2026 m. rugpjūčio 4 d., nuskambėjo žinia apie tai, kad Lietuvoje nužudyta dar viena moteris. Vilniaus rajone, Avižieniuose, 33 m. vyras nužudė savo buvusią sutuoktinę jos pačios namuose. Nors kaltininkui buvo išduotas orderis dėl smurto artimoje aplinkoje, tai nebuvo efektyvi priemonė užkirsti kelią žmogžudystei. Praėjus vos dienai po šio įvykio, rugpjūčio 5 d., – vėl analogiškas smurtinis nusikaltimas: Varėnos rajone, Vazgirdonių kaime, sutuoktinis nušovė žmoną ir nusišovė pats. Kas gi vyksta Lietuvoje? Iš kiek dar moterų bus atimtos gyvybės, kol šiam reiškiniui bus skirtas išimtinai rimtas dėmesys?
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad minėti atvejai – tragiški, tačiau tarpusavyje nesusiję, eiliniai nusikaltimai. Deja, už jų slypi daug gilesnė sisteminė smurto lyties pagrindu problema. Tyrimai rodo, kad lyčių nelygybės sąlygojamas smurtas neproporcingai stipriai paveikia moteris – Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis pasaulio mastu maždaug viena iš trijų moterų patiria fizinį ir (arba) seksualinį smurtą. Tokio pobūdžio smurto kraštutine išraiška tampa moterų nužudymas dėl su lytimi susijusių priežasčių: nelygių galios santykių, kontrolės ir moterų nuvertinimo. Šiam reiškiniui įvardinti vartojamas specialus terminas – femicidas (angl. femicide). Lietuvoje šis terminas, matyt, mažai kam girdėtas, todėl peršasi mintis, kad privalu pagaliau apie jį kalbėti plačiau.
Lietuvoje smurtas prieš moteris išlieka ypač opia socialine problema – viena iš keturių (25 proc.) Lietuvos moterų yra patyrusi fizinį ir (arba) seksualinį smurtą. Dažniausiai tai – intymaus partnerio ar šeimos nario vykdoma prievarta. Moterys sudaro 89 proc. nukentėjusiųjų nuo intymaus partnerio smurto ir 77 proc. nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje. Moterų nužudymų Lietuvoje statistika ypač verčia sunerimti: Lietuva 2022 m. užėmė antrą vietą tarp kitų Europos Sąjungos valstybių pagal (tiek apskritai, tiek artimoje aplinkoje) nužudytų moterų skaičių, tenkantį 100 000 gyventojų. Tikėtina, ši statistika tėra tik ledkalnio viršūnė – apskritai smurtas prieš moteris neretai lieka latentiniu nusikaltimu, nefiksuojamu iki kol nepasireiškia kraštutinėmis formomis, įskaitant moters nužudymu. Surinkti duomenis apie patį femicidą taip pat nėra paprasta dėl specifinių teisinio reguliavimo kategorijų trūkumo, sunkumų įrodant su lytimi susijusius motyvus ir teisėsaugos abejingumo bei šališkumo.
Taigi, akivaizdu, kad tiek ankstesni, tiek pastarieji Vilniaus bei Varėnos rajonuose įvykę moterų nužudymai nėra tik pavieniai nusikaltimai, jie atskleidžia sisteminę smurto prieš moteris problemą. Tačiau kol moterų nužudymai viešajame diskurse pristatomi kaip pavienės tragedijos, visuomenė nemato egzistuojančių dėsningumų, kurių atpažinimas būtinas veiksmingai prevencijai kurti. Todėl itin svarbu ne tik tirti pačius nusikaltimus, bet ir tai, kaip jie vertinami.
Formuojant socialinę tvarką ir gilesnį supratimą apie moterų nužudymų priežastis, itin svarbų vaidmenį atlieka politinės, teisėsaugos institucijos bei žiniasklaida. Jų veikla apima tiek baudžiamojo teisingumo vykdymą, tiek prevencinių tikslų įgyvendinimą. Tai, kaip apie moterų nužudymus kalba politikai, teisėsauga ir žiniasklaida, formuoja visuomenės požiūrį į šiuos nusikaltimus. Akivaizdu, kad ši praktika, egzistavusi iki šiol, neveikia.
Pasyvus požiūris į mirtiną smurtą prieš moteris atsispindi tiek teisėje, tiek paviršutiniškame viešajame diskurse. Žiniasklaida moterų nužudymus dažnai pristato kaip pavienes „tragedijas“ ar „šeimos dramas“, apsiribodama nusikaltimo aplinkybių aprašymu ir neįvardydama sisteminio smurto prieš moteris pobūdžio. Neretai akcentuojamas aukos noras nutraukti santykius ar kiti jos pasirinkimai, o smurtautojo veiksmai aiškinami emocijomis, pavydu ar nesugebėjimu susitaikyti su skyrybomis, tokiu būdu formuojant atlaidų požiūrį į nusikaltėlius. Toks diskursas ne tik užgožia femicido problemą, bet ir gali netiesiogiai perkelti dalį atsakomybės aukai bei normalizuoti lyčių stereotipais grindžiamą smurtą.
Tiesioginis aukų kaltinimas dėl jų nužudymo ypač dažnas, jei nusikaltimas įvyko pavojinga laikomoje erdvėje (pavyzdžiui, Vilniaus stoties rajone), o moterys pačios užsiėmė stigmatizuojama veikla (pavyzdžiui, prostitucija) ar palaikė santykius su netinkamais žmonėmis (pavyzdžiui, aukai sugrįžus į santykius su smurtautoju). Tokiu būdu suponuojama mintis, jog nužudymas laikytinas savaime suprantama, natūralia rizikingų moters pasirinkimų pasekme, o pats nužudymo faktas ir už jo slypintis sisteminis moterų nuvertinimas sumenkinami.
Be to, dažnai pabrėžiama dar ir tai, kad užpuolikai žmogžudystės metu buvo apsvaigę, todėl galima susidaryti įspūdį, kad moterų nužudymai tiesiogiai susiję su kitu Lietuvoje itin aktualiu socialiniu reiškiniu – piktnaudžiavimu psichiką veikiančiomis medžiagomis. Taip, psichiką veikiančios medžiagos gali daryti poveikį žmogaus elgesiui, tačiau jos nėra tiesioginė smurto dėl lyties priežastis. Kai alkoholio, narkotikų vartojimas ir moterų nužudymai suplakami į vieną problemą, formuojama klaidinga nuomonė, kad priklausomybių prevencija padės išvengti su lytimi susijusių nusikaltimų.
Taigi, esamas viešojo diskurso pobūdis nukreipia dėmesį nuo problemos esmės. Kol moterų nužudymus vadinsime „šeimos dramomis“, jie ir toliau atrodys kaip nelaimingi atsitiktinumai. Tačiau jie nėra atsitiktiniai. Jie yra sisteminio smurto prieš moteris pasekmė. Todėl tikslus šių nusikaltimų įvardijimas nėra vien kalbos klausimas. Gilinimasis į femicidą kaip specifinį socialinį reiškinį leistų suprasti smurtinių moterų mirčių priežastis ir įgalintų keisti socialinę tvarką, kuri toleruoja ar pateisina tokius nusikaltimus. Tai būtina sąlyga, jei norime juos atpažinti, užkirsti jiems kelią, keisti įstatymus, siekiant veiksmingų socialinių pokyčių, taip iš tikrųjų mažinant smurtą prieš moteris.
„Finansuoja Europos Sąjunga. Tačiau išreikštas požiūris ar nuomonės yra tik autoriaus ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos arba Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomones. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už jas atsakinga.“
