Lytinis ugdymas – bažnyčios interesų įkaitas

Nemaža visuomenė dalis žino, kas yra reprodukcinė ir lytinė sveikata, bet kiek Lietuvos piliečių yra susipažinę ar gavę kvalifikuotos informacijos apie tai, kaip teisingai ja rūpintis – jau kitas klausimas. Situaciją vaizdžiai iliustruoja lytiškai plintančių infekcijų (LPI) ir ankstyvų gimdymų statistika.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis 2014 metais pusę visų užsikrėtusiųjų LPI sudarė jaunimas iki 29 metų amžiaus. Statistikos departamento duomenys taip pat nedžiugina – tais pačiais metais Lietuvoje iš tūkstančio 15-19 m. merginų gimdė 13,3. Tai du kartus daugiau nei Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir kitose išsivysčiusiose pasaulio valstybėse.

Politinės atsakomybės stoka

Nenuostabu, kad Lietuva kaip ir kai kurios kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys nuolat sulaukia kritikos iš Jungtinių Tautų bei Pasaulinės sveikatos organizacijos dėl neefektyvaus lytinio ugdymo Lietuvoje – čia paaugliai ir jaunimas iki šiol mokomi nesimylėti iki santuokos, nors vidutinis santuokinis amžius Lietuvoje moterims siekia 27 m., o vyrams – 29 m. „Deja, valstybė per šiuos metus nesiėmė beveik jokių veiksmų tam, kad tinkamai šviestų mūsų jaunimą. Valdininkai ir kai kurios katalikiškos organizacijos mano, kad už lytinį  švietimą yra atsakingi tik tėvai. Tai mes ir matome rezultatus tos atsakomybės“, – pasakoja Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė Esmeralda Kuliešytė. Reprodukcinės sveikatos ekspertė dalyvauja Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) sudarytoje darbo grupėje, kuri rengia naują Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programą.

Neatitinka realybės

Pašnekovės teigimu naujai rengiama programa, kaip ir senoji, 2007 metais ŠMM patvirtina „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa“, yra grindžiama tomis pačiomis, o gal ir dar radikalesnėmis nuostatomis: „Ši programa parašyta konservatyvių žmonių ir jos vertybinės nuostatos labai aiškiai suformuluotos. Viena svarbiausių – tai lytinės abstinencijos skatinimas iki santuokinio gyvenimo pradžios“.

Ekspertė teigia, kad abstinencija iki pilnametystės nėra  blogas dalykas ir tai gali būti siekiamybė, tačiau kiekvienas turėtų gauti visapusišką informaciją, kuri padėtų priimti tinkamus sprendimus tiek paauglystėje, tiek ateityje, pradėjus lytinį gyvenimą: „Formuluotės, kad lytiniai santykiai galimi tik 18-kos metų arba kuo vėliau, visai neatitinka nei Lietuvos, nei kitų Europos šalių realybės – tiek ten, tiek čia pirmieji lytiniai santykiai vidutiniškai pradedami 16-17 metų amžiaus“.

Tyrimai rodo, kad informacija, priešingai nei plačiai paplitęs mitas, neskatina ankstyvų lytinių santykių: paaugliai ir jaunuoliai, gavę moksliniais faktais ir realybe grįstą lytinį ugdymą, dažniau atideda lytinį gyvenimą. Susilaikymu grįsto lytinio ugdymo programos, taikomos kai kuriose užsienio šalyse, laukiamo rezultato neatneša, kitaip tariant gąsdinimai ir bauginimai neveikia.

Nėštumo nutraukimas vadinamas žudymu

Reprodukcinės sveikatos ekspertę neramina ir rengiamoje programoje akis badantis tikslas – stigmatizuoti tiek nėštumo nutraukimą, tiek moterį, kuriai jis atliekamas. „Gyvybę prenatalinėje fazėje yra mėginama pavadinti žmogumi arba asmeniu, o nėštumo nutraukimo procesą – žudymu“. E. Kuliešytė pastebi, kad rengiamo dokumento tikslai sutampa su Lenkų rinkimų akcijos Seimui pateikto svarstyti Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektu. Pastarasis siūlo uždrausti legalų nėštumo nutraukimą visais atvejais, išskyrus, kai iškyla grėsmė motinos sveikatai arba seksualinės prievartos atveju: „Šiems žmonėms atrodo, kad saugoti gyvybę nuo jos užsimezgimo pradžios yra būtina. Aš tą patį pasakyčiau, bet kartais nėra kitos išeities kaip, kad nėštumo nutraukimas. Jei valstybė nenori tragedijos, o tragedija būtų nėščių moterų mirtys nuo nelegalių abortų, tai nederėtų priimti tokio pobūdžio įstatymų ir programų“.

Bažnyčia ir valstybė – šventa dvejybė?

Pašnekovė atkreipia dėmesį ir į Katalikų bažnyčios daromą įtaką valstybės institucijoms, politikams ir valdininkams – nors bažnyčia ir valstybė Konstitucijoje atskirtos, tačiau realybė atrodo kitaip: anot ekspertės, nors darbo grupėje trūksta žmogaus teisių principus išmanančių specialistų, už moterų ir vaikų teises kovojančių organizacijų atstovų, tačiau tokioms organizacijoms kaip Lietuvos Vyskupų Konferencija, Lietuvos tėvų forumas, Vakarų Lietuvos tėvų forumas ir kt. vietos prie bendro stalo pakanka: „Kad tokia darbo grupė egzistuoja sužinojome tik iš žiniasklaidos – niekas nei informavo, nei kvietė dalyvauti, turėjome patys siūlytis, tam tikra prasme brautis“.

Kokia turėtų būti programa?

E. Kuliešytė sako nusivylusi – „rengiama“ nauja lytinio ugdymo programa buvo  parašyta kitos darbo grupės, o dabartinės pagrindinė užduotis – ją taisyti.  Nors pricipiniai nesutarimai darbo grupėje akivaizdūs, neatsižvelgiama į žmogaus teisių principus,  programą rengiamasi  patvirtinti: „Posėdžių metu buvo tiesiai pasakyta, kad nėra abejonių, jog programa bus patvirtinta. Į pažangiųjų narių siūlomas mokslu grįstas, žmogaus teisėmis paremtas pataisas konservatyvioji  grupės dauguma nekreipia dėmesio, balsuoja prieš. Taip beveik vieningai LR Švietimo ir mokslo ministerijoje balsuojama prieš žmogaus teises, bet už tikėjimu paremtas vertybes“.

Ekspertė sako, kad reikalinga alternatyvi, mokslu grįsta ir žmogaus teisėmis  paremta  lytinio ugdymo programa, kuri padės formuoti visavertę asmenybę ir užtikrinti jaunų žmonių lytinę reprodukcinę ir bendrąją sveikatą. ,,Mokykla, pedagogai, tėvai ir patys mokiniai turi turėti galimybę rinktis lytinio ugdymo programą. Kai yra tik viena programa, pasirinkti neįmanoma. Programa turi ugdyti teigiamą požiūrį į lytiškumą, mokyti  nepageidaujamo nėštumo ir lytiškai plintančių infenkcijų prevencijos, skatinti lyčių lygybę“.