Reaguojant į viešojoje erdvėje nuskambėjusį mokinio smurto prieš bendramokslius atvejį ir jį lydinčius komentarus apie galimus psichikos sveikatos sutrikimus, svarbu labai aiškiai atskirti du dalykus, kurie dažnai suplakami į vieną: smurtinį elgesį ir psichikos sveikatos sunkumus.
Pirma, vien tai, kad jaunuolis galėjo patirti depresiją ar kitus psichikos sveikatos sunkumus, nepateisina smurto, bet, labai svarbu – savaime jo nepaaiškina. Viešas tokių sąsajų įvardijimas kuria klaidingą įspūdį, kad psichikos sutrikimai yra susiję su pavojingumu. Moksliniai duomenys rodo priešingai: žmonės, patiriantys psichikos sveikatos sutrikimų, daug dažniau patys tampa smurto aukomis nei jo vykdytojais.
Antra, toks komunikavimas turi realias pasekmes. Kai institucijų atstovai ar žiniasklaida akcentuoja psichikos sveikatos sutrikimus kaip galimą smurto priežastį, tai stiprina stigmą ir baimę, didina socialinį atstūmimą, gali atgrasyti vaikus ir jaunuolius bei jų tėvus ar globėjus nuo pagalbos ieškojimo. „Aš ne psichas“ – tai frazė, kurią vis dar pernelyg dažnai renkasi jauni žmonės, bandydami apsisaugoti nuo etiketės, kuri jų akyse reiškia ne pagalbą, o atstūmimą.
Mažesnėse bendruomenėse, kur žmonės vieni kitus pažįsta per mokyklą, darbą, šeimas ar kaimynystę, vieša informacija ima veikti kasdienėse situacijose – klasėje, santykiuose su bendraamžiais, mokytojų lūkesčiuose, taip apsunkinant jaunuolio galimybes grįžti į įprastą gyvenimą – mokytis, kurti santykius, jaustis bendruomenės dalimi.
Trečia, kalbėdami apie tokius įvykius, turėtume keisti fokusą: nuo diagnozės akcentavimo – prie klausimų apie aplinką, santykius, patirtis ir pagalbos prieinamumą. Paauglių agresija dažniausiai yra kompleksinių veiksnių rezultatas: patiriamas smurtas ar patyčios, emocinis apleistumas, nesaugumo jausmas, neatliepiami emociniai sunkumai. Tai nėra vieno psichikos sutrikimo klausimas. Dažnai tai yra istorijos, kurios ilgą laiką niekur neturėjo galimybių būti išgirstos – ir galiausiai prasiveržia būdais, kurie žaloja.
Todėl atsakinga komunikacija turėtų vengti supaprastintų sąsajų tarp psichikos sveikatos ir smurto, neindividualizuoti problemos iki „vieno vaiko sutrikimo“, o akcentuoti sisteminę atsakomybę – ką mes kaip visuomenė, mokykla ir sveikatos priežiūros paslaugų sistema padarėme, kad vaiko emociniai poreikiai būtų atliepti, ar buvo pasiūlyta reikalinga ilgalaikė ir galimai kompleksinė pagalba? O galbūt vaikas gavo tik diagnozę ir vaistų, kaip vis dar dažnai pas mus atsitinka?
Stigma veikia ne tik per tai, kokiais žodžiais kalbame apie psichikos sveikatą ir kiek apie ją žinome, bet ir per tai, kokios pagalbos ieškome – dažnai ieškoma greito medicininio atsakymo, kai iš tiesų reikalingas platesnis, psichosocialinis palaikymas. Tai formuoja ir pačios sistemos veikimą: sudėtingi emociniai ir socialiniai sunkumai gali būti supaprastinami iki diagnozės ir gydymo, vietoje nuoseklaus darbo su vaiku, šeima ir jo aplinka.
Kita problema – realaus psichologinių ar socialinių paslaugų prieinamumo stoka. Šiandien vaikas gali gauti pavienes psichologo konsultacijas skirtingose sistemose – mokykloje, sveikatos priežiūroje ar socialinėse paslaugose, tačiau dažnai trūksta to, kas svarbiausia – nuoseklumo ir ilgalaikiškumo. Dažniausiai problema ne ta, kad pagalbos visai nėra, o ta, kad ji yra trumpalaikė, fragmentuota ir nepasiekianti tų, kuriems jos labiausiai reikia. Taip sukuriamas pagalbos prieinamumo įspūdis, nors realiai paslaugos dažnai neatitinka individualių vaiko ir šeimos poreikių.
Turime matyti ir plėtoti geras praktikas – Lietuvoje nuo 2000 metų veikia multidimensinės šeimos terapijos (MDFT) komandos, tačiau jos prieinamos tik labai siaurai vaikų ir šeimų grupei, dažniausiai per vaiko teisių ar atvejo vadybos sistemas. Prieš keletą metų pradėjo veikti ir Terapinis ūkis, teikiantis psichologinę socialinę paramą vaikams ir jaunuoliams per bendruomenės kūrimą ir veikimą kartu. Tačiau tokių programų prieinamumas, nuoseklus palydėjimas ir jų žinomumas vis dar yra riboti, todėl tokios programos netampa pakankamu sisteminiu atsaku, galinčiu pasiekti platesnį vaikų ir šeimų ratą.
Svarbu pabrėžti, kad veiksmingas atsakas į mokinių psichikos sveikatos sunkumus turi būti grindžiamas daugiasluoksniu (angl. multi-tiered) požiūriu mokykloje. Tai reiškia, kad mokykla turėtų turėti aiškią, struktūruotą sistemą, apimančią visus lygmenis: nuo universalių prevencinių priemonių visai bendruomenei (psichikos sveikatos raštingumo ugdymas, saugios aplinkos kūrimas), iki tikslinės pagalbos (ankstyvas sunkumų atpažinimas, mokytojų gebėjimas reaguoti) ir individualizuotos, specialistų teikiamos pagalbos tiems mokiniams, kurie tuo metu patiria didesnius sunkumus.
Esminė tokios sistemos dalis – nuoseklus bendradarbiavimas su kitomis institucijomis ir sistemomis – sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, vaiko teisių apsaugos – užtikrinant pagalbos tęstinumą už mokyklos ribų. Deja, praktikoje šis bendradarbiavimas dažnai nevyksta, neretai prisidengiant asmens duomenų apsaugos argumentu. Tačiau realybėje tai dažniau susiję su aiškaus vaidmenų pasiskirstymo ir atsakomybės trūkumu, ribotu paslaugų prieinamumu bei tuo, kad švietimo įstaigos ne visada mato savo proaktyvų vaidmenį reaguojant į vaikų psichikos sveikatos poreikius. Pagalba lieka fragmentuota, o skirtingos sistemos, matydamos tą patį vaiką, veikia atskirai, neužtikrindamos nuoseklaus ir ilgalaikio palaikymo.
Dėl to dažnai susiduriame su situacija, kai skirtingos sistemos mato tą patį vaiką, bet neveikia kartu. Vietoje to bendradarbiavimas dažnai apsiriboja tuo, kad švietimo sistema laukia iš sveikatos sistemos „atsakymo“ – diagnozės, kuri traktuojama kaip situacijos paaiškinimas ir atsakomybės perkėlimas. Tačiau vaikui reikia ne etiketės mokykloje, o atsakymo į klausimą: ką mes turėtume daryti kitaip, kad jis ar ji jaustųsi geriau? Dažnai atsakomybė už vaiko sunkumus keliauja tarp šeimos, mokyklos ir specialistų, kol galiausiai lieka neaišku, kas iš tiesų turi veikti pirmas.
Tokios situacijos parodo, kaip mes suprantame psichikos sveikatą: ar stipriname supratimą ir pagalbos paiešką, ar – sąmoningai ar ne – prisidedame prie stigmos, kuri tylomis didina psichikos sunkumų ir netinkamų, žalingų išveikos būdų riziką ateityje. Ir svarbiausia – ar gebame pamatyti žmogų anksčiau, nei jis tampa „rezonansiniu atveju“.
