2023 m. rugsėjo 30 d. Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) šventė įkūrimo ir veiklos dvidešimtmetį. Kaip gimė institutas, kokius tikslus užsibrėžė ir kaip atrodė pirmieji jo veiklos metai, pasakoja vienas iš ŽTSI įkūrėjų, teisininkas, Europos Sąjungos teisės ir žmogaus teisių ekspertas bei buvęs Jungtinių Tautų Pagrobimų ir priverstinių dingimų darbo grupės narys Henrikas Mickevičius.
Ar galite papasakoti apie Žmogaus teisių stebėjimo instituto pradžią?
Institutas buvo įregistruotas 2003 metų rugsėjo 30 d., bet iki tol buvo atlikta nemažai paruošiamųjų darbų.
2003 metų birželį grįžau iš užsienio, kur gyvenau ir dirbau, į Lietuvą ir pradėjau dirbti prie naujos nevyriausybinės žmogaus teisių organizacijos koncepcijos: apibrėžiau instituto misiją, viziją ir strategiją. Tai buvo labai svarbus ir dinamiškas metas: Lietuva siekė įsitvirtinti tarptautinėje bendruomenėje – jau būdama Jungtinių Tautų Organizacijos ir Europos Tarybos nare, siekė narystės Europos Sąjungos bei NATO organizacijose ir tuo tikslu intensyviai tvarkė savo įstatymus bei jungėsi prie tarptautinių sutarčių, tarp jų – ir prie sutarčių žmogaus teisių apsaugos srityje.
Buvo akivaizdu, kad priimtų tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių srityje praktinis įgyvendinimas buvo silpnas, o kartais netgi susidarydavo įspūdis, kad priimamų įsipareigojimų turinys buvo arba nesuprantamas, arba jie buvo traktuojami kaip formalumai kelyje į didesnių tikslų, pavyzdžiui, narystės Europos Sąjungoje, siekimą. Manėme, kad steigiama organizacija galėtų prisidėti prie į Lietuvą jau atėjusių ir ateinančių žmogaus teisių standartų įgyvendinimo ir kartu prisidėti prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, nes veiksmingas žmogaus teisių įgyvendinimas, akivaizdu, turėjo pagreitinti Lietuvos įsiliejimą į Vakarų politinę ir kultūrinę erdvę ir tuo pačiu sustiprinti Lietuvos valstybingumą.
Henrikas Mickevičius, ŽTSI archyvo nuotr.
Taip pat mes matėme žmogaus teises kaip ypatingai svarbų instrumentą gerinant Lietuvos demokratijos kokybę, kurią suvokėme kaip pakankamai trapią. Tikėjome, kad ryšys tarp demokratijos ir žmogaus teisių yra simbiozinis ir tame ryšyje žmogaus teisės yra pirminės. Norėčiau pacituoti, ką rašėme savo pirmojoje parengtoje žmogaus teisių apžvalgoje: „Demokratija ir žmogaus teisės yra neatskiriamos ir viena kitą papildančios sąvokos. Kuo geriau užtikrinamos žmogaus teisės valstybėje, tuo brandesnė ir tvirtesnė yra demokratija. Iš kitos pusės, kuo labiau demokratinė yra valstybė, tuo labiau ji rūpinasi žmogaus teisėmis.“ Šis supratimas tapo mūsų veiklos, bent jau pirmuosius 10 metų, leitmotyvu, ir tuo yra paaiškinama mūsų koncentracija į politines bei pilietines teises.
Kalbant apie instituto viziją, manėme, kad tai turėtų būti nepriklausoma ekspertinė institucija, tokia, kuri galėtų būti partneriu ir konstruktyviu kritiku bendraujant su valstybės ir tarptautinėmis institucijomis. Tuo pačiu matėme naujai kuriamą NVO kaip aktyvistų grupę, kuri panaudotų ekspertines žinias kelti visuomenės ir politinio elito sąmoningumą bei informuotumą žmogaus teisių srityje. Vystydami veiklos strategiją, išskyrėme tris prioritetus: teisę į teisingą teismą pačia plačiausia prasme, apimant visą baudžiamąja, civilinę, administracinę justiciją, antstolių, policijos, prokurorų, advokatų darbą, teismų ir institucijų organizacinį aspektą. Antra, gana plačiai apibrėžta kryptis buvo teisė į privataus gyvenimo gerbimą, nes apie šią teisę buvo mažai žinoma, supratimas apie jos reikšmę ir apie jos pažeidimų keliamus pavojus buvo žemas, diskusijų apie privatumą ribojančias iniciatyvas bei plintančius privataus gyvenimo pažeidimus trūko. Trečia kryptis taip pat buvo suformuluota plačiai: tai kova prieš neapykantą, diskriminaciją, asmenų, priklausančių pažeidžiamoms grupėms, teisių apsauga.
Šiose srityse buvo planuojama dirbti intensyviausiai ir panaudojant visas įmanomas darbo formas: institutas stebėjo, rinko informaciją, ją analizavo, ruošė studijas ir ataskaitas, jas viešino, pristatė valdžios institucijoms, organizavo diskusijas ir spaudos konferencijas ir t.t. Tačiau mes taip pat įsivaizdavome save ekspertiniu centru, kuris paprastai turi aiškią poziciją ir pasisako visų politinių ir pilietinių teisių klausimais. Jau visai netrukus po instituto įsteigimo nuomonės formavimas ir pozicijos viešinimas žiniasklaidos kanalais tapo mūsų kone kasdiene darbo forma.
2016-2017 m. leidinio „Žmogaus teisės Lietuvoje” pristatymas. ŽTSI archyvo nuotr.
Kokie buvo didžiausi iššūkiai pirmaisiais instituto veikimo metais?
Valstybė buvo dar jauna, žmogaus teisės nebuvo laikomos kažkuo reikšmingu, kartais jos buvo traktuojamos kaip tiesiog politiškai korektiška frazė. Žmogaus teisės neatsispindėjo politiniuose dokumentuose, partijų ir vyriausybių programose. Tik po kelių metų, analizuodami priešrinkimines politinių partijų programas, aptikome pirmus bandymus prisiimti įsipareigojimus žmogaus teisių srityje. Dažnai tie įsipareigojimai buvo minimalūs, bet tai buvo gera pradžia.
Taigi, pirmasis iššūkis buvo įvesti žmogaus teisių sąvoką į viešą erdvę, įtikinti politinio gyvenimo dalyvius, politinį elitą, nuomonių formuotojus ir sprendimų priėmėjus, kad žmogaus teisių apsaugos ir tolesnio jų vystymo klausimai atsirastų viešose diskusijose, politinėje retorikoje bei politinėje darbotvarkėje.
Siekdami šių tikslų, gruodžio 10 d. pradėjome minėti Tarptautinę žmogaus teisių dieną, kuri išaugo į Žmogaus teisių savaitę, o vėliau į Žmogaus teisių mėnesį su daugybe įvairiausių renginių. Taip pat įsteigėme kasmetinį „Žmogaus teisių Šauklio“ apdovanojimą, kovo mėnesį organizuodavome savaitę prieš rasinę ir etninę diskriminaciją ir panašiai. Kai kas tuo metu mus laikė keistuoliais, išsišokėliais, ieškančiais populiarumo arba net „kenkėjais“, turinčiais slaptų kėslų, bet mes nekreipėme į tai dėmesio ir toliau nuosekliai dirbome žmogaus teisių labui.
Žvelgiant iš dabarties į praeitį – ką svarbaus per savo veiklos dvidešimtmetį ŽTSI pavyko pasiekti?
Galvoju, kad per dvidešimt metų buvo padaryta nemažai: drįsčiau teigti, jog buvome vieni tų, kurie išjudino žmogaus teisių judėjimą Lietuvoje. Šiandien matome akivaizdžių pokyčių: tapo įprasta viešai diskutuoti žmogaus teisių klausimais, žmogaus teisės užima gana svarbią vietą politiniame gyvenime, LR Seimas ir valdžios bei teisėsaugos institucijos nemažai dėmesio skiria žmogaus teisių apsaugai. Kalbant apie konkrečias iniciatyvas – visų jų išvardinti, be abejo, neįmanoma, bet norisi paminėti, kad vienas pirmųjų mūsų didelių ir tęstinių projektų buvo žmogaus teisių apžvalgos išleidimas. Šios apžvalgos smarkiai prisidėjo prie teigiamų pokyčių bei tapo savotiška Žmogaus teisių stebėjimo instituto vizitine kortele. Tiesą sakant, mūsų sumanymas buvo tik inicijuoti tokių apžvalgų ruošimo tradiciją, t.y. patiems leisti apžvalgą kelis metus, o vėliau šią funkciją perleisti nacionalinei žmogaus teisių institucijai, kurios steigimą mes taip pat inicijavome. Deja, šis sumanymas liko iki galo neįgyvendintas: mano giliu įsitikinimu, LR Seimo kontrolierių žmogaus teisių biuras nei pagal jo formavimo, nei jo veiklos principus negali būti laikomas nacionaline žmogaus teisių institucija.
Taip pat būtina paminėti svarbią mūsų nuveiktų darbų dalį – išvystytą strateginį bylinėjimąsi. Viena pirmųjų precedentinių bylų buvo dėl romų tautybės asmens, norėjusio įsidarbinti kavinėje. Jai buvo atsakyta, jog darbo vieta jau užimta, tačiau pritaikius testavimo techniką, t. y. pasiuntus į tą pačią kavinę pabandyti įsidarbinti kitą, ne romų tautybės asmenį paaiškėjo, jog darbo vieta vis dar laisva. Papildomai, mūsų prašymu darbo vietos laisvumo faktą užfiksavo antstolis. Teismas nustatė, kad įrodymų, jog asmuo buvo diskriminuojamas darbo rinkoje dėl tautybės pakanka, byla buvo laimėta ir nukentėjusiam asmeniui buvo priteista piniginė kompensacija. Tai buvo pirmasis toks atvejis – iki šiol didžiuojuosi ta byla, ji tikrai buvo labai svarbi.
ŽTSI dvidešimtmečio minėjimo akimirka, Justino Stonkaus nuotr.
Kita paminėtina byla, tiksliau visos trys bylos, yra susijusios su pranešėja Dalia Budrevičiene. Turbūt yra pamenančių plačiai nuskambėjusį atvejį, kai „Krekenavos agrofirmos“ savininko akivaizdoje įmonės darbuotoja iškėlė klausimą apie „vokeliuose“ mokamus atlyginimus, buvo už tai atleista iš darbo ir apkaltinta šmeižtu. ŽTSI pasiekė, kad Dalia Budrevičienė būtų išteisinta ir, negana to, ji iš buvusių darbdavių prisiteisė tam tikrą pinigų sumą jai padarytai žalai atlyginti. Tarp kitko, Dalia Budrevičienė už savo principingumą ir drąsą buvo paskelbta pirmąja Žmogaus teisių Šaukle.
Paminėtina ir žymioji „L. prieš Lietuvą“ byla. Lyties pakeitimo įstatymas Lietuvoje buvo paruoštas, bet „padėtas į stalčių“, todėl mes atstovaudami L. tiesiogiai kreipėmės į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Pareiškimas buvo priimtas neišnaudojus prieinamų vidaus priemonių, kaip to reikalaujama, nes mes įrodėme, jog jų Lietuvoje tiesiog nėra – vien ši bylos dalis yra precedentinė. Nagrinėjant bylą, mano žiniomis, pirmą ir galimai vienintelį kartą byla prieš Lietuvą buvo nagrinėjama žodinio proceso metu. Pagaliau ir pats teismo sprendimas taip pat buvo beprecedentis – Europos Žmogaus Teisių Teismas įpareigojo Lietuvą priimti konkretų įstatymą.
Taip pat norėčiau prisiminti, jog mes vieni pirmųjų pasipriešinome kraštutinę ideologiją propaguojančių jėgų bandymams dominuoti, jei ne uzurpuoti, Kovo 11-osios minėjimą. Mūsų pastangų kulminacija galima pavadinti kontreisenos organizavimą prieš jau tradicine tapusia fašistuojančią, nacionalistinę eiseną Vilniaus Gedimino pr., kurioje buvo šaukiama „Lietuva lietuviams“ ir pan. Mūsų ir kitų nevyriausybininkų pastangų dėka ši svarbi valstybinė šventė buvo grąžinta visiems Lietuvos žmonėms.
Kaip vertinate šiandieninę žmogaus teisių situaciją Lietuvoje?
Žvelgiant globaliai, mes atrodome pakankamai gerai. Žinoma, lyginant su Vakarų pasauliu, galėtumėme atrodyti geriau, nors ir ten žmogaus teisių problemų neišvengiama. Pastaraisiais metais matome, kad net ir senos, nusistovėjusios demokratijos gali keistai konverguotis su autoritariniu valdymu ir nepakantumu kitaip mąstantiems bei kitais žmogaus teisių pažeidimais. Europos Sąjungos rėmuose, galvočiau, kad pas mus situacija tikrai geresnė nei, pavyzdžiui, Vengrijoje ar Lenkijoje. Sakyčiau, kad žmogaus teisių užtikrinimo požiūriu esame kažkur tarp Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos iš vienos pusės ir Skandinavijos šalių iš kitos pusės, bet galbūt šiai dienai esame arčiau Skandinavijos šalių: šiuo metu Lietuvoje žmogaus teisės – politinės ir pilietinės – pakankamai gerai apsaugotos.
Pabaigai, norėčiau pridurti, kad daugiausiai iki šiol Žmogaus teisių stebėjimo institutas dirbo būtent politinių ir pilietinių teisių srityje, tačiau dėl laiko ir pajėgumų trūkumo skyrėme mažiau dėmesio socialinių ir ekonominių teisių sritims. Šiandien, manau, žmogaus teisių gynėjai Lietuvoje turėtų daugiau dėmesio nukreipti į socialinių ir ekonominių teisių apsaugą. Šios teisės yra nepaprastai svarbios: jų trūkumas veda prie ekonominės ir socialinės diferenciacijos ir nelygybės, skurdo ir atskirties, drasko socialinę sanglaudą, ardo demokratinį gyvenimo būdą ir galiausiai demokratinę santvarką, nes politinėmis ir pilietinėmis teisėmis aktyviai naudojasi bei demokratiniuose procesuose dalyvauja dažniausiai tik tie, kam yra užtikrintos pamatinės socialinės ir ekonominės teisės. Matau nerimą keliančių ženklų, kad ekonominė ir socialinė nelygybė Lietuvoje didėja: kol ekonomiškai sėkminga Lietuvos gyventojų dalis karštligiškai superka nekilnojamąjį turtą, tie, kas „nesuspėjo į traukinį“, stovi vis ilgėjančiose „Maisto banko“ eilėse. Ir tai ne vien pensininkai, kaip neretai manoma. Deja, šios problemos vis dar nėra matomos kaip žmogaus teisių diskurso klausimai, o tikrai turėtų.
