvai priima šią savo tapatybės dalį, nes norėtų kur kas paprastesnio gyvenimo, kuris nėra sąlygotas tiek daug stigmatizacijos ir priešiškų visuomenės „nuomonių“ bei nepalankių socialinių struktūrų ir paslaugų.

Asmuo, kuris nesitapatina su lytimi, kuri buvo priskirta gimus, yra translytis, kitaip tariant, translyčio asmens lytinė tapatybė „nedera“ su biologiniu kūnu. Vis dėlto translytiškumo negalime net pradėti suprasti pirmiausia nepasigilinę apskritai į biologinės lyties nepaprastumą. Įprastai vadovaujamės nuostata, kad lytis yra neįtikėtinai aiški: lytiniai organai nurodo žmogaus lytį, o lytis būna vyriška (XY) arba moteriška (XX).

Mokslininkai jau kurį laiką kalba apie tai, kad visų pasaulio žmonių sugrupuoti į dvi aiškiai atskirtas moters arba vyro kategorijas neįmanoma. Kad lytis yra spektras, kontinuumas. VU Gyvybės mokslų centro lektorius Zigmantas Žitkus nurodo, kad biologiškai lytį sudaro bent 7 komponentai ir dažniau negu galėtume pagalvoti, tie 7 komponentai nesukrenta į derančią krūvą. Pakanka, kad nors vienas komponentas neatitiktų likusiųjų ir tai jau turi įtakos tam, kaip atrodys ar pasireikš asmens lytis. Dėl to galime turėti vyrus be barzdų ir moteris su barzdomis arba vyrus, kurie atrodo kaip vyrai, turi vaikų, tačiau vėliau paaiškėja, kad turi ir kiaušides, arba moteris su „vyrišku“ testosterono kiekiu. Žmogus gali neturėti nei XX, nei XY, o vietoj jų turėti, pvz., XXX arba XXY.

Kartais tik gimusio žmogaus lytiniai organai turi abiejų lyčių požymius, t.y. įvairias vulvos ir penio variacijas arba, pradėjus bręsti, veikiant hormonams, lytiniai organai nesivysto taip, kaip kitų. Anksčiau būdavo įprasta interlyčiams (t.y. žmonėms, gimusiems su abiejų lyčių požymiais) naujagimiams kuo greičiau „išrinkti“ vaikui lytį ir operacijomis suformuoti „tinkamą“ lytinį organą, vis dėlto dabar pagaliau imama kelti etikos klausimus ir (deja, vis dar iš lėto) suprasti, kad ne kūnus reikia tučtuojau įsprausti į normalumo rėmus, o keisti mūsų požiūrį, t.y. tiesiog priimti besiskiriančius žmonių kūnus. Suaugęs interlytis asmuo gali nuspręsti, ar nori intervencijų į savo kūną, taip pat tik augantis ir bręstantis interlytis asmuo gali pasakyti, kokios lytinės tapatybės ji(s) yra. T.y. ar jaučiasi esantis vaikinu, mergina, ar truputį abiem arba nei vienu. Visuomenei ne visada lengva priimti tokią biologinę tikrovę. Daugiausiai dėl to, kad ilgą laiką gyvenome nežinodami, kad interlyčiai asmenys egzistuoja ir tai nėra pavienės anomalijos. Tai daugybės žmonių patirtys.

Atvirkščiai nei interlyčių asmenų atveju, translyčių žmonių biologinis kūnas dažniausiai nepateikia plika akimi matomų paaiškinimų, kodėl žmogus psichologiškai vyro kūne jaučiasi moterimi arba moters kūne jaučiasi vyru. Kitaip tariant, kodėl žmogaus lytinė tapatybė „nedera“ su biologiniu kūnu. Šiandien vis dar neretai viršų ima nuomonė, jog translytiškumas yra naujovė, tačiau translytiškumas yra senas kaip žmogus. Translytiškumas yra įprasta žmogaus lytiškumo dalis ir istoriškai bei geografiškai translytiškumas būdavo ir tebėra įvairiai kultūriškai priimamas. Vakarų Europos civilizacijoje turime itin griežtas normas, koks asmens lytiškumas yra „teisingas“, dėl to translyčius asmenis teisdavome ir bausdavome (šiais laikais teisminių nuobaudų nebetaikome, tačiau socialinė bausmė, stigmatizacija ir diskriminacija vis dar labai stiprios.) Tačiau, pavyzdžiui, kai kuriose Šiaurės Amerikos gentyse translytiškumas būdavo priimamas kaip suteikiantis ypatingų, netgi dieviškų galių – matyti abu pasaulius ir būti tiltu tarp jų. Kolonializmo „dėka“ ši Šiaurės Amerikos genčių kultūra buvo ištrinta. Nors translyčiai asmenys turėjo ypatingą statusą bendruomenėse, vis dėlto likusių gentainių tai neįkvėpdavo imti ir tapti translyčiais, nes tai tiesiog neįmanoma.

Nebūdavo įmanoma anuomet, neįmanoma ir dabar. Lytinė tapatybė ir translyčiams, ir cislyčiams (t.y. žmonėms, kurių lytinė tapatybė atitinka jų biologinę lytį) yra labai aiški asmens tapatybės visumos dalis, dėl kurios abejonių nekyla. Tai, jog vaikas, paauglys ar suaugęs sužino apie translytiškumą, niekaip nepaveikia jo lytinės tapatybės, t.y. nesugundo tapti „nebevyru“ arba „nebemoterimi“. Vis dėlto translyčiai vaikai, paaugliai ar suaugę, sužinoję apie translytiškumą gali suvokti, kas su jais darosi: kad jų išgyvenama sumaištis yra buvimo žmogumi dalis ir jie anaiptol nėra tokie vieninteliai.

Šiais laikais pasaulyje yra daugybė darželių, bendruomenių, mokyklų, kur nemažai vaikų gali drąsiai ir atvirai būti translyčiais ir visos tos bendruomenės įrodo, kad kitų vaikų lytinė tapatybė dėl to nesusvyruoja. Teigti kitaip yra teigti, kad vaikai gali įsinorėti tapti (ir tapti!) bet kuo vien dėl to, kad jie žino, kad tokie žmonės egzistuoja. Įsinorėti tapti (ir tapti!) lenkais ar australais, įsinorėti tapti (ir tapti!) autistiškais, įsinorėti tapti (ir tapti!) aukštesniais arba žemesniais, įsinorėti tapti (ir tapti!) genijais.

Yra apmaudu, kad tiek jėgų skiriama paneigti translyčių asmenų egzistavimą, apipinti jį neigiamomis prasmėmis, baimėmis ir dezinformacija. Kai tuo tarpu šią energiją galėtume sutelkti į sprendimų ir atsakymų paieškas. Kaip kurti visuomenines struktūras taip, kad šios padėtų translyčiams asmenims būti pilnaverčiais visuomenės nariais, kur:

– dėl nepalankios aplinkos ar neįmanomų išpildyti poreikių nereikėtų emigruoti;
– netektų kentėti nerimo, depresijos ir saviniekos vien dėl to, kad stigmatizuojanti visuomenė sudaro sąlygas taip jaustis;
– translyčiai asmenys gautų kokybiškas ir saugias sveikatos paslaugas;
– translyčiai vaikai mokykloje galėtų ugdytis ir bręsti kur kas saugesnėje emociškai aplinkoje ir kad likę vaikai vietoj patyčių – priimtų;
– translyčiai asmenys nepaskęstų biurokratijos jūroje arba neatsimuštų į biurokratijos sienas, bandydami įtalpinti savo tapatybę į sistemą, kuri niekaip neatitinka komplikuotos lyties įvairovės.

Nors mokslas šiuo metu nepateikia aiškių ir šimtaprocentinių atsakymų, kas nulemia translytiškumą, vis dėlto srities mokslininkai teigia, kad svarbiau yra koncentruotis į tai, kaip translyčiams asmenims padėti, o ne kaip juos „pataisyti“. Viena pagalbos linijų yra darbas su visuomene ir transfobinėmis atstumiančiomis nuostatomis, kurios ir sukuria didelę dalį kliuvinių gyventi pilnavertį gyvenimą. Mokslininkai taip pat teigia, kad yra pavojinga pernelyg supaprastinti tokį kompleksišką lyties reiškinį ir lengva ranka skirstyti žmonių lytis į „normalias“ ir „nenormalias“, „teisingas“ ir „neteisingas“. Batalijos dėl translytiškumo (ne)normalumo (t.y. transfobija) tiesiog apsunkina ir sulėtina procesą sukurti tokią visuomenę, kurioje translyčiai asmenys turėtų lygias galimybes mėgautis socialinėmis paslaugomis, kurios leistų kuo aiškiau įsivardinti sau savo išgyvenimus ir poreikius ir leistų kuo greičiau priimti sprendimus, kurie padėtų jaustis gerai savo kūne ir savo aplinkoje.

Akvilė Giniotaitė yra VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ lytiškumo ugdymo ekspertė, Vilniaus universiteto edukologijos doktorantė

Komentaras parengtas Įvairovės ir edukacijos namams kartu su Lietuvos žmogaus teisių centru įgyvendinant projektą „Lytiškumo akademija“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.