Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Aurelija Auškalnytė. Lietuva kaip traumos vieta

Bertos Tilmantaitės nuotr.

Aurelija Auškalnytė, „Psichikos sveikatos perspektyvų“ projektų vadovė, psichologė | 2023 11 30

Nuo 2021 m. Lietuvai teko susidurti su padidėjusiu migrantų srautu. Konteineriniai nameliai ir palapinės kurį laiką šmėžavo naujienų sraute. Galiausiai šį klausimą užgožė kiti. Neseniai paskelbtas tyrimas atskleidė tai, kas iki šiol beveik nematoma – asmenines patirtis žmonių, patekusių į užsieniečių registracijos ir pabėgėlių priėmimo centrus Lietuvoje. Vaizdas slogus – daliai migrantų Lietuva tapo psichologinės traumos vieta.

Įvairiuose kraštuose kariniai konfliktai, autoritariniai režimai, ekonominės suirutės bei klimato krizės sukelti padariniai gyvenimą daro nepakenčiamu. Žmonės judėjo ir judės siekdami saugumo ir geresnės ateities vaikams. Pavojingi keliai jūromis, dykumomis ar miškais pasirenkami, nes kitų alternatyvų daugeliu atveju nėra.

Lietuviai patys gana aktyviai migravo siekdami geresnio gyvenimo tiek XX a. pradžioje, tiek gana neseniai – atsivėrus Europos Sąjungos sienoms. Mažai žinoma, kad Lietuva jau yra patyrusi pabėgėlių srautą iš Lenkijos, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Jam baigiantis, pabėgėliais tapo ir dalis mūsų tautiečių.

Paskutinius dešimtmečius migrantų klausimas atrodė neaktualus Lietuvai, nors išties visą laiką buvo šalia. Lukašenkos režimas nesukūrė pabėgėlių, tik pakoregavo žemėlapius, kaip ir kur žmonės ieško saugumo.

Migracijos per Baltarusijos sieną piko metu, 2021 metais, prieglobsčio Lietuvoje paprašė daugiau nei 4 tūkst. žmonių, tarp jų – daugiau nei 100 nelydimų nepilnamečių, t. y. vienų keliaujančių vaikų. Atvyko asmenys iš Irako, Afganistano, Sirijos, Baltarusijos, Rusijos ir kitų šalių. 2022 m. iš Ukrainos atvykstančių žmonių srautas šiuos skaičius viršijo daugiau kaip dešimt kartų. Lietuvoje iki šios dienos registruota daugiau kaip 80 tūkst. iš Ukrainos pabėgusių žmonių.

Nevyriausybinių organizacijų „Žmogaus teisių stebėjimo institutas“ kartu su „Psichikos sveikatos perspektyvos“ paskelbti tyrimo rezultatai praskleidžia uždangą – kokios į Lietuvą patekusių migrantų psichologinės patirtys slypi už statistikos.

Dėmesio centre atsidūrė registracijos ir priėmimo centruose (Naujininkuose, Kybartuose, Pabradėje ir Rukloje) gyvenantys žmonės. Taigi migrantai ne iš Ukrainos, kadangi išskirtinis Europos Sąjungos sprendimas leido jiems laikinai apsigyventi mūsų šalyje išvengiant įprastos prieglobsčio prašymo procedūros. Tai gerokai sumažino ir psichologinius iššūkius, nors toli gražu nepanaikino visai.

Tyrimo metu atlikti iš viso 18 interviu, jų metu kalbinti migrantai su skirtingu išsilavinimu ir profesijomis. Nuo medikų, mokytojų iki kirpėjų ir padavėjų. Jie buvo atvykę iš tokių šalių kaip Irakas, Kongo Demokratinė Respublika, Kamerūnas, Kuba ar Rusija. Pačios atvykimo aplinkybės irgi labai skirtingos – nuo su Lietuvos kariuomenės pagalba atvykusių afganistaniečių iki nereguliarių migrantų, kirtusių Lietuvos sieną tam neskirtose vietose. Kai kurie iš jų prieš patekdami į mūsų šalį keletą kartų patyrė apgręžimą – tai situacija, kai valstybės sienos apsaugos pareigūnai priverčia palikti Lietuvos teritoriją.

Kad ir kaip būtų patekę į Lietuvą, visiems migrantams buvo būdinga ryški nežinomybės patirtis. Kalbinami jie nebuvo tikri, ar gaus prieglobstį mūsų šalyje. O nuo to priklauso viskas: ar galės dirbti, nuomotis būstą, bendrai įsikurti ir vėl pajausti, kad gyvenimas, jų žodžiais tariant, tampa „normalus“. Žmones kamuoja nerimas dėl artimųjų, deportacijos baimė, sunku dėl informacijos trūkumo ir ribotų galimybių paveikti sprendimą, kuris nulems visą tolesnį gyvenimą.

Vis dėl to vieno asmens nežinomybė nėra lygi kito asmens nežinomybei. Keletas tyrimo dalyvių įvardijo, kad laukdami atsakymo dėl prieglobsčio jaučiasi saugūs. Tačiau didžioji dalis apibūdina sunkią savo psichikos sveikatos būseną: kalba apie nemigą, prislėgtumą, bejėgiškumą, vilties praradimą, vidinį nuovargį, negalėjimą kvėpuoti, pyktį ir mintis apie savižudybę.

Analizuojant tyrimo duomenis keliama prielaida, kad laukiant atsakymo dėl pabėgėlio statuso, žmogaus savijauta stipriai priklauso nuo to, kas patirta iki to: kiek laiko trunka šita nežinomybė, su kokiu elgesiu žmonės susidūrė Lietuvoje, kokiomis sąlygomis gyveno, ar galėjo prieglobsčio paprašyti sklandžiai? Tam tikri atsakymai į šiuos klausimus nežinomybę paverčia panašesne į smurto formą, kuri visą kasdienybę persunkia baimės ir įtampos.

Būtent apgręžimus ir sulaikymą patyrusių migrantų pasakojimuose tai atsiskleidžia kaip galimai psichologiškai traumuojantys įvykiai. Tai reiškia patirtys, kurios supurto giliausius įsitikinimus apie pasaulį, patiriama mirties baimė, susiduriama su itin negailestingu elgesiu. Tai gali lemti ilgalaikį poveikį psichikos sveikatai: depresiją, potrauminio streso ir nerimo sutrikimus, psichozę ar įvairius fizinius simptomus, siejamus su stresu.

Štai kaip viena tyrimo dalyvė pasakoja apie patirtis Lietuvos miške: „Siaubinga, nes matai, kad jie nukreipę ginklus į tave, atsisako padėti ir suteikti medicininę pagalbą, nors kraujuoji. Jie mato, kad miršti sniege, kad nusilpai, kad negali paeiti, bet vis tiek laiko atstatę ginklus į tave.”

Sulaikymą patyrę tyrimo dalyviai, kai kurie daugiau kaip metus praleidę laisvės apribojimo sąlygomis, jaučiasi itin sugniuždyti. „Jaučiuosi viduje sunaikintas psichologiškai,“ – sako vienas tyrimo dalyvis. „Visi jausmai yra negyvi,“ – sako kitas. „Daug kartų aš tiesiog verkiau iš streso, būdamas įkalintas taip ilgai, verkiau net tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, tai nepakeliama,” – atliepia trečiasis.

Šio tyrimo rezultatai atkartoja tarptautiniame lauke dirbančių tyrėjų rekomendacijas. Būtina suteikti daugiau ir geresnės psichologinės pagalbos migrantams. Tačiau dar svarbiau užtikrinti, kad trauminių patirčių jos ir jie nepatirtų susidūrę su migracijos sistema čia, Lietuvoje.

Vienas iš svarbiausių žingsnių, kuriuos reikia padaryti dabar, yra stabdyti masinį nereguliariai sieną kirtusių migrantų sulaikymą arba iki minimumo sutrumpinti šį laikotarpį. Deja, LR Vidaus reikalų ministerija šiuo metu siekia įtvirtinti 5 mėnesių sulaikymo terminą. Tai gali reikšmingai pabloginti ir ateityje atvykstančių migrantų savijautą. Kalbame ne tik apie žmogišką kančią, bet ir realius integracijos iššūkius gavus prieglobstį. Išties dalis traumuojančias patirtis migracijos procese patyrusių žmonių jau kuria savo gyvenimus Lietuvoje, tampa mūsų bendradarbiais, vaikai bendrauja darželyje ir mokykloje.

Geopolitinio nesaugumo kontekste daugelis iš mūsų patiriame stiprų nerimą. Ir man kartais sunku atsiversti naujienas ar vairuojant norisi tuoj išjungti radijuje pasigirdusias žinias. Prasidėjus karui Ukrainoje svarstėme, ar išvis begalėsime kada visiškai atsipalaiduoti. Paradoksalu, bet vienas iš būdų kaip padėjome sau – tai rūpindamiesi atvykstančiais pabėgėliais. Psichologai pastebi, kad gyvenimas tvirtai remiantis moralinėmis vertybėmis stiprina mūsų atsparumą, ramina. Vadinasi, siekdami, kad prieglobsčio mūsų šalyje prašantys žmonės nebepatirtų psichologiškai žalojančių patirčių, savotiškai rūpinsimės ir savo bei visos šalies psichikos sveikata.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Kirtus sieną – migrantų ir prieglobsčio prašytojų teisių stebėsena ir advokacija“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki