Įsivaizduokite mokyklą, kurioje visi dalykai savarankiškai pasirenkami, pažymių knygelių nėra, nes nėra ir pažymių, o visos taisyklės nustatomos pačių mokinių, demokratiškai balsuojant.
Amerikietei režisierei Amandai Wilder įsivaizduoti nereikėjo: ji dvejus metus tokią mokyklą filmavo. Pasaulyje yra apie 200 laisvųjų mokyklų (angl. free school). Režisierės filmas „Kaip nupiešti dramblį“ fiksuoja, kaip viena jų buvo atidaroma Niudžersyje.
Iš daugiau nei 200 valandų medžiagos gimė 90 minučių dokumentika apie vaikus, kuriems nereikia eiti į matematikos pamokas, nes jie mokosi vieni iš kitų. Kartu žaidžia, ieško sprendimų, pykstasi, taikosi – lygiai kaip ir suaugusieji.
„Kaip nupiešti dramblį“ buvo pripažintas geriausiu tarptautiniu filmu Tel Avivo dokumentinių filmų festivalyje „Docaviv“. Kamdeno (Londonas, JK) kino festivalyje A. Wilder gavo specialų „Naujos kinematinės vizijos“ apdovanojimą.
Teddy McArdle – toks yra filmuotos mokyklos pavadinimas – po dviejų metų užsidarė. Tai tarsi patvirtina skepticizmą, kad laisvosios mokyklos tėra socialinė utopija. Tačiau kaip yra iš tikrųjų, palikta nuspręsti patiems žiūrovams – režisierė neperša savo švietimo vizijos, tik parodo, koks pasaulis būtų, jeigu amžius nereikštų nieko.
Pradžioje išsiaiškinkime sąvokas: kuo laisvoji („free“) mokykla skiriasi nuo Waldorfo, Montessori ir kitų alternatyvių mokyklų?
Laisvoje mokykloje patys vaikai nusprendžia, ką nori veikti. Jų balsas nustatant elgesio taisykles, priimant bendrus mokyklos sprendimus yra lygus suaugusiųjų. Laisvosios mokyklos artimesnės „nemokykliškumo“ („unschooling“) idėjai – kai vaikai mokosi iš savo pačių patirties. Valdorfo ar Montessori mokyklos yra daug labiau kontroliuojamos suaugusiųjų.
Žiūrint filmą kartais sunku patikėti, kaip laisvoji mokykla veikia. Vienoje scenoje rodoma, kaip suaugęs mokyklos direktorius Aleksas kalbasi su septynmete mergaite Liusi – jie bendrauja kaip lygūs su lygiu. Abu gerbia vienas kitą ir įsiklauso. Tai įspūdinga. Kas tave, šioje mokykloje praleidusią dvejus metus, labiausiai nustebino?
Ta scena ir man viena mėgstamiausių. Aleksas neleido Liusei šokti nuo šiukšlių konteinerio ir tai ją labai suerzino. Ji supyko, kad Aleksas priėmė sprendimą pats, vienašališkai, įsakydamas jai ką daryti. Šioje mokykloje taip nesielgiama. Matyti 30-metį vyrą ir stiprią, aiškiai savo mintis dėstančią mergaitę vienas kitą traktuojant kaip lygius, rodant didelę pagarbą vienas kitam – tai tikrai priverčia iš naujo pagalvoti, kaip suaugusieji bendrauja su vaikais, kaip naudojasi savo galia.
Labai džiaugiuosi, kad galėjau užfiksuoti tokias scenas. Bet nemanau, kad vaikų veiksmai mane nustebino – ir pati kadaise buvau vaikas, kuris žinojo savo įsitikinimų vertę. Nustebimas atėjo po to, pamačius, kas atsitinka, kai į šiuos įsitikinimus iš tikro yra įsiklausoma – ir kur tai nuvedė suaugusius ir pačius vaikus.
Filmo “Kaip nupiešti dramblį” kadras.
Kas buvo šie vaikai, kurie ėjo į mokyklą? Iš kokių šeimų jie susirinko, kas buvo jų tėvai?
Vaikų istorijos labai skirtingos. Dalis jų prieš tai buvo ėję į įprastas viešąsias mokyklas, bet ten nesijautė laimingi. Kiti ėjo į Montessori tipo mokyklas. Dalis mokėsi namuose, dalis nesimokė visai. Visi tėvai ieškojo vietos, kur jų vaikai galėtų išmokti pasirūpinti savimi. Manau, kad labai svarbus faktas, jog šiai mokyklai tai buvo pirmieji metai apskritai. Pati mokykla buvo kaip vaikas. Viskas joje buvo nauja ir kuriama realiu laiku. Tėvai turėjo mokykla patikėti ir suteikti jai šansą.
Kaip vaikai reagavo į tave, nuolat būnančią mokykloje su kamera?
Kai vaikai atėjo į mokyklą, pirmi dalykai, ką jie pamatė, buvo menų klasė, kompiuterių klasė ir aš su savo kamera. Nuo pat pirmosios dienos buvau mokyklos dalimi, tad vaikai mane iš karto priėmė. Be to, buvau viena, be jokios didelės filmavimo komandos, tad galėjau būti arti vaikų ir užfiksuoti tokius momentus, kurių nebūčiau galėjusi užfiksuoti su didele žmonių komanda ir daug technikos. Visada stengiausi tiesiog sukinėtis tarp vaikų ir nebandyti būti jiems jokia „vadove“ – nors tai kartais ir buvo sudėtinga.
Daugelyje filmo scenų vaikai pašėlsta. Ar nesinorėjo kartais padėti kamerą ir išspręsti jų konfliktus?
Mane tikrai nuliūdindavo tie momentai, kai matydavau, jog su kuriuo nors vaiku elgiamasi blogai. Bet nebuvau ten tam, kad spręsčiau problemas. Buvau ten filmuoti. Be to, kai kurie vaikai, pavyzdžiui Liusi, labai supykdavo, jei suaugusieji įsikišdavo. Tad vargu ar būčiau, ką nors išsprendusi – tik būčiau sutrukdžiusi jiems išspręsti problemas patiems.
Manoma, kad suaugusieji gali daug išmokti iš vaikų, jei tik į juos įsiklausytų. Ką išmokai iš laisvosios mokyklos mokinių per dvejus filmavimo metus?
Geras klausimas. Jiovanni, berniukas, kuris yra ant filmo plakato, parodė, kaip naudoti trikojį – niekada jo anksčiau nenaudojau. Olivija, kita mergaitė, šiek tiek pamokė programuoti. Apskritai supratau, kad kaip ir su suaugusiais, taip ir su vaikais reikia būti nuoširdžiais – tai geriausia strategija.
Baigusi filmuoti turėjai virš 200 valandų medžiagos. Jas sutalpinai į 90-ies minučių filmą. Montavimas turėjo atimti labai daug laiko. Kaip nusprendei, ką paliksi, o ką išimsi?
Montavome tikrai ilgai – daugiau nei ketverius metus su pertraukomis. Vadovavausi savo vizija, koks šis filmas turėtų būti. Turėjau kelias scenas, kurias būtinai norėjau įdėti, o tada aplink jas jungiau kitas scenas, filmuotas tomis pačiomis dienomis. Norėjau, kad atrodytų, jog filmo veiksmas trunka tik penkias dienas, o ne 30 ar 200.
Kai tik sutikau Aleksą, Liusi ir Jiovanni iš karto supratau, kad dėmesį turiu sutelkti į juos, kuo geriau parodyti, kokios kompleksiškos jų asmenybės. Nes niekas nėra nei visiškas blogietis, nei herojus. Viskas komplikuota. Turėjau atsisakyti daug medžiagos su kitais vaikais, nes jeigu norėjau įtraukti penkias scenas su Liusi, kad galėčiau parodyti, kokia skirtinga ji gali būti, tam filme reikėjo skirti pakankamai daug laiko – kitaip viskas tiesiog nebūtų tilpę.
Viską užbaigti nuo grubaus montažo iki galutinio filmo padėjo kitas filmų kūrėjas Robertas Greene’as. Abu panašiai jautėme šį filmą, pasitikėjome vienas kitu. Pasitikėjimas yra labai svarbu: tarp filmo kūrėjų ir jų filmuojamų temų, tarp filmo kūrėjų ir jų bendradarbių, tarp filmo kūrėjų ir jų pačių.
Kur vaikai yra dabar? Ar jie vis dar eina į šią mokyklą?
Visi nuėjo skirtingais keliais. Liusi kelis metus nesimokė, bet dabar grįžo į viešąją mokyklą – savo noru. Ji ten dabar jaučiasi gerai. Jiovanni gyvena Floridoje, jam 19-a, dirba traukinių keleivių aptarnavimo kompanijoje. Dalis vaikų pradėjo eiti į kitas laisvąsias mokyklas.
Mokykla, kurioje filmavau, buvo uždaryta po antrųjų metų. Bet po kelių metų daugelis tų pačių suaugusiųjų, kūrusių šią mokyklą, atidarė naują laisvąją mokyklą, South Mountain Co-Op. Jiems sekasi gerai.
Manau pagrindinis skirtumas tarp šios ir buvusios mokyklos yra tas, kad dabar jie turi keturis atsidavusius žmones, nuolat dirbančius mokykloje, atliekančiais administracinį darbą. Teddy McArdle mokykloje Aleksas buvo ir pagrindinis mokytojas, ir administratorius, o po visų darbų dar eidavo namo kurti tinklalapius iki trečios nakties, kad užsidirbtų pinigų.
Ką Aleksas, mokyklos įkūrėjas ir mokytojas, daro dabar?
Jis persikraustė į Brukliną, Niujorką ir leidžia savo vaikus į Bruklino Laisvąją mokyklą. Tiesą sakant, mes dabar esame kartu. Jis dirba prie naujo projekto: play:ground – nuotykių žaidimo aikštelės (angl. adventure playground). Anksčiau jos būdavo vadinamos junk playgrounds, šios aikštelės atėjo iš karo pakirstos Danijos. Idėja paprasta: vaikai gauna erdvę ir joje gali daryti ką nori. Vietoje suaugusiųjų sukurtų žaidimų ten pilna apleistų daiktų, purvo, kartais šakų, pjūkliukų. Suaugusieji žaidžia kartu ir palaiko atmosferą.
Kaip manai, ar dabartinė švietimo sistema tarnauja vaikams? Galbūt tradicinėmis mokykloms reikėtų pritaikyti daugiau laisvosios mokyklos idėjų?
Suaugusieji, kurie supa mane, geba įsiklausyti į vaikus ir juos labiau gerbia. Bet apskritai nenoriu vertinti to, ko nesu deramai ištyrinėjusi. Žinau tiek, kad yra daugybė įvairių mokyklų. Jeigu jų įvairovė būtų dar didesnė, tai turbūt būtų geras dalykas.
Ar laisvosios mokyklos ilgainiui gali tapti populiaresnės negu yra dabar?
Priklauso nuo to, ar fokusuosimės į vaikų kontrolę, ar į jų laisvę. Šiuo metu pasaulis labiau linkęs kontroliuoti.
Po viso filmo kūrimo proceso, kaip manai, ar laisvosios mokyklos veikia? Ar tai nėra tik utopinis socialinis eksperimentas?
Leisiu žmonėms pažiūrėti filmą ir patiems pasidaryti išvadas, jeigu jie apskritai prieis kokios nors išvados. Filmas labiau yra apie žmones – apie Liusi, Jiovanni ir Aleksą, – negu apie laisvąsias mokyklas apskritai. Jis taip pat yra apie švietimą, bet mokykla jame veikia kaip kontekstas filmui apie žmones.
Galbūt dirbi prie naujų filmų panašia tematika?
Kitas mano filmas bus apie modelius, pozuojančius meno klasėse. Žiūrėjau daug Tsai Ming-Liango filmų. Tad jis turbūt bus lėtesnis ir tylesnis.
„Kaip nupiešti dramblį“ festivalyje „Nepatogus kinas“ bus rodomas spalio 18 d. 15 val. Vilniuje, kino teatre „Pasaka“, lapkričio 5 d. Šiauliuose, kino teatre “Atlantis”. Po filmo peržiūros Šiauliuose laukia diskusija “Kaip kurti demokratinę mokyklą Lietuvoje?” .
